Mažai kas tikėjosi, kad švedų režisieriaus R.Östlundo alegorijai „Kvadratas“, satyriškai vaizduojančiai šiuolaikinio meno institucijas, o per jas – dabartinę visuomenę, atiteks 70-ojo Kanų kino festivalio pagrindinis prizas.
Lietuvoje jau prigijo filmo pavadinimai „Aikštė“ arba „Skveras“. Vis dėlto pirmoji žodžio „the square“ reikšmė – kvadratas. „Kvadratas“ – ir pagrindinio herojaus instaliacijos pavadinimas. Tad pasirinkome būtent tokį filmo pavadinimą.
Festivalių žiuri retai apdovanoja tikrai novatoriškus, drąsius filmus – paprastai išsirenka kūrinius, kurie tenkina daugmaž visus.
Tačiau būtent tokį sprendimą priėmė ispanų režisieriaus Pedro Almodóvaro vadovaujama žiuri, kurioje dirbo režisieriai Maren Ade, Paolo Sorrentino, Chan-wook Parkas, aktoriai Bingbing Fan, Jessica Chastain, Willas Smithas, Agnes Jaoui, kompozitorius, daugelio filmų muzikos autorius Gabrielis Yaredas. Nugalėtojas išrinktas iš 19 pretendentų.
Už radikalų sprendimą apdovanoti R.Östlundą – autorių, kuriantį kiną apie šiandieną, pasitelkiantį šiuolaikines, o ne pernykštes dramaturgijos ir vaizdo priemones, kino kritikai P.Almodóvaro vadovaujamai vertinimo komisijai atleido kitas nuodėmes.
Pavyzdžiui, sprendimą skirti prizą už režisūrą Sofiai Coppolai, nežinia kodėl sukūrusiai to paties pavadinimo Dono Siegelio filmo „The Beguiled“ perdirbinį – istoriją apie sužeistą kapralą, kurį per Amerikos pilietinį karą išgelbėjo kilmingųjų panelių pensiono auklėtinės, vedamos, kaip netrukus paaiškėjo, ne tiek kilmingumo, kiek geidulingumo.
Išskyrus šį prizą, kiti P.Almodóvaro vadovaujamos Kanų kino festivalio vertinimo komisijos sprendimai, daugelio nuomone, buvo logiški ir pagrįsti, o Auksinės palmės šakelės skyrimas „Kvadratui“ – teisingas gestas. „Linksmasis ispanas“ pasirodė esąs adekvačiausias žiuri pirmininkas per naujausią Kanų istoriją.
Žavingas švedas R.Östlundas, išgirdęs, kad laimėjo, užšoko ant scenos ir pasiūlė visai salei kartu su juo ir komanda pasidžiaugti sėkme: paprašė prie scenos stovinčių fotografų atsigręžti į salę, o publiką džiaugsmingai sušukti. Žiūrovai mielai atsiliepė – šaukė net kino žvaigždės.
Šiųmečio Kanų festivalio programoje būta ne vieno filmo apie socialines ir asmenybės problemas, bet tik R.Östlundo juostoje sueina visi galai.
Režisierius sugebėjo papasakoti apie dvasinę tuštumą, į kurią vis labiau grimztame, vartotojišką visuomenę, atsakomybę už kiekvieną savo žingsnį, meno vaidmenį, manipuliavimą sąmone, pakantumo ribas, pasitikėjimą, empatiją – apskritai apie gyvenimo prasmę.
Visa tai R.Östlundas pateikė satyriškai, subtiliai, rafinuotai, o P.Almodóvaro vadovaujama žiuri deramai įvertino.
„Manau, šis filmas papasakojo mums apie kai ką nauja ir labai šiuolaikiška. Jis – apie politkorektiškumo diktatūrą. Ši diktatūra tokia pat baisi ir grėsminga kaip bet kuri kita. Režisierius parodo mums daugybę šio reiškinio pavyzdžių. Laimė, ši tema pateikta sąmojingai ir satyriškai“, – žiuri sprendimo motyvus paaiškino P.Almodóvaras.
Filmas „Kvadratas“ – kaip sluoksniuotas pyragas: pradėsi pjaustyti ir pasirodys daugybė sluoksnių, skirtingų požiūrių į šiuolaikinę mūsų visuomenę, filosofinių apmąstymų apie būties esmę ir apie garsųjį europietiškąjį politkorektiškumą, išsigimstantį į paprasčiausią baimę.
Pagrindinis juostos herojus Christianas dirba šiuolaikinio meno muziejaus kuratoriumi.
Jis simpatiškas, elegantiškas, gyvena prestižiniame būste, važinėja madinga ir ekologiška „Tesla“ (vienu šūviu – du zuikiai), išsiskyręs, kartais susitinka su dviem kaprizingomis dukterimis, tačiau daugiausia laiko skiria darbui.
Jo užduotis – sugalvoti performansus, dažniausiai absurdiškus, šokiruojamus. Parduodamas šią tuštybę Christianas užsitikrina vietą socialinių laiptų viršuje.
Naujausias Christiano projektas – „Kvadratas“. Tai nedidelė aptverta erdvė miesto aikštėje, prie kurios pakabinta lentelė skelbia: čia – išskirtinė teritorija, pasitikėjimo ir rūpinimosi savo artimu šventykla.
Į ją įžengę žmonės turi lygias teises ir pareigas. Kol esi kvadrate, turi pasitikėti kitais ir jiems padėti. (Idėja, kuri, kad ir kaip būtų keista, mūsų dienomis jau reiškia pasitraukimą iš komforto zonos.)
