Paskyrė kūrinį Petrarkai
Lietuvoje jau nebereikia niekam pristatinėti šio 95 metų jaunatviškos sielos poeto, kuris nė dienai nepaleidžia iš rankų kameros nuo tada, kai atvykęs į Njujorką 1949-aisiais įsigijo savo pirmąją kamerą „Bolex“. Vėliau su savo broliu Adolfu jis įkūrė pirmą svarbų kino žurnalą „Film Culture“ (1954 ) ir savo kūryba stipriai įtakojo eksperimentinį pasaulio kiną.
Praradęs gimtinę, Jonas Mekas rašė poeziją ir filmavo toli nuo jos - kaip panašaus likimo garsusis XIV amžiaus poetas Petrarka, kuris pėsčias iš Italijos atėjo į Provansą (Prancūzijoje), nes jo šeima turėjo pasirinkti tremtį dėl politinių priežasčių. Mekas dedikavo vieną savo kūrinį Petrarkai, sudėjęs į jį garso įrašus, tekstus, piešinius ir fotografijas.
„Man svarbu kitų žmonių gyvenimai, supanti juos gamta… Kaip Homero tekstuose, tai skirtingų žmonių „epopėjos“, yra dievai ir pusdieviai. Žmonės gimsta, miršta… O aš noriu tai įrašyti, užfiksuoti. Taip kaip ir savo šeimos ir mano vaikų gyvenimą,“ - sakė Jonas Mekas .
Šiam kūrėjui svarbūs bet kokio formato filmai. Judantys vaizdai ir yra „kinema“ (nuo graikų kalbos žodžio). „Kiną kelti aukščiau nei video būtų tas pats, kas tapybą ant drobes kelti aukščiau už, pavyzdžiui, akvarelę“, - teigė J.Mekas.
Iš tiesų jo filmus norisi palyginti su Marcelio Duchamp’o „ Erratum musical“ (1913): kad sugrotum šį kūrinį, reikia laikytis paprasto principo – spausti stovint prie klavišinio instrumento po vieną atsitiktinę natą, nė vienos nekartojant ir neakcentuojant. Taip ir filmuose Mekas rašo savo istoriją.
Paryžius – poetų ir svajonių miestas
J.Mekas lankosi Paryžiuje jau nuo 1963 metų. Po pirmojo apsilankymo jis parsigabeno Jeano Genêt filmą „Lettre d’amour“ ir buvo areštuotas Niujorke už jo rodymą.
J.Mekui tai poetų, svajonių ir literatūrinių prisiminimų miestas. Būdamas Paryžiuje menininkas gyvena savo paties sukurtoje tikrovėje, kuri jam primena mėgstamus poetus, rašytojus, filosofus.
„Paryžiuje esu „ekstazėje“, - sakė kūrėjas pristatydamas savo filmą „My Paris Movie“ (2011), kuris yra tarsi meilės laiškas šiam miestui. J.Mekas prisipažino čia gavęs patirties, kaip jokiame kitame pasaulio mieste.
Filme sakomi tostai Paryžiaus kavinėse Proustui, Apolinaire’ui, nes literatūros pasaulis yra J.Meko šeima: „Jie - mūsų tėvai, motinos, jie mus padarė… Paryžius mane padarė!“.
„Taigi aš vėl čia. Kur jūs? Kur jūs esate?! Visi Paryžiaus filosofai, poetai… Jūs man tiek daug davėte tuomet, kada man to reikėjo. Net dabar jūs man artimi. Tuomet, kada einu savo mylimo miesto, Paryžiaus, gatvėmis.“(Iš „Magazine de la Galerie Jeu de Paume“. „Rencontre: Jonas Mekas, My Paris Movie“, 2011 m. rugsėjis).
Vienutėje pravertė kepta višta
Keli žingsniai nuo Pompidou Centro, Agnès b. galerijoje J.Mekas susitiko su daugybe savo gerbėjų paryžiečių jo naujos prisiminimų knygos „Dance with Fred Astaire“ (Anthology Editions, New York, 2017, 451 p.) pasirodymo proga. Visi vakarui užsakyti knygos egzemplioriai buvo greitai parduoti.
Leidinyje publikuojami anksčiau neskelbti laiškai, fotografijos ir fotogramos iš asmeninio kūrėjo archyvo. „Niekada nieko neišmečiau….“, - prisipažino J.Mekas.
Knyga pasakoja apie menininko bičiulystę su labai įvairiais meno ir literatūros žmonėmis, tarp jų -Andy Warholu, Johnu Lenonu ir Yoko Ono, Salvadoru Dali, Alainu Ginsbergu ir daugeliu kitų.
