Berlyno kino festivalis baigėsi rumunų režisierės Adinos Pintilie (38 m.) radikalios dramos „Neliesk manęs“ pergale. Iš 19 konkurse dalyvavusių filmų vertinimo komisija, vadovaujama vokiečių režisieriaus Tomo Tykwerio, išrinko ją ir skyrė Auksinį lokį.
Prieš metus tokį pat prizą gavo vengrų režisierės Ildikó Enyedi sukurta meilės istorija „Apie kūną ir sielą“, kurioje kūno ir sielos pusiausvyra buvo išlaikyta. Dabar laimėjo kūnas – netobulas, teikiantis žmonėms skausmą, kenčiantis nuo fizinių ir psichikos negalių.
Raudonuoju kilimu invalido vežimėlyje riedėjo vienas neprofesionalių aktorių, nusifilmavusių juostoje. Jis negali savarankiškai judėti ir visą laiką šypsosi, nes burna neužsičiaupia. Jis, kaip ir kiti negalią turintys aktoriai, ekrane mylisi, o žiūrovai kartu su pagrindine heroje tai stebi.
Eksperimentinė pusiau dokumentinė drama „Neliesk manęs“ nagrinėja lytinį intymumą ir su juo susijusias baimes.
Filme rodomos tiek išgalvotų, tiek tikrų herojų istorijos: translyčiai asmenys, neūžaugos, sadomazochizmo mėgėjai, smurto aukos bando įveikti užtvaras, kurias jiems stato gamta arba aplinkybės, ir pritapti prie pasaulio, visuomenės.
Pagrindinė herojė Lora, kurią vaidina britų aktorė Laura Benson, – 50-metė moteris, negalinti pakęsti prisilietimų. Todėl jos lytinis gyvenimas apsiriboja jaunų vyrų pagal iškvietimą stebėjimu.
Jau pirmuose kadruose ji sumoka už paslaugas tatuiruotam vaikinui ir žiūri, kaip jis nusirengia, maudosi duše, o paskui masturbuojasi jos lovoje. Kai jis išeina, Lora prispaudžia veidą prie paklodės.
Kompleksai atsirado dėl vaikystėje patirtos tėvo prievartos. Dabar jis nepagydomai serga ir guli ligoninėje. Artėjant pabaigai Lora atjungs kvėpavimo aparatą, o kol kas beveik kasdien lanko tėvą ligoninėje ir ten randa savotišką terapijos grupę, kurioje įvairių negalių turintys žmonės mokomi susigyventi su savo kūnu, kad ir koks jis būtų.
Tarp jų – transseksualas Hana, raumenų atrofiją turintis Kristijanas.
Visi šie žmonės džiaugiasi visaverčiu lytiniu gyvenimu, nepaisydami fizinių trūkumų ar prietarų.
„Beje, kas yra norma?“ – paklausia vienas jų ir paaiškina, kad, nors neturi rankų ir kojų, jo penis visiškai normalus, ir tuoj pat jį parodo.
Įkvėpta tokio pavyzdžio, Lora pradeda lankytis pas seksologą, padedantį įveikti psichologinį barjerą, o sykiu susitikinėti su ekspresyviu pagyvenusiu transseksualu, įtikinėjančiu, kad nereikia drovėtis.
Finale herojė sugebės atsikratyti varžančių pančių ir nusiplėšusi visus drabužius perskros erdvę pergalingu gyvulišku riksmu.
Juosta „Neliesk manęs“ pagal struktūrą ir filmavimo būdą labiau primena ne vaidybinį, o dokumentinį kiną, tam tikrą kino performansą arba apskritai didžiulį socialinį klipą.
Herojai retai imasi aktyvių veiksmų, dažniausiai apsiriboja monologais bei nuoširdžiais pokalbiais vienas su kitu ir režisiere, kuri sykiu yra ir stebėtoja, ir visavertė terapijos dalyvė – pati pasirodo kadre, kalba apie savo problemas, savo kūną ir lytinio suderinamumo ypatumus.
Visi pokalbiai vyksta tarp sterilių dekoracijų, tarsi sukurtų tam, kad neliktų nė užuominos į vaidybą, o tik grynos, nepraskiestos emocijos.
Akivaizdu, kad pagrindinis filmo uždavinys – ne papasakoti istoriją, o padaryti pareiškimą. Tai patvirtino režisierė A.Pintilie: atsiimdama Auksinį lokį ji sakė, kad savo debiutiniu kūriniu – atviru sekso, neįgalumo ir drovėjimosi vaizdavimu – norėjo „pakviesti žiūrovus pradėti dialogą“.
Laureatas sulaukė prieštaringų vertinimų. „Neliesk manęs“ nebuvo nei tarp žiūrovų, nei tarp kritikų favoritų – priešingai, reitinguose figūravo ties pabaiga.
