Šį mėnesį „Meno avilys“ ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC ) vilniečius pakvietė susipažinti su A.Weerasethakulo kūryba. „Skalvijos“ kino centre ir ŠMC kino salėje surengta išsami jo filmų retrospektyva.
Tačiau šis menininkas mėgsta ištraukti žiūrovus iš kino salės. ŠMC publika gali stebėti judančius vaizdus pati judėdama didžiojoje salėje sukurtame labirinte. A.Weerasethakulo projektas „Švytintys šešėliai“ – tai videoinstaliacijų paroda, kurioje 47 metų kūrėjas atskleidžia skirtingus šviesos prisiminimus – iš gimtojo Isano regiono Šiaurės Rytų Tailande ir iš sapnų pasaulio.
– Ar kas nors pasikeitė jūsų gyvenime, kai pelnėte pagrindinį Kanų kino festivalio prizą? – paklausiau į Vilnių pristatyti savo kūrybos atskridusio režisieriaus A.Weerasethakulo.
– Taip. Pirmiausia pasikeičiau aš pats. Pradėjau labiau pasitikėti savimi ir tuo, ką darau. Juk Kanų kino festivalis – tai brutalumo kupina kovos arena. Tu parodai filmą, o žmonės jį puola – geras, blogas, nuobodus ir t.t.
Kiekvienas apsilankymas Kanuose mane užgrūdindavo. Pasidarydavo aišku, kad neįmanoma įtikti visiems. Visada bus įvairių nuomonių, bet tai ne nuosprendis.
[[ge:lrytas:lrytas:4660707]]
– Kokie pirmi įspūdžiai atvykus į Lietuvą?
– Kol kas nedaug mačiau. Galiu tik pasakyti, kad viskas čia smarkiai skiriasi nuo Tailando. Man būtini tokie pokyčiai. Aš nemažai keliauju, nes tai priverčia geriau veikti mano protą. Skirtumai aktyvina mąstymą.
– Aistra pokyčiams lėmė ir tai, kad būdamas architektas ėmėte mokytis kurti kiną?
– Man visada patiko abu šie dalykai – ir architektūra, ir kinas. Pirmiausia todėl, kad abiejose šiose sferose mokslas susipina su menu. Šis architektas tyrinėja erdvę ir sukuria ką nors, kas atspindi šį laiką. Žmonės vaikštinėdami pastate visa tai jaučia. Tai tarsi kinas realybėje.
– Savo kūriniuose atvirai kalbate apie homoseksualią meilę. Ar tai lemia noras prisidėti prie žmogaus teisių gynimo? O gal tai būdas parodyti pasaulio, taip pat ir meilės įvairovę?
– Jūs teisi, man labiau rūpi įvairovė. Tailandiečiai yra gana tolerantiški homoseksualumo atžvilgiu. Tik tokios santuokos čia nėra įteisintos.
Aš apskritai gana neigiamai vertinu santuoką, nemanau, kad mylintys žmonės būtinai turi susisaistyti teisiniais aktais. Tai atgyvenęs ir primityvus dalykas.
Tailande aš gyvenu su draugu nedideliame miestelyje ir neturiu dėl to jokių problemų. Žinoma, mes nesibučiuojame vidury gatvės, bet Tailande net ir vaikinai su merginomis taip nesielgia viešumoje.
– Kodėl instaliacijų parodą pavadinote taip paradoksaliai – „Švytintys šešėliai“?
– Šešėlis – tai realybės atspindys. Kai kalbame apie šešėlius, prisimename garsiąją graikų filosofo Platono olą. Ji iliustruoja iliuzijos idėją ir perspėja, kad kai kurių iliuzijų galime net neatpažinti, pamanyti, kad tai realybė.
Tokia ir yra kino esmė. Bent jau man, bandančiam atkurti tikrovę. Manau, kine nėra tokio dalyko kaip tiesa. Todėl viskas, ką sukuriu, – tik iliuzija.
– Todėl taip sunku atskirti, kur jūsų filmuose baigiasi dokumentika ir prasideda vaidybinis kinas?
– Aš tai sujungiu. Noriu parodyti, kad daugelis dalykų gali atrodyti visai realūs, bet išties tokie nėra. Aš tuo žaidžiu. Verčiu žmones spėlioti. Leidžiu suvokti, kad režisierius pasinaudoja jų tikėjimu, kad viskas, ką pamatai ar išgirsti, yra tiesa.
Aš neslepiu, kad filmuose bandau sujungti sapną ir realybę. Juk jau pats filmo žiūrėjimas primena įžengimą į sapno pasaulį. Žiūrovas praranda save, jis patenka į režisieriaus sąmonę.
