Prieš dvejus metus Rusijos žiniasklaidoje pasirodė žinia, kad jakutų filmas „Mano žudikas“ nominuotas Auksiniam gaubliui. Kaip vėliau paaiškėjo, trileris tebuvo pateiktas svarstyti atrankos komisijai, bet saldus naujienos poskonis vis tiek išliko.
Visiškai nepastebimai regione, kuris daugeliui asocijuojasi su elnių auginimu, mamutais ir naudingųjų iškasenų gavyba, susiformavo kino pramonė su savomis garsenybėmis.
Filmai jakutų kalba pirmiausia stebina savo buvimo faktu. Vis dėlto pasaulio pakraštyje, amžinojo įšalo žemėje, atsiranda filmų, kurie pradeda konkuruoti su milijonus kainuojančiais Holivudo trileriais ar išreklamuotais Rusijos kino projektais. Kol kas daugiausia vietos kino teatruose, bet nežinia, kas bus rytoj.
Kino specialistai jau kalba, kad režisieriaus debiutanto Dmitrijaus Davydovo (34 m.) fenomeną laikas nagrinėti kinematografijos institutuose: pradinių klasių mokytojas iš Jakutijos kaimo įlindo į skolas, parašė scenarijų ir per 15 dienų nufilmavo filmą, kuris didžiausiuose Europos ir Azijos kino festivaliuose sutraukia pilnas sales žiūrovų.
Sausio pabaigoje D.Davydovo filmą „Laužas vėjyje“ pamatė Trumsės tarptautinio festivalio Norvegijoje (TIFF) publika.
Čia jau 28 metus renkasi kino gurmanai, vertinantys kokybiškus filmus ir balsuojantys pinigine už pasaulio kinematografo geriausias naujienas.
Festivalio direktorė Martha Otte pati atsirenka filmus pasaulio festivaliuose.
D.Davydovo juostą ji pamatė Azijos „Oskarų“ ceremonijoje – Pusano kino festivalyje Pietų Korėjoje. Be to, jis pelnė geriausios dramos prizą Kanados kino renginyje „ImagineNATIVE“, skirtame pasaulio senbuvių gyventojų problemoms.
Nuo 2016-ųjų filmas taip pat parodytas Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Suomijoje, Kazachstane.
„Filmas tiesiog puikus, tai tokia maža jautri istorija. Jame nuostabu viskas: peizažai, gyvenimo sankloda, žmonių prisitaikymas prie aplinkybių.
Didžiausia tokių filmų vertybė – režisieriaus gebėjimas pasakojant herojaus istoriją kiekvienam žiūrovui parodyti jį patį.
Svarbiausia, kad pasakotojas užgauna žiūrovų jausmus. Bet jei režisierius pradeda kalbėti norėdamas uždirbti iš savo istorijos, viskas gali sužlugti“, – samprotavo M.Otte.
Režisierius gyvena Amgos kaime Jakutijoje. Vaikystėje mėgo rašyti apsakymus, bet neketino pomėgio paversti profesija. Profesijos pasirinkimą, kad ir kaip būtų keista, lėmė kinas – vyresnėse klasėse galvodamas apie gyvenimo kelią jis pamatė filmą „Ūsuota auklė“ ir nutarė, kad pagrindinio herojaus likimas – kaip tik jam.
Iš pradžių norėjo dirbti su mažyliais – vaikų darželio auklėtoju, tačiau vėliau susimąstė, kad barzdotas vyras vaikų darželyje gal nelabai tiktų, ir pasirinko pradinių klasių mokytojo profesiją. Baigė studijas ir grįžo į gimtąjį kaimą.
Prieš keletą metų D.Davydovas su mokiniais sumanė kurti filmus ir rodydavo juos mokyklose auklėjamaisiais tikslais.
Kaip tik tada jis pradėjo rašyti scenarijus, perprasti filmavimo ir montavimo subtilybes.
Ilgainiui mintis sukurti filmą taip užvaldė D.Davydovą, kad jis per mėnesį parašė scenarijų, iš banko pasiėmė paskolą, o pagrindinius vaidmenis pasiūlė savo kaimo gyventojams.