Tačiau, kaip rašė kino apžvalgininkai, „šis filmas nesistengia patikti. Jis siekia, kad žiūrovas pasijustų nepatogiai nuo pat pirmųjų kadrų.
Herojų atviravimai išryškina, „Neliesk manęs“ autorių nuomone, pagrindinę problemą: šiuolaikiniame pasaulyje seksas lengvai prieinamas, kita vertus, beveik neįmanoma pasiekti atviro intymaus santykio dėl nematomų varžtų: traumų, asmeninių ir visuomeninių tabu, nesugebėjimo pamatyti savo kūną ir su juo susigyventi“.
Šis kino festivalis mėgsta įžiebti žvaigždes, apdovanoti sunkiai nuspėjamus herojus, kurių po metų kartais niekas nė neprisimena. Žiuri pirmininkas T.Tykweris šia prasme pasistengė. Ne veltui ceremonijos vedėja jau pačioje pradžioje jo klausė apie galimas staigmenas.
Viena jų – Sidabrinis lokys už meninius laimėjimus Jelenai Okopnai, rusų režisieriaus Aleksejaus Germano jaunesniojo žmonai, jo kurto filmo „Dovlatovas“ dailininkei ir kostiumų kūrėjai.
Sidabriniu lokiu už geriausią režisūrą apdovanotas JAV kino kūrėjas Wesas Andersonas, kurio animacinis filmas „Šunų sala“ – alegorija su politinėmis užuominomis – atidarė „Berlinale“. Dar niekada animacinis filmas nebuvo davęs jokio festivalio starto.
W.Andersonas uždarymo ceremonijoje nedalyvavo, todėl apdovanojimą atsiėmė aktorius Billas Murray, kaip ir kitos ryškiausios žvaigždės, įgarsinęs vieną šunų.
„Niekada nemaniau, kad dirbsiu šunimi, o namo grįšiu su lokiu“, – sakė aktorius laikydamas rankose Sidabrinį lokį.
„Ich bin ein Berliner Hund“ (Aš esu Berlyno šuo), – pridūrė jis, perfrazuodamas garsiąją JAV prezidento Johno F.Kennedy frazę „Ich bin ein Berliner“ – „Aš esu berlynietis“ – iš 1963-iųjų birželio 26 dienos kalbos Vakarų Berlyne, kurią daugelis laiko garsiausia Šaltojo karo laikų ir labiausiai antikomunistine kalba.
Per spaudos konferenciją, surengtą po apdovanojimų ceremonijos, B.Murray uždengė statulėlę kepure – girdi, ne jo nuopelnas, tad ir prizu neverta per daug gėrėtis.
Didysis žiuri prizas atiteko lenkų režisierės Malgorzatos Szumowskos, jau turinčios Sidabrinį lokį už komišką dramą „Kūnas“, socialinei satyrai „Veidas“.
Jos naujoji juosta pasakoja apie žmogų, netekusį veido. Jis patyrė traumą per didžiulės Jėzaus Kristaus skulptūros statybas viename Lenkijos miestelyje. Svarbiausia, kad naujasis Jėzus būtų didesnis už Rio de Žaneiro garsiąją skulptūrą, vieną naujųjų septynių pasaulio stebuklų.
Kaip po to gyventi, jei net mergina metė mylimąjį? Filmas sukurtas kaip dabartinės Lenkijos – perdėtai religingos, kupinos baimių ir prietarų, bandančios susipriešinti su šiuolaikine Europa – metafora.
Be apdovanojimų Berlyno kino festivalyje liko vokiečių kinas, nors jam atstovavo bene stipriausi per pastaruosius dešimt metų filmai.
Kad T.Tykweris turi estetinių nesutarimų su kolegomis tėvynainiais, žinoma jau seniai. Tik mažai kas numanė, kad tie nesutarimai tokie rimti. Dėl priimtų sprendimų bus ginčijamasi, bent jau Vokietijoje, ilgai – iki kitos „Berlinale“.
Berlyno kino festivalio prizai
* Auksinis lokys už geriausią filmą – A.Pintilie „Neliesk manęs“.
* Sidabrinis lokys – Didysis žiuri prizas – M.Szumowska „Veidas“.
* Sidabrinis lokys geriausiam režisieriui – W.Andersonas („Šunų sala“).
* Sidabrinis lokys geriausiai aktorei – Ana Brun („Paveldėtojos“, Paragvajus).
* Sidabrinis lokys geriausiam aktoriui – Anthony Bajonas („Maldininkas“, Prancūzija).
* Sidabrinis lokys geriausiam scenaristui – Manuelis Alcala ir Alonso Ruizpalaciosas („Muziejus“, Meksika).
* Sidabrinis lokys už meninius laimėjimus – J.Okopnaja („Dovlatovas“, Rusija).
* Sidabrinio lokio Alfredo Bauerio prizas – „Paveldėtojos“ (rež. Marcelo Martinessi).
Parengė Milda Augulytė