[[ge:lrytas:lrytas:4698654]]
– Ar jūsų filmų poetiškumas, paslaptingumas, metaforų gausa atsirado dėl tėvynėje galiojančios cenzūros?
– Mano filmai – tai mano asmeninės atminties ir bendros socialinės atminties lydinys. Kai kuriuose aš tarsi tyrinėju, ką iš tiesų žinau apie savo gimtąjį regioną. Juk užaugau gana privilegijuotoje aplinkoje, nedidelio miestelio gydytojų šeimoje.
Aš tiesiogiai nesusidūriau su tuo, ką patyrė daugelis žmonių per Šaltąjį karą. Kai buvo komunistai ir visos tos brutalios žudynės, kurias vykdė armija. Visi tie įvykiai buvo maskuojami propaganda, kad žmonės nežinotų tiesos. Ir tai veikia iki šiol. Gal todėl kai kurie mano rodomi dalykai – gerokai abstraktūs, nes nėra susiję su asmenine patirtimi.
Tačiau aš nemanau, kad žiūrėdamas filmą privalai žinoti visus istorinius įvykius, apie kuriuos užsimenama juostoje. Judantys vaizdai – universalus dalykas, kad juos būtų galima interpretuoti remiantis asmenine patirtimi. Galima tiesiog mėgautis kūriniu.
– Ekrane dažnai matome kareivius. Jums teko tarnauti?
– Mūsų šalyje jaunimas turi dvi galimybes. Jei mokaisi aukštojoje mokykloje, karinis rengimas būna kartą per savaitę. Visi kiti yra paprasti šauktiniai, dalyvaujantys tarsi kokioje loterijoje. Jei ištrauki raudoną kortelę – eini į armiją, o jei juodą – esi laisvas. Keista sistema, bet ji egzistuoja iki šiol. Juk Tailandą valdo armija.
[[ge:lrytas:lrytas:4698548]]
– Kaip tokioje šalyje jaučiasi menininkai?
– Bandome rasti savo kelią. Tačiau visada egzistuoja baimė dėl ateities, nežinojimas, kiek galima nueiti ir neperžengti lemiamos ribos.
Juk net kiekviena paroda stebima kareivių. Jie gali užeiti ir ją uždaryti. Taip nutinka. Kai kada iš ekspozicijos pašalinamos tik kai kurios fotografijos. Kai kurie menininkai netgi buvo keleriems metams uždaryti į kalėjimą už nepagarbą monarchijai, bet dabar jie jau išvykę iš šalies.
– Dabar plokščią kino ekraną praplečiate instaliacijomis, o kas toliau?
– Mane šiuo metu ypač domina mokslininkų tyrinėjimai, susiję su žmogaus smegenų veikla. Turbūt mūsų karta jau to nesulauks, bet tikiu, kad ateityje žmonės galės tiesiogiai keistis vaizdais. Žinoma, tam reikės specialių prietaisų, ir mes galėsime pasidalinti vienas su kitu sapnais, svajonėmis.
Mokslininkai bando iškoduoti sapnus, pasinaudodami smegenų skleidžiamomis bangomis. Kiek žinau, jiems jau pavyko kompiuteriu sugeneruoti pačias paprasčiausias formas. Aš tikiu, kad eidami šia kryptimi ateityje turėsime kino teatrą savo galvoje.
[[ge:lrytas:lrytas:4698549]]
Architektūrą iškeitė į kiną
A.Weerasethakulas gimė 1970 m. Khon Kaeno mieste Bankoke, Tailande. Gydytojų šeimoje užaugęs jaunuolis iš pradžių gimtojo miesto universitete mokėsi architektūros. Vėliau išvažiavo į Čikagą (JAV), kur studijavo kino meną Čikagos meno institute.
Jis aktyviai kuria nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios. Filmas „Tropikų karštinė“ (Tropical Malady, 2004 m.) pelnė Kanų kino festivalio žiuri apdovanojimą, o už filmą „Dėdė Būnmis, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus“ (Uncle Boomnie Who Recalls His Past Lives, 2010 m.) buvo apdovanotas Kanų kino festivalio „Auksinės palmės šakelės“ prizu.
A.Weerasethakulas taip pat kuria videoinstaliacijas, performansus, fotografuoja. Menininko kūryba rodoma svarbiausiuose tarptautiniuose šiuolaikinio meno renginiuose. Tarp jų – 11-oji Šardžos bienalė JAE (2013 .), Kaselio „Documenta“ (2012 m.), Stambulo bienalė (2001 m.).
Menininko solo parodos surengtos tokiose įtakingose meno institucijose kaip „Tate Modern“ Londone (2016) ir „The New Museum“ Niujorke (2011).
[[ge:lrytas:lrytas:4699565]]
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
