Dar prieš mėnesį pristatydami programą festivalio meno vadovas Thierry Fremaux ir prezidentas Pierre’as Lescure’as džiaugėsi, kad šiemet po dvidešimties metų pertraukos į konkursą grįžta amerikiečių režisierius Spike’as Lee. Jis parodys savo naują filmą „Juodaodis iš Kuklusklano“ („BlacKkKlansman“), kuriame vaidina Adamas Driveris, Topheris Grace’as, Laura Harrier.
Kitas konkurso dalyvis iš Amerikos – Davidas Robertas Mitchellas, parodysiantis neonuarinę juostą „Po Silver Leiku“ („Under the Silver Lake“), kuriame vaidina Andrew Garfieldas ir Riley Keogh.
Italijai atstovaus du filmai – „Gomoros“ („Gomorrah“) autoriaus Matteo Garrone „Šunžmogis“ („Dogman“) ir Alice Rohrwacher nauja drama „Laimingas kaip Lozorius“ („Happy Lazzaro“).
A.Rohrwacher – viena iš trijų konkursinės programos filmų režisierių moterų. Kitos – libanietė Nadine Labaki (filmas „Capernaum“) ir prancūzų režisierė Eva Husson (filmas „Saulės merginos“ / „Girls of the Sun“ apie kurdų kovotojas prieš „Islamo valstybę“).
Prancūzija konkursinei programai paprastai pateikia tris filmus. Šiemet tai Stephane’o Brize socialinė drama „At War“, kurioje vaidina Vincent’as Lindonas, 2015 m. Kanų festivalyje laimėjęs geriausio aktoriaus prizą už vaidmenį S.Brize filme „Žmogaus matas“ („The Measure of a Man“), Christophe’as Honore, grįžtantis į Kruazetės krantinę su Vincent’u Lacoste’u filme „Sorry Angel“, ir Kanų veteranas 87 m. režisierius Jeanas Lucas Godard’as, parodysiantis savo naujausią darbą „Vaizdų knyga“ („Le Livre d’image“).
Dabar Šveicarijoje gyvenantis J.L.Godard’as pastarąjį kartą Kanų kino festivalyje dalyvavo 2014 m. su 3D filmu „Sudie, kalba“ („Goodbye to Language“), o kadras iš jo klasikinės „Naujosios bangos“ juostos „Pamišėlis Pjero“ („Pierrot le Fou“) šiemet panaudotas festivalio oficialiam plakatui.
Azijai konkursinėje programoje solidžiai atstovaus keturi filmai, tarp jų du – japonų: Kruazetės senbuvio Hirokazu Koreedos „Shoplifters“ ir naujoko Ryusuke Hamaguchi „Asako I & II“.
Kinų režisierius Jia Zhagke į konkursą grįžta su filmu „Sniego baltumo pelenai“ („Ash is the Purest White“), korėjietis Lee Chang-dong’as, 2010-aisiais Kanuose rodęs „Poeziją“ („Poetry“), šįkart atveš naują trilerį „Liepsnojantis“ („Burning“).
Irano režisierius Jafaras Panahi, 1995 m. Kanuose laimėjęs geriausio operatoriaus Auksinę palmės šakelę už filmą „Baltas balionas“, parodys „Tris veidus" („Three Faces“) – filmą apie aktores.
2015 m. Berlyno kino festivalio Auksinį lokį už filmą „Taksi“ laimėjęs disidentas J.Panahi nuo 2011 m. tėvynėje buvo laikomas namų arešto sąlygomis. Dabar jam ši bausmė panaikinta, bet išvykti iš šalies neleidžiama. Kanų festivalio meno vadovas Th.Fremaux žadėjo padaryti viską, kad J.Panahi galėtų dalyvauti savo filmo premjeroje Kanuose, tačiau panašu, kad nieko neišdegė.