Filme pasakojama istorija galėjo atsitikti bet kur. Jaunas vyras girtas užmušė žmogų: susirengęs į parduotuvę degtinės, sėdo į traktorių, truktelėjo atbulinę pavarą ir pervažiavo sugėrovą. Kaltininką areštavo, bet kalėjime jis suvedė sąskaitas su gyvenimu.
Pagrindiniu herojumi tampa atsitiktinio žmogžudžio tėvas, kuris bando išpirkti kaltę prieš pagyvenusius žuvusiojo tėvus, degančius vieninteliu noru – atkeršyti. Kad užpildytų tuštumą namuose ir sieloje, jis nutaria priglausti benamį našlaitį.
„Norėjau papasakoti apie tris paprastus dalykus: teisingumą, garbę ir sąžinę, taip pat apie gyvenimo orientyrus.
Mano pagrindinis herojus – senas žmogus. Buvo įdomu parodyti senukus, pasakoti apie žmones, kurie dar žino, ką reiškia tokios sąvokos. Juk mes jas kartais jau pamirštame.
Svarbiausia – bet kokiomis aplinkybėmis išlikti žmogumi. Ir nesvarbu, kas įvyko“, – samprotavo režisierius.
Aleksejus Ustinovas, filme sukūręs pagrindinį vaidmenį, – neįgalusis. Jis pateko į avariją ir jau kokius dvidešimt metų sėdi namuose be darbo.
Vyras pats skundėsi D.Davydovui, kad nuobodu ir norėtų, jog gyvenime nutiktų kas nors įdomaus.
„Jis niekada nevaidino scenoje ir gyvenime atrodo taip pat kaip filme – su tokia pat barzda, taip pat mikčioja.
Pažvelgus į jį iškart matyti, kad tai geras žmogus, nugyvenęs dorą gyvenimą.
Kaip tik tokio herojaus man ir reikėjo, – pasakojo „Laužo vėjyje“ autorius. – Filmuotis jam buvo sunku – atsiliepė amžius, o ir filmavimai nebuvo paprasti. Pradėdavome septintą valandą ryto ir baigdavome antrą nakties.
Dalį scenų filmavome lauke spaudžiant 25 laipsnių šalčiui, todėl reikėdavo daryti pertraukas, kad artistai pailsėtų.“
Visi filmo herojai kalba jakutiškai. Režisierius nesirinko kitos kalbos ne tik todėl, kad aktoriai jakutai, bet ir dėl pačios ritmingos, tolygios jų kalbos, atitinkančios gyvenimo ritmą, – kaime jis neskubrus.
Pasak Dmitrijaus, filme yra epizodų, kuriuos geriausiai supras patys jakutai.
„Mano pagrindinis herojus – vyras, praradęs žmoną ir sūnų. Jis liko vienas, jo namuose stovi ikona, jis ateina prie jos melstis savo dievui, jakutiškam.
Mes tikime ugnimi, gamta, gyvūnais“, – pasakojo režisierius.
Pripažinti kino kritikai po dalelę nagrinėdami D.Davydovo juostą randa joje Fiodoro Dostojevskio, Andrejaus Tarkovskio, Aleksejaus Germano kūrybos atgarsių, ieško paslėptų prasmių ten, kur, pasak debiutanto, niekas nieko neslėpė.
Dabar D.Davydovas ir pats stebisi sužinojęs, kad jo kinas, pasirodo, turi užšifruotų simbolių ir tik profesionalams suprantamą potekstę.
„Filmo pradžioje parodyta, kaip jakutai apdoroja ledą: išsikerta, tirpdo ir geria. Epizodas baigiasi laužu. Tarsi susilieja ledas ir ugnis, bet aš apie tai negalvojau, savaime išėjo“, – šypsojosi režisierius.
Kartu jis, parodęs savo filmą įvairiuose festivaliuose, supranta, kad žiūrovai mato tai, kas ir pasakojama: istoriją apie padorumą ir garbę, apie amžinąsias vertybes, kurios šiandien – aukso vertės.
Parengė Milda Augulytė
