Auksinių gaublių teikimas – pirmoji didelė Holivudo ceremonija „po Weinsteino“, t.y. skandalo, kilusio po to, kai kelios aktorės ir buvusios bendradarbės apkaltino įtakingą prodiuserį Harvey Weinsteiną lytiniu priekabiavimu ir smurtu. Šis skandalas stipriai paveikė Holivudą.
Permainos išryškėjo jau ant raudonojo kilimo – solidarizuodamosi su lytinio priekabiavimo aukomis daugelis moterų vilkėjo juodas sukneles, o daugelis vyrų tradicinius baltus marškinius pakeitė juodais.
Taigi ceremonija priminė aukštuomenės laidotuves ir tam tikra prasme tokia ir buvo – laidojo senąjį Holivudą, kuriame teisę priimti sprendimus turėjo tik galingi vyrai.
Laiko žymė buvo ir judėjimo „Time’s Up“ („Laikas baigėsi“) ženkliukai. Judėjimą įkūrė kino, televizijos ir teatro darbuotojos moterims ginti nuo lytinio priekabiavimo ir diskriminavimo lyties pagrindu.
Bendrą nuotaiką, vyravusią Auksinių gaublių ceremonijoje, „įgarsino“ Amerikos pramogų verslo legenda Oprah Winfrey, apdovanota Cecilo B.DeMille’io garbės premija už viso gyvenimo nuopelnus.
Devynias minutes trukusioje jausmingoje kalboje ji kalbėjo visiems aktualiomis temomis ir sukėlė plojimų audrą.
„Galingiausias ginklas, kurį turite, – sakyti savo tiesą, – teigė aktorė ir televizijos laidų vedėja. – Per ilgai moterys nebūdavo išgirstamos arba jomis nebūdavo tikima, jei jos išdrįsdavo prabilti apie tų vyrų jėgą. Tačiau jų laikas jau baigėsi. Jų laikas baigėsi!“
Naują Holivudo istorijos erą kol kas išryškino tik drabužiai ir kalbos.
Ceremonijos vedėjas S.Meyersas akivaizdžiai nervinosi – juk jam reikėjo išlaikyti pusiausvyrą ant siauros ribos, skiriančios šmaikščius pokštus nuo įžeidimų. Kalbos pradžioje jis perdavė linkėjimus būsimųjų šou vedėjams, kurie tikriausiai žiūri į jį kaip į pirmąjį šunį, pakilusį į kosmosą.
Tačiau po neišvengiamų pokštų apie H.Weinsteiną ir Keviną Spacey, palydėtų kartais juoku, o kartais nejaukia tyla, ceremonija įėjo į savo vagą ir, išskyrus vieną kitą atvejį, nepateikė didelių staigmenų.
Viena jų – Vokietijos režisieriaus Fatiho Akino dramos „Iš niekur“ pergalė nominacijoje „Geriausias filmas užsienio kalba“. Be laimėjimo liko buvęs šios nominacijos favoritas švedų režisieriaus Rubeno Östlundo „Kvadratas“.
Laureatas dalyvavo Kanų festivalio konkurse, kur pagrindinio vaidmens atlikėja Diane Kruger gavo geriausios aktorės prizą. Filme pasakojama moters, kurios vyras ir sūnus tapo teroro akto aukomis, istorija.
Kitas netikėtumas – Steveno Spielbergo filmas „Valstybės paslaptis“, kuriame vaidina „sunkiasvoriai“ Tomas Hanksas ir Meryl Streep, negavo nė vieno apdovanojimo, nors net ceremonijos vedėjas pokštavo, kad jis visus nušluos.
Tačiau Auksinius gaublius teikianti Holivudo užsienio spaudos asociacija pirmenybę atidavė savitesniems ir ryškesnio autorinio braižo filmams, kurie visą sezoną buvo laikomi kritikų favoritais.
Režisieriaus ir scenaristo Martino McDonagho „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ laimėjo geriausio dramos filmo ir geriausio scenarijaus, pagrindinio vaidmens atlikėja Frances McDormand – geriausios dramos aktorės, Samas Rockwellas – geriausio antraplanio aktoriaus gaublius.
Londone gyvenantis airių teatro dramaturgas (Lietuvoje statytos jo pjesės „Pagalvinis“, „Luošys iš Ainišmano salos“), kino filmų „Reikalai Briugėje“, „Septyni psichopatai“ autorius M.McDonaghas Amerikoje sukūrė dar vieną puikią juodąją komediją.
Guillermo del Toro „Vandens forma“ – istorija apie slaptos karinės bazės nebylės valytojos ir žmogaus-amfibijos meilę – turėjo tenkintis prizais už geriausią režisūrą ir originalią muziką (Alexandre’as Desplat).
Venecijos kino festivalyje, kuriame įvyko abiejų filmų pasaulinė premjera, prizai paskirstyti atvirkščiai: „Vandens forma“ gavo pagrindinį Auksinį liūtą, „Trys stendai...“ – tik prizą už scenarijų.
Kai kurie kino apžvalgininkai viliasi, kad per „Oskarų“ teikimo ceremoniją pasikartos Auksinio gaublio, o ne Venecijos scenarijus: politiškai korektiška G.del Toro maginė fantazija, be abejo, patraukli, bet jai labai trūksta saviironijos, kurios per akis turi M.McDonaghas.