Į Kanų kino fetivalį grįžta<em> enfant terrible</em> danų režisierius Larsas von Trieras, pristatysiantis naują filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“ („The House That Jack Built“), nagrinėjantį serijinio žudiko psichologiją.
L.von Trieras, kuris jau seniai nebėra <em>enfant</em>, bet tebelieka <em>terrible</em>, oficialiai buvo laikomas Kanuose nepageidaujamu asmeniu po garsiosios 2011 m. spaudos konferencijos, kurioje pareiškė simpatizuojąs Hitleriui. Dabar jo <em>persona non grata</em> statusas, dėl kurio režisierius visus tuos metus ne tiek graužėsi, kiek braviravo, atšauktas ir jo trileris bus parodytas nekonkursinėje programoje.
Filmo herojus žmogžudystes laiko savo meno kūriniais ir bando sukurti šedevrą. Sprendžiant iš skurdžių filmo anonsų, jis panašus į kruviną „Nimfomanės“ antrininką. Pagrindinį vaidmenį atlieka amerikiečių aktorius Mattas Dillonas.
Susiję straipsniai
<em>Lrytas.lt</em> skaitytojus supažindiname su kai kuriais kitais Kanų kino festivalio filmais. Bent dalis jų, reikia tikėtis, pasieks ir Lietuvos ekranus.
<strong>„Visi žino“ („Todos lo saben“), rež. Asgharas Farhadi </strong>
Kanų festivalį pradės dviejų „Oskarų“ laureato iš Irano Asgharo Farhadi filmas „Visi žino“. Juostų „Išsiskyrimas“ („A Separation“) ir „Komivojažierius“ („Forushande“) autorius savo naujausią filmą sukūrė Ispanijoje, su vietos filmavimo grupe ir aktoriais. Tarp pastarųjų – Penelope Cruz ir Javieras Bardemas, taigi žvaigždių spindesio ant festivalio raudonojo kilimo netrūks.
A.Farhadi trileris pasakoja apie grįžusią į Ispaniją porą, ilgai gyvenusią Buenos Airėse Argentinoje. Jų susitikimą su giminaičiais šeimos šventėje kaime prie Madrido aptemdys kažkoks incidentas – mat ten pat gyvena herojės buvęs meilužis.
P.Cruz ir J.Bardemas jau ne pirmą kartą vaidina aistrą, o režisierius A.Farhadi ne pirmą kartą pasirenka šeimos santykius kaip idealią psichologinio trilerio dirvą. Klasikinis A.Farhadi metodas – nepasakyti iki galo ar net negalėti kalbėti – susidurs su ispaniška aistra.
Kanuose režisierius mėgstamas, du pastrieji jo filmai – „Praeitis“ („Le passé“) ir „Komivojažierius“ – gavo prizus, tarp jų – už aktorių darbą.
<strong>„Saulės merginos“ („Les filles du soleil“), rež. Eva Husson</strong>
Kanų festivalio atrankos komisija šiemet apėjo ne vieną garsų režisierių, pavyzdžiui, Mike’ą Leigh, Paolo Sorrentino, Harmony Korine’ą, ir atidavė pirmenybę kur kas mažiau išpopuliarintų režisierių filmams: festivalio meno vadovas Th.Fremaux prieš pristatydamas programą pažadėjo nustebinti savo pasirinkimu. Ką gi, pavyko.
Pavyzdžiui, staigmena tapo vos antro E.Husson filmo – karinės dramos aktualiu ir tikrais įvykiais pagrįstu siužetu „Saulės merginos“ – atsiradimas pagrindinėje konkursinėje programoje. Iraniečių žvaigždė Golshifteh Farahani čia vaidina kurdę, pabėgusią iš „Islamo valstybės“ nelaisvės ir kartu su kitomis merginomis paėmusią ginklą į rankas, kad apgintų gimtąjį miestą.
