Pentagono dokumentai – karinė ataskaita, kurios esmė: „JAV vyriausybė žinojo, jog negali laimėti karo, bet vis tiek išsiuntė mūsų berniukus mirti“ (ši frazė filme nuskamba keletą kartų).
M.Streep ir T.Hanksas vaidina „The Washington Post“ redakcijos narius – laikraščio savininkę Katharine Graham ir vyriausiąjį redaktorių Beną Bradlee. Būtent jie priėmė rizikingą sprendimą paskelbti garsiuosius dokumentus.
Herojus pažinojo asmeniškai
Londone vykusioje filmo peržiūroje „Goldsmiths“ universitete dalyvavo Tedas Gupas, buvęs „The Washington Post“ reporteris, asmeniškai pažinojęs B.Bradlee ir K.Graham.
Pirmasis klausimas, kirbantis visiems: ar pagrindiniai veikėjai tikrai buvo tokie, kokie parodyti filme? T.Gupas sutiko, kad B.Bradlee ir K.Graham pavaizduoti gana tiksliai. Jis papasakojo apie pirmąjį savo susitikimą su B.Bradlee.
Antrakursis T.Gupas norėjo atlikti praktiką „The Washington Post“. Jam pavyko patekti į finalinį atrankos etapą – priešpiečius su B.Bradlee. Priešpiečiuose dalyvavo vien Harvardo studentai ir T.Gupas. Jis buvo ne tik kad ne iš Harvardo, bet net ne iš prestižinio universiteto.
B.Bradlee paprašė T.Gupą pasilikti ilgiau – jie prakalbėjo dar 45 minutes. B.Bradlee klausinėjo apie Vietnamą, laikraščius ir tuometinę prezidentūrą, kuriai vadovavo Richardas Nixonas.
Kadangi T.Gupas užaugo mažame miestelyje Ohajuje, jis dar nemokėjo kalbėti apie politiką abstrakčiai.
T.Gupas papasakojo B.Bradlee, koks sumišęs jis jaučiasi Vietnamo karo klausimu – visi sako, kad Amerika laimi, tačiau kodėl tuomet karas tęsiasi taip ilgai?
T.Gupas tarp praktikantų nepateko. Nenuostabu, nes tuo metu jis dar net nebuvo bandęs parašyti straipsnio.
T.Gupas ir B.Bradlee susirašinėjo ilgą laiką, bet prireikė net septynerių metų, kol B.Bradlee pagaliau priėmė T.Gupą į darbą.
T.Gupas apibūdino B.Bradlee kaip bebaimį karo veteraną, kuris keikėsi daugiau nei keli nepraustaburniai vyrai ir pasakydavo tau savo nuomonę tiesiai.
T.Gupui užkliuvo scena, kurioje B.Bradlee taria Katharine: „Patrauk savo pirštą man iš akių.“
T.Gupas tikino, kad B.Bradlee nebūtų taip nepagarbiai kalbėjęs su Katharine. Jis sakė dar nematęs kitų tokių produktyvių ir pagarbių profesinių santykių.
Kada įvyko lūžis?
T.Gupas su K.Graham nebuvo toks artimas kaip su B.Bradlee. Jis sutiko Katharine praėjus septyneriems metams po Pentagono dokumentų paskelbimo.
T.Gupas apibūdino ją tokiomis šmaikščiomis ir bauginančiomis frazėmis kaip „neperkandamas sausainis“, „moteris su kiaušais“, „klykianti žibutė“, „su ja nieks neprasidėdavo“.
Įdomu, kad T.Gupas K.Graham pavadino bebaime lydere, o filme (bent jo pradžioje) ji pavaizduota drovi ir įbauginta. T.Gupas pripažino, kad K.Graham tikrai buvo labai drovi, bet po vyro mirties užgulta „The Washington Post“ vadovės atsakomybės, tiesiog negalėjo tokia likti.
Vis dėlto T.Gupas pareiškė, kad K.Graham vis tiek niekada nebuvo „grakšti gulbė“. Man atrodo, ji buvo „toks truputėlį keistokas ančiukas“.
