Tačiau narystė Europos Sąjungoje reiškė, kad Lietuva turi uždaryti elektrinę – pagrindinę miesto pramonę. Augant geopolitinei įtampai regione ir ryškėjant abipusiam nepasitikėjimui, ką ateitis žada „Drugelio miesto“ gyventojams?
Lietuvoje gimusi rusų kilmės režisierė Olga Černovaitė, baigusi savo pirmąjį filmą „If Not You / Jei Ne Tu“, sukūrė ilgametražį dokumentinį filmą „Drugelio miestas“, kuriame tapo portretą miesto, atsisakančio mirti kartu su nykstančia elektrine. Kol jo gyventojai sprendžia tapatybės klausimus, miestas žvelgia į ateitį ir ieško naujo veido. Šis portretas tiesiogiai kelia klausimus apie demokratiją, socialinę įtrauktį, pilietiškumą ir saviraiškos laisvę.
Net ir šiandien Visaginas primena sovietinį miestą. Pagrindinė kalba mieste yra rusų, nes dauguma gyventojų atvykę iš Rusijos arba kitų sovietinių respublikų. Bet ar šie Lietuvos piliečiai jaučiasi Lietuvos bendruomenės dalimi? Ir ar likusi Lietuvos dalis pripažįsta juos?
Miestas buvo tarsi atsiribojęs nuo išorinio pasaulio ir sustingęs laike, tačiau dabar šis atsiribojimas išnyko. Vis dėlto dygsta naujos atžalos: nors daug jaunų žmonių išvyko, yra ir tokių, kurie ieško būdų atsikratyti miesto priklausomybės nuo atominės energetikos pramonės ir prisidėti prie miesto atgimimo.
Filmas stebi veikėjus iš skirtingų visuomenės sluoksnių, bet visi jie – atsidūrę gyvenimo kryžkelėje, sukurtoje dvigubo smūgio: elektrinės uždarymo ir pablogėjusių Lietuvos ir Rusijos santykių, įskaitant ir rusų mažumą Lietuvoje. Keliami ne tik socialiniai, bet ir kalbos, kultūros, religijos ir, žinoma, tapatybės ir priklausymo klausimai.
Lietuvoje gimusi rusų kilmės režisierė leidžiasi į atradimo kelionę. Atsisakydamas užimti vieną ar kitą pusę, jos filmas kelia universalų klausimą: ar gali skirtingos bendruomenės, gyvenančios kaip piliečiai vienoje demokratinėje šalyje, išlaikyti savo tapatybę, pagarbą kitiems ir gyventi kartu be baimės ir įtarumo.
– Kokia buvo jūsų pagrindinė motyvacija sukurti šį filmą ir papasakoti šią istoriją? – pasiteiravau režisierės O.Černovaitės.
– Lietuvoje aš užaugau, tačiau ilgai negalėjau suprasti savo tapatybės. Galiausiai pasirodė, kad visą laiką tai buvo man po nosimi. Nors ir rusų tėvų vaikas, aš gimiau Lietuvoje ir buvau užauginta kaip labai patriotiška lietuvė. Bet tapatybės klausimas sustiprėjo man augant. Ar aš esu rusė? Ar esu lietuvė?
Vėliau, kai gimė mano duktė, su ja kalbėjau rusiškai ir mokiau ją rusiškų dainų. Kol dariau tyrimą filmui, išsiaiškinau, kad daugelis rusų kilmės gyventojų, su kuriais kalbėjau Vilniuje, yra iš Visagino. Tada supratau, kad būtent tai ir yra vieta, į kurią turiu važiuoti.
Prieš imdamasi kino studijų, studijavau chemiją. Taigi ir šia prasme veikėjai, dirbantys elektrinėje, atspindi mano asmeninę istoriją.
Neturėjau tikslo kurti politinį filmą, tačiau jį kuriant (ir turint omeny dabartinį politinį klimatą buvusiose SSRS respublikose) tai tapo neišvengiama. Taigi bandžiau pademonstruoti problemos sudėtingumą. Ir galbūt net parodyti gilesnį požiūrį.
Lietuva buvo pirmoji šalis, kuri paliko Sovietų Sąjungą, ir nuo to laiko daug kas pasikeitė. Kai kurie žmonės mano, kad pokyčiai yra geri, o kai kurie žmonės – ne. Daugybė šių diskusijų balsų galima išgirsti Visagine.