Užfiksuoti gyvenimo fragmentai primena labai artimus ir nuoširdžius J.Meko asmeninius ryšius su tais žmonėmis. Kartais menininkas dalydavosi su draugais tais prisiminimais, vėliau suprato, kad reikia juos užrašyti, o surinkus 150, galima sudėti ir į knygą.
Tose nuotrupose daug humoro, įvykiai aprašyti kinematografiškai. Pavyzdžiui, taip J.Mekas prisimena svarbų savo tėvo pamokymą: „Ką bedarytum sūnau, išvenk kalėjimo“. Tačiau 1964-ųjų kovo mėnesį jam to išvengti nepavyko. Menininkas pateko į Niujorko „Tombs“ kalėjimą todėl, kad parodė parsivežtą iš Europos prancūzų rašytojo Jeano Genet filmą „Meilės giesmė“.
To tikėdamasis J.Mekas į lietpalčio kišenę buvo įsibrukęs pusę keptos vištos. Patekęs į šaltąją, jis staiga prisiminė paslėptą užkandį ir jį išsivyniojo, paskleisdamas gardų vištienos kvapą. Pamatęs kitos kameros kaimyno juodaodžio godų žvilgsnį į vištą, Mekas perlaužė kepsnį pusiau ir atidavė jam per grotas pusę savo skanėsto. Maždaug po metų Brukline buvę kaliniai netikėtai susitiko gatvėje ir linksmai prisiminė šią istoriją.
Šis epizodas iliustruotas laišku, kurį pasirašė Jeanas Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir, dėkoję J.Mekui už garsaus prancūzų poeto J.Genet kūrybos pristatymą Amerikoje. Laiškas buvo atsiųstas į „New York Times“ redakciją 1964 metų balandžio 16 d.
Paskutiniuose knygos puslapiuose yra viena pirmųjų 18-mečio J.Meko fotografija: gavęs dovanų iš savo brolio pirmą fotoaparatą, jis nufotografavo savo tėvus jų namų fone. O užbaigiama knyga J.Meko šeimos fotografija, kurioje autorius - penkių metu amžiaus, sėdintis ant tėvo kelių, kartu su penkiais broliais ir seserimis.
Ši knyga įdomi ne tik J.Meko kūrybos žinovams. Tai puiki proga visiems susipažinti su šiuo menininku: skaityti ją - tai lyg stovėti priešais jį su vyno taure, kaip Paryžiaus kinematekoje. Tikėkimės, kad šis rapsodiškas, poetiškas ir linksmas, istoriniais dokumentais ir fotografijomis iliustruotas leidinys bus artimiausiu metu išverstas į lietuvių kalbą ir taps tikru „bestseleriu“.
Prisiminė bičiulį bitniką
Po mūsų susitikimo Agnès b. galerijoje kitą rytą eidama per patvinusią Senos upę, netikėtai pasukau link Lotynu kvartalo ir siaurutėje senamiesčio gatvelėje vėl pamačiau J.Meką - kaip visada, be jokių asistentų jis įsijautęs filmavo.
Ta gatvelė vadinasi „rue Gît le Cœur“ - išvertus į lietuvių albą, „Ilsisi širdis“. Pamaniau, kad menininką sudomino viduramžiškas gatvelės pavadinimas. Tačiau paaiškėjo, jog čia veikiančiame viešbutyje „Relais du Vieux Paris“ nuo 1933 iki 1963 metų (anuomet viešbutis vadinosi „Beat hotel“) gyveno Alainas Ginsbergas, bitnikų kartos rašytojas, I. Sommerville’is, W. Burroughs ir kiti.
A.Ginsbergas buvo vienas J.Meko artimų draugų. Kinematekos susitikime menininkas prisiminė, kaip padėjo „Pravdos“ redaktoriui susitikti su šiuo rašytoju Niujorke šeštajame dešimtmetyje. Apsilankymas toje gatvelėje J.Mekui buvo ypatingas viešnagės Paryžiuje momentas, - jis pats vėliau apie tai kalbėjo radijo laidoje „France Culture“.
Filmuoti – kaip groti saksofonu
Didžiojoje Kinematekos salėje, pavadintoje Henri Langlois vardu, J.Meko filmai nebuvo atsitiktiniai svečiai. Būtent Paryžiaus kinematekos įkūrėjas H.Langlois jį išmokė, kad „reikia vogti filmus, kuriuos mėgstate“.
1971-aisiais J.Mekas organizavo Jeano Epsteino filmų retrospektyvą Niujorke ir ta proga gavo jo filmus iš Paryžiaus kinematekos. Juos grąžinęs, netrukus J.Mekas vėl kreipėsi į H.Langlois dėl dviejų šio režisieriaus filmų. Pastarasis išvadino organizatorius kvailiais, kad anksčiau nepasidarė filmų kopijų.