O filmo kulminacija, T.Gupo nuomone, buvo tada, kai B.Bradlee paklojo priešais K.Graham daugybę kitų laikraščių, palaikančių „The Washington Post“ ir toliau skleidžiančių Pentagono dokumentų informaciją.
Jo nuomone, ši akimirka žymi lūžio tašką, kai „The Washington Post“ iš mažo vietinio laikraštuko virto nacionaliniu.
Yra sąsajų su D.Trumpu
Filme labai aiškiai matyti paralelės tarp R.Nixono ir Donaldo Trumpo. R.Nixonas taip pat norėjo apriboti spaudos laisvę.
T.Gupo nuomone, abu prezidentai panašūs daugeliu aspektų, bet jų motyvacija skirtinga.
D.Trumpas nemėgsta spaudos, nes nesijaučia saugiai savo pozicijoje. R.Nixoną motyvavo kerštas. Jo priekaištai spaudai dažniausiai būdavo nukreipti į tam tikrus žmones, o ne institucijas.
R.Nixonas, kitaip nei D.Trumpas, buvo protingas advokatas, jis suprato, jog spauda – svarbi išsivysčiusios visuomenės dalis, kad ir kas nutiktų. „Nesu tikras, ar anksčiau mes esame buvę tokioje situacijoje“, – taip T.Gupas apibūdino D.Trumpo valdžią.
Dar viena filmo tema – varžybos tarp „The New York Times“ ir „The Washington Post“. T.Gupas patvirtino, kad „The Washington Post“ redakcija tikrai nekentė „The New York Times“.
Vis dėlto neapykanta galėjo būti ir vienpusė, nes „The Washington Post“ tada buvo tik vietinis laikraštukas, o „The New York Times“ – įtakingiausias šalyje.
Moterims buvo sunkiau
Diskusija pagaliau pakrypo į moterų pusę. Sakau „pagaliau“, nes visas filmas nufilmuotas labai feministiškai. Daug scenų, kuriose aiškiai išryškintas kontrastas tarp K.Graham ir būrio ją ignoruojančių vyrų. T.Gupas prasitarė, jog vienintelė jį sugraudinusi scena buvo K.Graham išėjimas iš teismo rūmų. Ji leidžiasi laiptais moterų minioje, o jos žiūri į ją žavėdamosi.
T.Gupas pripažino, kad moteriškosios lyties reporterių padėtis tuomet buvo sunki. Moterys galėjo rašyti tik apie renginius, labdaros akcijas, vakarėlius ir garsenybių paskalas.
Vyrai redakcijose šaipydavosi iš feminizmo judėjimo. „Kad ir kaip būtų, jei man reikėtų sudaryti dešimties geriausių reporterių sąrašą, daugiau nei pusė būtų moterys“, – pareiškė T.Gupas.
Filme kelis kartus paminėtas ir Henry Kissingeris. Ar jis tikrai buvo tiek mažai įsivėlęs į Pentagono dokumentų skandalą? O gal S.Spielbergui neužteko laiko atskleisti šios temos?
„H.Kissingeris nebuvo svarbi figūra Pentagono dokumentų paskelbimo metu. Jis tik susumavo skandalo epilogą, bet filme tai nebesvarbu“, – sakė T.Gupas.
Įsigijo milijardierius
Kokia „The Washington Post“ dabartinė situacija? Jį nusipirko Jeffas Bezosas (amazon.com įkūrėjas, vienas turtingiausių žmonių pasaulyje).
„J.Bezosui laikraštis reiškia daugiau nei dar vieną žaisliuką, bet mažiau nei investiciją.
Patys spręskite, tai gerai ar blogai“, – sakė T.Gupas.
* * *
Skaitytojai, besidomintys populiariąja kultūra, gali paskaityti apie keistus, stebinančius arba įspūdingus dalykus pramogų pasaulyje plačiau tinklapyje www.frackletum.com.