Herojaus intelektualinė veikla kertasi su kasdienybės praktika, atkakliai tvirtinančia, kad negalima niekuo pasitikėti, o ir atsipalaiduoti neverta nei gatvėje, nei lovoje: bet kuris atsitiktinis ryšys gresia virsti diskomfortu, provokacija, šantažu. Gyvenimas – ne meno projektas. Kaip laikytis savo įsitikinimų ir gerbti kitų teises, kai pažeidžiamos tavosios?
Christiano gyvenimas iš esmės keičiasi, kai kartą gatvėje prie jo šaukdama pribėga moteris ir paprašo apginti nuo pamišėlio, kuris nori papjauti.
Kol Christianas bando susigaudyti, kuo galėtų padėti, pasirodo agresorius, bet nepadaręs jokios žalos dingsta. Tik po kurio laiko vyras suvokia, kad tai buvo inscenizacija: per sumaištį iš jo pavogė piniginę, mobilųjį telefoną ir šeimos vertybę, atitekusią iš tėvo, – sąsagas.
Vyras nesikreipia į policiją. Jis ryžtasi eksperimentui. Per specialią programą susekęs, kuriame maždaug rajone yra jo telefonas, į pašto dėžutes gyventojams įmeta laiškus su tekstu: „Žinau, kad tu pavogei mano telefoną ir piniginę.“
Šis pranešimas duoda netikėtą efektą – Christianą užgriūva vienas netikėtumas po kito, gyvenimas tikrina jo atsparumą ir įsitikinimus.
„Kvadrate“ daug provokacijų ir keblių klausimų, verčiančių, kaip įprasta sakyti, susimąstyti.
Iš esmės tai ne kas kita, o filmas-tyrimas apie šiuolaikinės visuomenės ribas. Kur baigiasi politkorektiškumas ir prasideda baimė? Koks skirtumas tarp pakantumo ir visko leistinumo? Kas yra humanizmo apraiška, o kas pataikavimas žmogaus silpnybėms? Duoti išmaldos – gerumo ar pasipūtimo aktas? Ar reklamos akcija, ignoruojanti visuomenės normas, gali būti laikoma efektyvia?
Juostoje yra puikus pavyzdys – projekto „Kvadratas“ reklamai ryšių su visuomene bendrovė sukuria klipą: tame pačiame kvadrate, kuriame visų teisės ir pareigos vienodos, susprogdinama mergaitė.
Platformoje „YouTube“ klipą peržiūri milijonai vartotojų, bet ar reikalingas šitaip į šiuolaikinį meną ir visuomenės problemas atkreiptas dėmesys?
Skaudžios temos, kurias R.Östlundas užgriebia, perpasakotos atrodo snobiškos ir nuobodžios, bet filme jos tokios nėra.
„Kvadrato“ stiprybė – vaizdingumas, geras humoro jausmas.
Pavyzdžiui, jis šaiposi iš šiuolaikinio meno: muziejuje kilo baisus skandalas – valytoja sušlavė meno objektus, kurie jai pasirodė šiukšlės; į susitikimą su menininku ateina psichikos sutrikimų turintis žmogus, jis visą laiką šūkčioja nešvankybes ir prašo moters – susitikimo vedėjos – apnuoginti krūtinę, o visi, nutaisę išmintingą veidą, linkę nepastebėti chuliganiškumo.
Vienas filmo sluoksnių – autoriaus samprotavimai apie kultūros prigimtį. Kuo skiriamės nuo gyvūnų ir kiek nutolome nuo beždžionės? Beje, užuomina į primatus filme tiesioginė. Vienas efektingiausių „Kvadrato“ epizodų, pasirinktų ir anonsui, – iškilminga vakarienė po Christiano parodos atidarymo. Į ją buvo pakviestas perfomansų kūrėjas Olegas (akt. Terry Notary), vaidinantis urvinį žmogų ir tiriantis aplinkinių reakcijas.
Herojaus vardas rusiškas, jis labai primena garsųjį Šarikovą iš Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“.
Kiti sako, kad prototipas – pagarsėjęs rusų menininkas Olegas Kulikas, performanso apie pasiutusį šunį „Su jumis aš žvėris“ autorius (pririštas prie grandinės nuogas menininkas puldinėdavo aplinkinius; per akciją Stokholme jis iš tikrųjų įkando vienam lankytojui).
„Kvadrate“ performansų meistras įsijaučia į agresyvaus gorilos patino vaidmenį ir pradeda terorizuoti žmones. Kiek jie kęs išpuolius?
Visos filmo sudedamosios dalys – nuo scenarijaus, režisūros, aktorių parinkimo (pagrindinį vaidmenį atlieka 40-metis gražuolis danų aktorius Claesas Bangas, kurį kritikai lygina su jaunuoju Pierce’u Brosnanu) iki muzikos – puikios.
Nors „Kvadratas“ ilgas – 2 val. 20 min., o tema, kurios fone rutuliojasi įvykiai, – specifinė (šiuolaikinio meno gerbėjas, kaip žinome, yra anaiptol ne kiekvienas), jį, kino kritikų nuomone, galima laikyti Kanų festivalio sėkme.
Kaip rašė britų laikraščio „The Guardian“ kino apžvalgininkas Peteris Bradshaw, R.Östlundo stiliaus ištakos – jo pirmtakų ir bendražygių, aštraus skandinavų kino autorių švedo Roy Anderssono ir dano Larso von Triero kūryba.
Neapsieita ir be Luiso Bunuelio įtakos. Kita vertus, R.Östlundo braižas visiškai individualus.
„Tai kinas ant įtempto lyno“, – taip baigė savo recenziją P.Bradshaw.
Parengė Milda Augulytė