Paryžiuje J.Mekas pristatė savo filmą „Reminiscences“ („Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“, 1971–1972), kurį darė pirmiausia sau pačiam. „Mano draugai niujorkiečiai manęs nuolat klausinėdavo, iš kokios šalies esu. Filme tai parodžiau“, - aiškino J.Mekas.
Menininkas skeptiškai kalbėjo apie kino mokyklas, esą jos išmoko kurti filmus taip, kaip moka visi. Taigi tokių filmų yra pakankamai, anot J.Meko. Jam filmuoti – „kaip groti saksofonu“: reikia daugybės metų praktikos ir žaidimo su kamera, kad sukurtum kažką įdomaus.
Pokalbis baigėsi J.Meko skaitoma poezija gimtąja kalba, kad lietuvių kalbos muziką išgirstų ir jos nemokantys.
Lietuviškas rojus su dainomis
Kinematekos salėje J.Mekas apgailestavo, kad Lietuvoje nebedainuojama taip, kaip jo jaunystės laikais. „Mes nesėdėdavome prie televizorių ekranų, bet dainuodavome... Mums nereikėjo tam scenos. Dainuodavome dirbdami laukuose – mus išgirdę, prisijungdavo gretimo kaimo gyventojai. Taip bendravome, ir tai buvo rojus…“, - dalijosi prisiminimais kūrėjas.
Po renginio susitikus su menininku prie prancūziško vyno taurės, taip pat išsivyniojo graži lietuvių liaudies dainų pynė, kurią pradėjo lietuvių bendruomenės pirmininkė Emilija Pundziutė-Gallois.
Nereikėjo melsti ir J.Meko, kad jis užtrauktų kelias lietuvių liaudies dainas iš savo gimtojo krašto. „Liaudis, prarandanti savo dainas, praranda savo sielą“, - teigė menininkas. Tą vakarą lietuviška siela Paryžiuje buvo labai gyva.
J.Meko viešnagės Paryžiuje metu teko prisiminti ir vieną pirmųjų jo kelionių į Lietuvą – į jo mamos 90-metį gimtosiose Semeniškėse 1977-aisiais. Šio apsilankymo Lietuvoje momentus užfiksavo menininką lydėjęs fotografas Algimantas Kunčius.
Kelios dešimtys šių fotografijų dabar saugomos Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Jose - J.Meko portretai su mama ir su mažamete dukrele, linksma kelionė fotografo vairuojamu automobiliu, J.Mekui žaidžiant su savo „Bolex“ kamera.
Tie momentai liko nepamirštami abiems menininkams. A.Kunčius kupinas dėkingumo J.Mekui, nes jo paskatintas sukūrė daug dienoraščio formos filmų, kurie prieš keletą metų buvo rodomi Vilniaus šiuolaikinio meno centre, o neseniai jų ištraukos rodytos per LRT televiziją. Be to, fotografo knyga „Reminiscencijos“ taip pat asocijuojasi su to paties pavadinimo J.Meko filmu.
Toli nuo Vilniaus, Paryžiaus senamiesčio kavinėje, J.Mekas užrašė tų laikų bičiuliui A.Kunčiui ant knygos „Deklaracijos iš Paryžiaus“ („Déclarations de Paris“), kurioje surinkti kino kritikų pokalbiai su juo: „Laikas bėga, o mes bėgam kartu su juo! Tai bėkim neatsilikdami!“.
Kino pasauliui archyvai nerūpi
1970 m. Niujorke J.Mekas įkūrė „Anthology Film Archives“, kad išsaugotų turtingą savo filmų kolekciją. Ja menininkas rūpinasi pats, padedamas sūnaus Sebastiano. Jis kviečia visus finansiškai prisidėti prie archyvų išsaugojimo ateinančioms kartoms.
Jau surinkta 4.5 mln dolerių, o reikia 12-kos. Kaupti lėšas padeda menininkai, dovanojantys savo kūrinius, kurie parduodami aukcijonuose. Prisidėti žada ir Paryžiuje veikiantis privatus fondas „Luma“. Už paaukotas lėšas norima praplėsti bibliotekos patalpas.
Mekas apgailestavo, kad nesulaukia jokios pagalbos iš kino pasaulio.
Šiuo metu Seulo nacionaliniame modernaus ir šiuolaikinio meno muziejuje pristatoma 34 J.Meko filmų retrospektyva. Naujus J.Meko filmus galima pamatyti internetu: jonasmekasfilms.com
