Pelėdų kalnas – Kauno Žaliakalnio vieta, garsėjanti gražia gamta, išskirtine architektūra ir turtinga istorija. Vieną su šia vieta susijusią svarbią istoriją išvysime naujame režisieriaus A.Juzėno filme, kurio premjera numatyta 2018 metų vasario 16-ąją, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
„Vilniaus geto“, „Ekskursantės“ kūrėjo naujoji juosta „Pelėdų kalnas“ nukels į pokarį nuo 1948-ųjų iki Josifo Stalino mirties 1953-iųjų kovą. Laikotarpį, kai baigėsi Antrasis pasaulinis karas, o Lietuvoje įsitvirtino okupacijos režimas, bandoma atskleisti per kauniečių, ypač jaunesnių – to meto gimnazistų – gyvenimą.
Jie mokslus pradėjo dar nepriklausomos Lietuvos mokyklose, pergyveno karo chaosą, o jam pasibaigus turėjo rinktis, ką daryti: trauktis į mišką, tyliai priešintis ar prisitaikyti.
Filmo scenarijų autobiografiniais motyvais parašė eseistas, radijo žurnalistas Pranas Morkus, su A.Juzėnu bendradarbiaujantis jau antrą kartą, – jis sukūrė ir „Ekskursantės“ scenarijų.
Pagrindinis „Pelėdų kalno“ herojus – vienas iš Kauno gimnazistų, ginkluoto pasipriešinimo dalyvis, renkantis įrodymus bei dokumentus apie Kremliaus režimo nusikaltimus.
Tarp gimnazistų jis tampa tikra legenda: merginoms – Holivudo vyro idealas Johnas Wayne’as, vaikinams – neįveikiama kliūtis ir konkurentas meilės reikaluose.
Jis yra tas, kuriam lemta istoriniame žygyje į Vakarus nunešti žinią laisvajam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos kraštų laisvės siekį.
– „Pelėdų kalnas“ – jau trečias jūsų istorinis filmas įkandin „Vilniaus geto“, „Ekskursantės“. Juos sieja tragiški Lietuvos istorijos įvykiai per karą ir pokariu, žmogaus apsisprendimo drama. Kaip įbridote į istorinės tematikos upę ir kodėl? – pasiteiravau A.Juzėno.
– Pastebėjau, kad pastaruosius dešimt metų mūsų kinas vengė žiūrėti į Lietuvos praeitį iš istorinės perspektyvos. O man rūpi įtampos paženklinti istorijos epizodai.
Tad gal neatsitiktinai savo pirmame istoriniame filme „Vilniaus getas“ ėmiausi prieštaringos, iki šiol Lietuvoje dviprasmiškai vertinamos temos.
Manasis istorinės tiesos ieškojimas daugiau sutelktas į dvasinę kultūrą ir dvasinį mentalitetą. Jų tyrinėjimas atveda prie istorinių temų, kurios atspindimos jau konkrečiuose filmuose.
– Kokie dvasinio mentaliteto bruožai išryškėjo tyrinėjant?
– Mano įsitikinimu, daugelį pergalių ir pralaimėjimų lėmė mūsų geografinė padėtis ir ta klaiki net ne šimto, o pastarųjų trijų šimtų metų patirtis.
Esame praradę didžiulį genofondą, karius, kurie kovojo už tėvynę – miestą, kaimą, žemę. Mes siaubingai nukraujavę ir genetiniu lygmeniu mūsų atmintis tragiška.
– „Pelėdų kalne“ prieinate prie vieno dramatiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Ką norite išryškinti, pasakyti?
– Šiuo filmu siunčiame aiškią žinutę tautiečiams ir užsienio piliečiams: Lietuva nebuvo kapituliavusi po nepriklausomybės praradimo, po Antrojo pasaulinio karo, nebuvo kapituliavusi netgi uždengta geležinės uždangos.
Visą laiką, net jei neturėjome šautuvo, granatos rankose, mūsų galvose ruseno laisva mintis.
Manyčiau, kario kodas, nepaisant genetinių praradimų, aiškiai matomas šiame filme. Jame net žmonės, kurie pasirinko, vaizdžiai tariant, Brazausko likimą, vis tiek nepaliko užnugaryje tų, kuriuos turėjo pridengti. Jie dengė tokiomis priemonėmis, kokios buvo įmanomas.
Tai nereiškia, kad bandau ką nors pateisinti ar pasmerkti. Bet pasirinkimas buvo labai aiškus: arba tave išrauna su visomis šaknimis, arba pasilieki viltį, kad nukirstas medis kada nors ataugs.
– Keliais žodžiais apibūdinkite filmo siužetą.
– Filmo herojai – bendraklasiai. Sudėtingu laikotarpiu jie turi rinktis, ar tarnauti vyraujančiai jėgai, ar eiti į mišką, ar pasinerti į nebylų pasipriešinimą. Rodome jų pasirinkimą ir to rezultatus.
Jei stebime vieno žmogaus likimą, neįvertiname visumos. Šiuo atveju yra bendras vaizdas, kaip atrodytų tavo pasakiškas kelias, jei pasuktum į dešinę, kairę, eitum tiesiai.
Trys keliai, trys herojai, lydimi merginų, kurios arba mylimos, arba išduodamos, arba pačios išduoda.
Finalinė scena labai svarbi – ji tragiška, bet išryškina tiesą, kad vertę turi ne tavo gyvenimas, o pasirinkimas. Jei gyvenimas eina klaidingu keliu – jis tuščias, tu esi palaidotas gyvas.
– Kaip manote, ar pavyko išlaviruoti tarp juoda ir balta, parodyti pokario jaunąją kartą nepaverčiant filmo pernelyg patriotiniu?
– Tikiuosi, kad taip. Visi herojai – ir lietuviai, ir rusiškai kalbantys okupantai, – atsiduria viename laive ir tame laive priversti gyventi, rietis, muštis, šaudytis, bet dėl tam tikrų principų, kurie yra vertybiniai ir nenuneigiami.
Ir vienoje pusėje yra išdavystė, nuodėmė, ir kitoje. Manau, pusiausvyra išlaikyta.
– Nors filmo dar niekas nematė, jau kalbama, kad tai antrasis „Niekas nenorėjo mirti“, tik iš kito kampo. Ką jūs pats apie tai manote?
– Kadaise ketinau kurti filmą „Niekas nenorėjo mirti II“ – visiškai priešingą tam „istoriniam“ filmui su tais pačiais herojais, tomis pačiomis aplinkybėmis, ta pačia kaimo dilema: būti ar nebūti – arti ar nearti.
„Pelėdų kalnas“ labiau primena Ericho Marios Remarque’o „Tris draugus“, daugiau pastelinis – ne su žagre per dirvą pervažiuota, o kita technika, kitu gyliu arta.
Nesakyčiau, kad „Pelėdų kalnas“ yra „Niekas nenorėjo mirti“ priešingybė – jame esama situacijų, kurios žiūrovui iškels tą patį egzistencinį klausimą: kaip reikėjo gyventi tomis dienomis? Tas klausimas šiuos filmus sieja, bet siužetiškai jie atskiri.