Filmo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ pagrindinė herojė – nejauna, tačiau savarankiška, tvirta ir valinga provincijos miestelio Ebingo gyventoja Mildred Heis – gedi paauglės dukters, kurią kažkas išprievartavo, o po to nužudė. Šerifas pradėjo tirti bylą prieš kelis mėnesius, tačiau spėjamo žudiko DNR testai nesutampa su jokiais duomenimis, liudytojų nebuvo, už ko užsikabinti – taip pat.
Per kelis mėnesius miestelis įvykį pamiršo, policija bylą padėjo į archyvą. Tačiau herojė rado būdą priminti Ebingui, kad formulė „jei kalti visi, nekaltas niekas“ gali būti ir apversta: kalti visi.
Ji išsinuomojo tris reklaminius stendus pakelėje netoli nusikaltimo vietos ir juose juodomis raidėmis raudoname fone užrašė reikalavimą surasti žudiką.
Tas kelias apleistas, niekas juo nevažinėja, tačiau stendai pastebimi iš karto. Iš pradžių Mildred įkalbinėjama trauktis, po to jai grasinama, bet moteris nepasiduoda, kyla į naują ataką.
Netrukus konflikto priežastis pasimiršta. Atmosfera vis kaista, ir vieniša kovotoja pasiryžusi priimti viso miestelio iššūkį. Tiesa, priešingos armijos karvedys šerifas Vilogbis taip pat turi silpnąją vietą: jis sunkiai, o gal ir mirtinai serga.
Atkaklios keršytojos vaidmenį atlieka nuspėjamai tobula F.McDormand, šerifo – netikėtai įvairiapusis Woody Harrelsonas. F.McDormand herojė tarsi nužengusi iš Granto Woodo drobės „Amerikietiška gotika“ ir įkūnija tipišką siaurų pažiūrų, bet tvirtų įsitikinimų Amerikos provincialę, visada pasiryžusią eiti iki galo.
Juostos autorius M.McDonaghas virtuoziškai užveržia intrigos mazgą, kuriuo surišti visi personažai, – jų čia daug ir kiekvienas ne toks jau vienareikšmis, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mildred kovoja už teisybę dar ir todėl, kad jaučia savo pačios kaltę. Silpnavalį šerifą kamuoja sąžinės priekaištai.
O šalia jų dar ir nervingas Mildred sūnus, jai simpatizuojantis neūžauga verslininkas (kas kitas, jei ne Peteris Dinklage’as), rasistas neurotikas šerifo padėjėjas, gyvenantis su motina, ir dar dešimtys antraplanių, ne mažiau ryškių personažų.
Europietis M.McDonaghas tam tikra prasme čia vaidina vesterną, kurio herojumi padaro vienišą moterį. Tačiau įprastas šiam žanrui dalijimas į gerus ir blogus arba bent jau į tvarkos sergėtojus ir pažeidėjus postmodernistiniuose „Trijuose stenduose...“ praranda prasmę.
Kiekvienas personažas turi savo tiesą ir yra įsitikinęs, kad gina tvarką, kurią griauna aplinkiniai. Šiuo požiūriu tai filmas apie liūdnai pagarsėjusios posttiesos koncepciją. Tai ne detektyvas, ir žudiko asmenybė ilgainiui praranda reikšmę.
Nusikaltimo bendrininkai vienaip ar kitaip yra visi, gyvenantys Ebinge, – tykiame akivare, kuriame toks kraują stingdantis įvykis nutiko neatsitiktinai.
Pagrindiniai laimėtojai
* Geriausias draminis filmas – Martino McDonagho „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ („Three Billboards Outside Ebbing Missouri“).
* Geriausias miuziklas arba komedija – Gretos Gerwig „Boružė“ („Lady Bird“).
* Geriausia dramos aktorė – Frances McDormand („Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“).
* Geriausias dramos aktorius – Gary Oldmanas už vaidmenį filme „Tamsiausia valanda“ („Darkest Hour“).
* Geriausia miuziklo arba komedijos aktorė – Saoirse Ronan („Boružė“).
* Geriausias miuziklo arba komedijos aktorius – Jamesas Franko už vaidmenį filme „Siaubingas artistas“ („The Disaster Artist“).
* Geriausia antrojo plano aktorė – Allison Janney už vaidmenį filme „Aš esu Toni“ („I, Tonya“).
* Geriausias antrojo plano aktorius – Samas Rockwellas („Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“).
* Geriausias režisierius – Guillermo del Toro už juostą „Vandens forma“ („The Shape of Water“).
* Geriausias scenarijus – M.McDonaghas („Trys stendai už Ebingo, Misiūryje“).
* Geriausias filmas užsienio kalba – Fatiho Akino „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“).
* Geriausias draminis TV serialas – „Tarnaitės pasakojimas“ („The Handmaid’s Tale“).
* Geriausias serialas (miuziklas arba komedija) – „Nuostabioji ponia Meizel“ („The Marvelous Mrs. Maisel“).
* Geriausias mini serialas arba TV filmas – „Nekaltas melas“ („Big Little Lies“).
Parengė Milda Augulytė