<strong>„Juodaodis iš Kuklusklano“ („BlacKkKlansman“), rež. Spike’as Lee</strong>
Geriausias amerikiečių juodaodis režisierius Spike’as Lee grįžta į Kanus po 20 metų pertraukos: į festivalio pagrindinį konkursą įrauktas jo naujas provokuojantis filmas „Juodaodis iš Kuklukslano“. Jis pagrįstas tikra istorija apie Roną Stallworthą, juodaodį policininką iš Kolorado, kuriam pavyko infiltruotis į Kukluksklano grupuotę. Pagrindinį herojų vaidina Denzelio Washingtono sūnus Johnas Davidas, jo partnerį – A.Driveris.
<strong>„Sniego baltumo pelenai“ („Jiang hu er nv“ / „Ash is Purest White“), rež. Jia Zhangke</strong>
Kiekvienas naujas Kinijos autorinio kino gyvojo klasiko Jia Zhangke filmas būna ambicingesnis už ankstesnįjį. Panašu, kad nebus išimtis ir naujausias. Poetiškai „Sniego baltumo pelenais“ pavadinta kriminalinė melodrama aprėpia 16 metų, jos veiksmas rutuliojasi Kinijos provincijos nusikalstamo pasaulio fone.
Pagal siužetą gangsterio mergina nuteisiama penkeriems metams kalėjimo už nužudymą per nusikaltėlių gaujų susidūrimą, o išėjusi į laisvę bando susigrąžinti mylimąjį.
Jia Zhangke savo filmuose tyrinėja nūdienos procesus, tarp jų – Kinijos modernėjimą, ir daro tai nesigriebdamas dienos aktualijų, tiesioginių politinių pareiškimų (nors tai nereiškia, kad neturėjo problemų su cenzūra).
Filmas „Sniego baltunmo pelenai“ jau dabar vertinamas kaip solidus pretendentas į Kanų Auksinę palmės šakelę.
<strong>„Vasara“ („Leto“), rež. Kirilas Serebrenikovas</strong>
Panašu, kad šiemet Kanų festivalio konkurse bus parodyti net du filmai, kurių autoriai negalės pristatyti. Tai – Irano režisieriaus J.Panahi „Trys veidai“ ir jo kolegos ruso Kirilo Serebrenikovo juosta „Vasara“. Iraniečiui uždrausta išvykti iš šalies, o rusui skirtas namų areštas – jis įtariamas iššvaistęs valstybės lėšas.
Kanų kino festivalio rengėjai, įtraukdami į konkursą filmą apie XX a. devintojo dešimtmečio tuomečio Leningrado pogrindinę roko kultūrą (tarp herojų – Viktoras Cojus, Maikas Naumenka, Borisas Grebenščikovas), pademonstravo solidarumą su Rusijos režisieriumi, kurio ankstesnį filmą „Mokinys“ rodė programoje „Ypatingas žvilgsnis“.
Filmas apie V.Cojų ir M.Naumenką – ketvirta per pusmetį rusų režisierių juosta apie rusų inteligentus (ekranuose jau pasirodė „Dovlatovas“, „Charmsas“ ir „VMajakovskis“): atrodo, kad garsenybių biografijose rusų režisieriai ieško išgyvenimo ir menininko santykio su valdžia strategijos.
„Vasaros“ herojai – kiemsargių ir sargų karta, pasirinkusi lygiagretų valstybei gyvenimą. Pats režisierius buvo areštuotas „Vasaros“ filmavimo aikštelėje ir montavo filmą namų arešto sąlygomis. Balandžio 18 d. teismas K.Serebrenikovo namų areštą pratęsė dar trims mėnesiams.
<strong>„Po Silver Leiku“ („Under the Silver Lake“), rež. Davidas Robertas Mitchellas</strong>
Kanai tradiciškai pasilieka galimybę paskutiniu momentu įtraukti į programą du tris filmus, bet, atrodo, JAV kinui pagrindiniame konkurse šiemet bus atstovaujama kukliai: be „Juodaodžio iš Kuklusklano“, į konkursą pateko tik dar vienas filmas iš užatlantės. Tai – Davido Roberto Mitchello „Po Silver Leiku“, neonuaras apie niūrią Los Andželo sielą, istorija apie komiškai paranojiškas dingusios gražuolės paieškas ir paslaptingus ženklus, paslėptus panosėje.