– Jūs užaugote Vilniuje, Lietuvos sostinėje. Ar manote, kad Visagino miestas atspindi visą valstybę, ar situacija Visagine yra išskirtinė?
– Nuo pat pradžių Visaginas turėjo išskirtinį statusą ir niekada nebuvo panašus į kitus šalies miestus. Visaginas buvo labai turtingas miestas, ten buvo daug darbo vietų. Be to, sovietinė vyriausybė rūpestingai prižiūrėjo žmones, kurie ten atvyko iš skirtingų SSRS vietų. Jie gaudavo būstą, ten buvo specialios parduotuvės, kurios pardavinėjo prabangius produktus. Vis dėlto darbui jėgainėje buvo samdomi tik talentingiausi žmonės.
Be to, rusų kalba yra pagrindinė kalba Visagine, o tai netipiška šalies kontekste. Jūs galėtumėte išgyventi šnekėdami tik rusiškai, o kai kurie žmonės taip ir neišmoko laisvai kalbėti lietuviškai, nors jaunesnės kartos dabar bendrauja lietuviškai. Galima sakyti, kad Visaginas buvo atsiribojęs nuo išorinio pasaulio.
Kai šis atsiribojimas dingo, paaiškėjo, kad tapatybės ieškojimas, kurį galima matyti filme, yra kažkas, kas vyksta tikriausiai daugelyje buvusių SSRS respublikų. Visaginas nėra išimtis.
– Kokį vaidmenį elektrinė Visagine atlieka dabar?
– Daug žmonių Visagine prarado darbą dėl elektrinės uždarymo. Kol elektrinė dar veikė visu režimu, mieste buvo 33 tūkst. gyventojų, iš kurių 5 tūkst. dirbo elektrinėje.
Šiandien gyventojų yra apie 20 tūkst., 2 tūkst. jų dirba jėgainėje, ir šis skaičius nuolat mažėja. Žmonėms, kurie ten tebedirba, tai vis dar yra svarbus pajamų šaltinis, nes elektrinės uždarymas yra didelis darbas. Ironiška yra tai, kad žmonės, kurie uždaro elektrinę, yra vaikai žmonių, stačiusių ją 1970-aisiais.
Žmonių požiūriu jėgainė siejama su pasididžiavimu. Galima sakyti, kad jėgainė simbolizuoja Lietuvos istoriją, ir žmonių požiūris į ją yra toks pat sudėtingas ir įvairiaspalvis, kaip ir požiūris į SSRS ir į šalies nepriklausomybę.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai kuriant šį filmą?
– Miesto gyventojams buvo labai sunku atsiverti, nes jie didžiuojasi savo gimtuoju miestu ir apgailestauja dėl jo likimo.
Kuriant filmą prasidėjo karas Ukrainoje, tai įnešė dar daugiau paranojos. Filmavimo metu žmonės, tarp jų ir kai kurie mūsų veikėjai, vengė kalbėti su mumis atvirai bijodami represijų. Kai kurie net pasitraukė iš filmo pusiaukelėje. Žmonės abejojo mūsų motyvais.
Tačiau mes išlikome ir sugebėjome išlaikyti daugelio mūsų veikėjų pasitikėjimą.
– Ar kurdama šį filmą įgijote naujų įžvalgų?
– Prieš pradėdama kurti šį filmą, visada maniau, kad reikia tiesiog prisitaikyti prie tam tikros padėties, kad žmonės tave priimtų. Jei nori būti lietuvis, tu mokaisi kalbos ir susilieji su visuomene. Tai buvo įprasta mano gyvenime ir tai veikė.
Tačiau kurdama filmą sužinojau, kad kitiems tai nebuvo paprasta. Pabendravusi su kitais žmonėmis, panašių dalykų pradėjau klausinėti savęs.
Visagino žmonės parodė, kokia sudėtinga yra savų šaknų samprata. Kaip tai gali reikšti skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms. Ir sykiu supratau, kad mokėti kalbą kur kas svarbiau nei įsivaizdavau.
– Muzika užima svarbią vietą filme, kaip ir daugelio veikėjų gyvenime. Ar matote ryšį tarp muzikos ir tapatybės?
– Absoliučiai. Muzika turi tokį patį vaidmenį, kaip ir kalba. Kalba, kuria kalbame, ir dainos, kurias dainuojame, mus apibūdina, ypač jei dainos yra tradicinės. Šių dainų mus moko žmonės, su kuriais augome: mūsų tėvai, mūsų mokytojai, mūsų draugai, žiniasklaida. Tai sukuria kultūrinę sistemą.
