Šis menininkas jau daugiau kaip 15 metų kuria Lietuvoje. Filme „Žvilgsnio odisėja“ („The Odyssey of the Look“, 2017 m.) jo žvilgsnis krypsta į atokiausias pasaulio vietoves.
Juostos herojai – paskutiniai lokių medžiotojai rytinėje Grenlandijoje, paskutiniai žemdirbiai, ūkininkaujantys Tenerifės kalnų terasose, Rumunijos romai, vis dar kinkantys ūkio darbams arklius. Galiausiai režisierius nukeliauja į atokiausią Gruzijos kaimą Kaukazo kalnuose.
„Svarbu nukeliauti į vietą ir pagyventi ten, kaip gyvena vietiniai, kuo ilgiau – tuo geriau. Herojus visada ateina pats, net jei jis visąlaik susijęs su tradiciniu gyvenimo būdu, kuriam kelia grėsmę pasaulio raidos dėsniai“, – kalbėjo G.Vuillard’as.
Menininkas pasidalijo mintimis apie filmą.
– Kaip pasirinkdavote filmavimo vietas?
– Tokias vietas ir rinkausi, į kurias beveik niekas nekeliauja arba ten nevyksta tuo metų laiku. Stengiausi, kad ten būtų tuščia. Kai kuriose vietose taip ir buvo – Grenlandijoje, Kulusuke. Ten buvau tik aš, mano kamera, aišku, keletas vietinių ir dar baltoji meška, kuri bandė mane suvalgyti. (Juokiasi.)
- Kaip jus sutiko vietiniai?
Filmavau žmones tokius, kokie jie yra, be jokio įsikišimo.
Antropologas ir kino kūrėjas Jeanas Rouchas taip pat neapsimetinėdavo.
Kartą jį vienas kolega perspėjo, kad matyti mikrofonas, o J.Rouchas atsakė: „Negi manai, kad žmonės nesupranta, jog yra mikrofonas ir kamera?“
Taip ir aš tiesiog prieidavau prie žmonių ir paklausdavau, ar galiu juos nufilmuoti.
Žinote, kaip jie sureaguodavo? Atsistodavo taip, tarsi aš daryčiau nuotrauką. Tai stipru. Šiek tiek primena mėgėjiškus ar šeimos filmus. Tik pastaruosiuose žmonės prieš kameras jaučiasi nelabai patogiai, nes nežino, kaip reaguoti.
Mano filme yra šiek tiek kitaip. Žmonės tiesiog stovi, bet jų žvilgsnis kažką sako.
Jie dažniausiai žiūri į kamerą, kai kurie kalba, ir tu tiesiog būni su žmonėmis, kurių nepažįsti, o jie gali elgtis laisvai ir daryti tai, ką nori.
– Kodėl savo filmams naudojate kino juostą?
– Kai nusprendžiau kurti filmus, iš tikrųjų norėjau kurti kiną. Ne tik paspausti mygtuką kaip telefone. Filmuodamas su kino juosta negali dešimt kartų perfilmuoti – kiekvienas kadras yra svarbus.
Man kino juosta tam tikru požiūriu yra gyva, o video- atrodo plokščias. Jei kažkas filmuoja naudodamas skaitmeninį įrenginį, man sunku įsivaizduoti, kad tai daro žmogus, – atrodo, kad technika padarė visą darbą. Nėra asmeninio santykio.
– Kiek žmonių dirbo prie filmo?
– Tik aš vienas. Tiesa, kartais šiek tiek padėdavo draugai. Pats kūriau ir muziką.
– Šiame filme jos beveik nėra, išskyrus kai kuriuos epizodus. Kodėl toks sprendimas?
– Norėjau būti visiškai laisvas, improvizuoti. Viskas yra improvizacija. Daug dirbau prie montažo ir jį suskirsčiau į tam tikrus etapus.
Visada, sugrįžęs iš kelionės, imdavau montuoti tai, ką užfiksuodavau. Kartais šiose dalyse būdavo muzika, kartais ne.
Aišku, jaučiau pagundą sukurti muziką visam filmui – tai palengvintų jo žiūrėjimą. Bet aš ne to norėjau.
Norėjosi sukurti tai, kas, mano nuomone, tinkama šiai temai. Ir kartais tai reikalavo muzikos. Pavyzdžiui, kai kur išgirsite besikartojančias natas, grojamas pianinu. Jos sukuria laukimo pojūtį.
Filmo muzika sukonstruota intuityviai. Būtent intuicija yra ne tik filmo, bet ir mano gyvenimo variklis.
– Kokią žinią norėjote perduoti šiuo filmu?
– Norėjau parodyti žmones, kurie nėra labai matomi: romus, inuitus, piemenis. Tai sociologinis, antropologinis ir netgi politinis žvilgsnis.
Bet nenoriu, kad žmonės manytų, jog primetu savo požiūrį. Manau, žmonės patys supras, apie ką šis filmas.
– Esate ne tiktai filmų kūrėjas, bet ir poetas.
– Poeziją rašau nuo vaikystės. Aš užaugau vienui vienas miške. Ieškojau kontakto su medžiais, miegojau vienas kalnuose dar būdamas dešimties.
Aišku, aš bijojau, bet elgiausi taip, tarsi nebijočiau.