Pagal siužetą jaunas Los Andželo gyventojas (akt. Andrew Garfieldas) Semas įsimyli simpatišką kaimynę Sarą, bet kartą ji kažkur dingsta. Jis leidžiasi jos ieškoti. Bandydamas iš įvairiausių detalių (plakatų, dainų, atvirukų ir kt.) sudėlioti keistą dėlionę, Semas aptinka siaubingą sąmokslą, į kurį įsipainioję oligarchai, garsenybės, marginalai ir keisčiausi šiuolaikinio Los Andželo gyventojai.
D.R.Mitchellas – siaubo filmo apie brendimo prakeiksmą „Jis tave seka“ („It Follows“), tapusio 2014 metų Kanų „Kritikų savaitės“ sensacija, autorius. Jo naujajame filme, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, viskas kur kas linksmiau ir siurrealistiškiau. „Po Silver Leiku“ jau lyginamas su Davido Finchero „Zodiaku“ („Zodiac“) ir Paulo Thomaso Andersono „Žmogiška silpnybe“ („Inherent Vice“).
<strong>„Vaizdų knyga“ („Le livre d‘image“), rež. Jeanas Lucas Godard‘as</strong>
Net būdamas 87 metų J.L.Godard‘as išlieka vienas labiausiai provokuojančių ir radikaliausių planetos režisierių, kurio kiekvienas filmas tikrina kinematografo ribų tvirtumą, o kartais jas griauna.
Panašu, tokia bus ir „Vaizdų knyga“, kurią festivalio meno vadovas Th.Fremaux pavadino filmu-esė. Jis turėtų susidėti iš penkių dalių – tiek, kiek ranka turi pirštų. Filme tarsi pasakojama apie arabų pasaulį, bet juostos oficialus anonsas, kaip būdinga dabartiniam J.L.Godard‘ui, pateikia šaradą: „Nieko, išskyrus tylą. Nieko, išskyrus revoliucinį maršą.“
Ką gi, sinefilai pasiryžę skambant maršui žygiuoti į J.L.Godard‘o filmus: jie to verti.
<strong>„Asako I & II“, rež. Ryusuke Hamaguchi</strong>
Tarp rekordinių aštuonių režisierių, pirmą kartą dalyvaujančių prestižiškiausiame pasaulio kino konkurse, atskiro dėmesio vertas japonas Ryusuke Hamaguchi: jo ankstesnė penkių valandų drama „Laiminga valanda“ („Happy Hour“) – vienas labiausiai neįvertintų 2010-ųjų filmų.
Naujasis R.Hamaguchi darbas – istorija apie merginą iš Tokijo, kuri, praėjus dvejiems metams po to, kai paslaptingai dingo jos mylimasis, sutinka idealų jo antrininką – paremtas gana pikantišku šaltiniu: hentai stiliaus manga (japonišku komiksu) „Girta brandi moteris“. (Hentai – jap. 変態, nenormalumas, iškrypimas – pornografinio turinio manga, skirta N-18 auditorijai.)
<strong>„Šunžmogis“ („Dogman“) , rež. Matteo Garrone</strong>
Festivalyje nedalyvaujant P.Sorrentino, kurio dviejų serijų filmas apie Silvio Berlusconi „Loro“ nepateko į Kanų programą, garsiausias italų režisierius Kruazetės krantinėje bus „Gomoros“ ir „Taksidermisto“ autorius Matteo Garrone. Plastiškesnio ir įvairesnio stiliaus, palyginti su P.Sorrenino, režisierius šįkart ėmėsi savotiško miesto vesterno žanro.