Muzika į filmą atėjo labai natūraliai. Aš niekada neprašiau savo veikėjų ką nors daryti, viskas vyko natūraliai, kaip kad, pavyzdžiui, arbatos gėrimo scenos.
– Kaip sekėsi filmuoti atominės elektrinės viduje?
– Pirmiausia turi imtis daug atsargumo priemonių, dėvėti specialius apsauginius drabužius. Yra daug apribojimų – saugumas yra itin griežtas. Reikia prašyti leidimo dėl visko. Neleidžiama nieko liesti, net sienų. Negalima įsinešti stovo į vidų. Vieną kartą mums leido, bet jis turėjo būti supakuotas viso filmavimo metu, taigi esi labai apribotas to, ką gali nufilmuoti rankomis.
Mane nustebino elektrinės matmenys – ji tokia didžiulė visomis kryptimis, tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Tai kaip miestas su begaliniais koridoriais, grindimis. Ir, žinoma, tau nuolat primenama apie radioaktyvumą. Tokioje vietoje jautiesi labai mažas.
Sunku įsivaizduoti, kaip įmanoma valdyti ir kontroliuoti tokį didžiulį objektą, ir kaip visa tai galima išmontuoti.
– Ar filmo herojai pažįsta vienas kitą? Kiek skiriasi požiūriai Visagine, ar žmonės yra vieningi?
– Tai mažas miestas, tad visi pažįsta vieni kitus. Pagrindiniai veikėjai ne visuomet pažinojo vienas kitą, bet jie greičiausiai pažinojo kito veikėjo seserį, brolį ar tėvus. Ir nors jų nuomonės gali būti skirtingos, juos sieja meilė Visaginui, kaip matėte filmo pabaigoje. Jie visi švenčia kartu ir rūpinasi ateitimi.
– Kas laukia Visagino ateityje?
– Visaginas – tai miestas kryžkelėje. Elektrinės uždarymas sukėlė daug nežinomybės, bet tai taip pat atveria kelią naujai ateičiai. Šiuo metu miestas daug investuoja į sporto turizmą ir kitas mažas ir vidutines įmones.
Žvelgiant iš šono, Visaginas gali pasirodyti kaip mirštantis miestas, ir galbūt taip kurį laiką ir buvo. Tačiau su labai aktyvia jaunąja karta ir jos giliai įsišaknijusia meila miestui, atsiranda viltis.
Trumpa režisierės biografija
Įgijusi chemijos ir biochemijos studijų bakalauro, o vėliau magistro laipsnius Vilniaus universitete, režisierė O.Černovaitė pakeitė savo veiklos kryptį ir pradėjo studijuoti kiną „Baltic Film and Media School“ (BFM) Talino universitete Estijoje. Tuo metu BFM studijoms vadovavo įžymus scenaristas režisierius prof. Borisas Fruminas, kadaise buvęs žinomo sovietinio kino režisieriaus Sergejaus Gerasimovo studentas. Dabar jis dėsto kino režisūrą Niujorko „Tisch School of Arts“ menų mokykloje.
O.Černovaitė baigė kino studijas 2009 metais ir magistro baigiamąjį darbą rašė apie suomių dokumentiką. Įgijusi patirties dirbdamas įvairiose filmų kūrimo komandose, O.Černovaitė sukūrė savo pirmąjį vidutinio ilgio dokumentinį filmą „If Not You/ Jei Ne Tu“. Nacionalinė filmo premjera įvyko tarptautiniame Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“ (2012 m. kovas), o tarptautinėje arenoje filmas pasirodė seniausiame Lenkijos festivalyje „Lubuskie Film Summer“ (2012 m. birželis, Laguvas).
Per pastaruosius keletą metų O.Černovaitė sudarinėjo tarptautinio dokumentinių filmų festivalio „Guth Gafa“ Airijoje programas.
Ką tik baigusi pirmąjį ilgametražį dokumentinį filmą „Butterfly City“, dabar kaip partnerė prisidėjo prie „Planet Korda Pictures“, kur dirba tiek su naujais kompanijos, tiek su savais projektais.
„Drugelio miesto“ premjera Lietuvoje – lapkričio 15-ąją 18 val. 50 min. „Scanoramos“ festivalyje. 2018 m. jį parodys „Lietuvos ryto“ televizija.