„Šunžmogį“ įkvėpė viena garsiausių bylų Italijos teisėtvarkos istorijoje: devintojo dešimtmečio pabaigoje nuo kokaino pamišęs šunų veisėjas pagrobė žmogų ir, uždaręs į narvą, pavertė jį beveik gyvuliu.
<strong>„Liepsnojantis“ („Burning“), rež. Lee Chang-dong‘as</strong>
Lee Chang-dong‘as – per mažai įvertintas savo kartos Pietų Korėjos režisierius (ši garbė, ko gero, priklauso Parkui Chan-wookui ir Bongui Joon-ho), tačiau neperdėsime sakydami, kad kaip tik jis kuria netikėčiausius, širdį veriančius filmus. Tai patvirtina jo ankstesnieji darbai „Poezija“ ir „Slaptoji saulės šviesa“ („Secret Sunshine“).
Per pastaruosius aštuonerius sukurtas pirmasis Lee Chang-dong‘o filmas „Liepsnojantis“ paremtas pervertinto japonų autoriaus Haruki Murakami vienu geriausių apsakymų „Sudeginti daržinę“. Jis pasakoja apie tris jaunus draugus, kurių realumas pradeda įgauti siurrealistinių atspalvių, kai vienas herojus netikėtai prisipažįsta prisidėjęs prie gaisro.
<strong>„Šaltasis karas“ („Zimna wojna“), rež. Pawelas Pawlikowskis</strong>
Ankstesnis režisieriaus Pawelo Pawlikowskio filmas „Ida“ pelnė beveik visuotinį pripažinimą, tarp daugelio jo gautų prizų buvo „Oskaras“, tad nenuostabu, kad Kanų festivalis naują lenkų režisieriaus filmą pasistengė įtraukti į pagrindinį konkursą.
P.Pawlikowskis ištikimas „Idoje“ užčiuoptam stiliui: „Šaltasis karas“ taip pat nespalvotas, jo veiksmas plėtojasi pokarinėje Rytų Europoje. Siužeto centre – aistringa vyro ir moters, kurių praeitis ir charakteriai visiškai skirtingi, meilės istorija. Bet kuo labiau netinkami vienas kitam atrodo herojai, tuo labiau jie traukia vienas kitą.
<strong>„Laimingas kaip Lozorius“ („Lazzaro felice“), rež. Alice Rohrwacher </strong>
Ankstesnis jaunos italės Alice Rohrwacher filmas „Stebuklai“ („Le Meraviglie“) tapo viena 2014 m. Kanų sensacijų ir laimėjo antrą pagal prestižą Didįjį žiuri prizą. Jos naujasis darbas „Laimingas kaip Lozorius“ jau dabar laikomas vienu dabartinės kino apžvalgos favoritų, nors kol kas nedaug žinoma apie jo siužetą.
Beje, tas nedaug intriguoja: filme pasakojama apie jauną marginalą, kuris paslaptingai persikelia laiku per pusę amžiaus. Sykiu A.Rohrwacher pabrėžia, kad jos filmas neturi nieko bendra su mokslinės fantastikos žanru tradicine jo samprata.
<strong>„Popiežius Pranciškus: žodžio žmogus“ („Pope Francis: A Man of His Word“) , rež. Wimas Wendersas</strong>
Nekonkursinėje Kanų programoje dėmesį ypač traukia vokiečių klasiko Wimo Wenderso dokumentinis Romos popiežiaus Pranciškaus portretas.
W.Wendersas savo filmą filmavo dvejus metus ir turėjo beprecedentį priėjimą prie Vatikano pontifiko. Filmo centre atsiduria ilgas ir atviras pokalbis su Pranciškumi apie svarbiausias globalines problemas, iškylančias šiuolaikiniam pasauliui: nelygybę, migracijos krizę, šeimos institutų ir bažnyčios silpnėjimą.
<em>Parengė Milda Augulytė</em>