Kurti filmus apie futbolą nėra paprasta. Režisieriui dažnai tenka aukoti sporto dramaturgiją dėl scenarijaus, kurio dėsniai visiškai kiti. Taigi filmai apie futbolą dažnai būna tik blankus tikrojo žaidimo atspindys. Emocinės sūpuoklės, nedidelė pergalės ant vejos euforija – amatininkų rankose visi šie išoriniai futbolo atributai tampa jo vienintele prasme. Tarsi žiūrovas-sirgalius – kažkoks kolektyvinis Pavlovo šuo, reaguojantis tik į šiurkščiausius dirgiklius: rezultatas tablo, trofėjų dalijimas, futbolininkų vizitai pas valstybės vadovus.
Tačiau yra ir kitų būdų parodyti žaidimą ekrane. Tokį, koks mums patinka.
Be to, futbolas – tai žmogaus, visuomenės, o kartais ir viso kosmoso su jo dramatiškais stichijų ir elementų susidūrimais atspindys. Todėl geri režisieriai visada sulygina kameros ir kamuolio teises, padarydami jų simbiozę, suteikdami galimybę geriau suvokti ne tik futbolą, bet ir kiną. O ir patį gyvenimą.
Siūlome keletą filmų, kurių autoriai nusimano apie žaidimą ir suvokia jį kaip gyvenimo dalį.
Futbolas kaip gyvenimas
„Vartininkas bijo 11 metrų baudinio“ („Die Angst des Tormanns beim Elfmeter“), rež. Wimas Wendersas (Vokietija)
Pabrėžtinai futboliškas Peterio Handke’s romano ekranizacijos pavadinimas – apgaulingas: žaidimas ekrane parodomas tik dviejose filmo scenose – pirmoje ir paskutinėje, o ir jose be jokios baimingos pagarbos pagrindiniam fetišui, jo didenybei rezultatui. Bet čia ir yra visa prasmė.
Žmogžudžiu ir bėgliu (kuris, beje, nė nemano nuo ko nors slėptis) tapusio vartininko Jozefo Blocho maištas įgauna logiką ir prasmę tik turint galvoje jo profesiją. Ištampyti nervai, amžinas nerimas, slaptas troškimas atsipalaiduoti, nusimesti susikoncentravimo (į kamuolį, kuris ridinėja kažkur toli tau nedalyvaujant) šarvą, vienatvės tarp žmonių (net savo komandos žaidėjų) jausmas.
W.Wendersas nieko akivaizdžiai neparodo. Tik J.Blochas kaskart prisistato: „Vartininkas.“ Tačiau visos išvardytos emocijos tiesiog įpintos į aštrius, kontrastingus kadrus. Tai ne žaidimas – tai gyvenimas.
Futbolas kaip bėgimas nuo tikrovės
„Keliautojas“ („Mosafer“), rež. Abbas Kiarostami / „Nuošalė“ („Ofside“), rež. Jafaras Panahi (Iranas)
Moksleivis Kasemas, A.Kiarostami antro ilgametražio filmo herojus, apie nieką negalvoja, tik apie futbolą: per pamokas slapta studijuoja žurnalus apie profesionalius žaidėjus ir komandas; po pamokų bėga spardyti kamuolio su draugais gimtojo miestelio gatvėse. Na, apie ką daugiau galvoti? Suaugusieji juk irgi užsiėmę visokiais niekais: motina visa laiką skalbia, tėvas tylėdamas traukia vieną cigaretę po kitos.
Bet kai Kasemas susirengs į Teheraną, į pamėgtojo „Persepolis“ rungtynes, viskas pasirodys išties rimta. Dėl svajonės berniūkščiui teks paaukoti viską – moralę, savigarbą, net draugystę. Eskapizmas kainuoja brangiai, net jei bėgi nuo tikrovės į paprasčiausią žaidimą.
Tai patvirtina kito iraniečių režisieriaus J.Panahi filmas „Nuošalė“ (už pabėgimą į laisvą kino pasaulį jam pačiam teko sumokėti namų areštu). Čia į futbolo rungtynes svajoja patekti merginos (islamas bet kokio amžiaus moterims draudžia lankytis tokiuose renginiuose), tačiau visi jų juokingi ir išmoningi mėginimai apeiti diskriminaciją pasmerkti. Pamoka, kurią reikia išmokti ne tik Irano publikai.
Futbolas kaip atsitiktinumo žaismė
„Mike Bassett: England Manager“, rež. Steve’as Barronas (Didžioji Britanija)
Futbolo iracionalumas ir jį lydinčio ažiotažo absurdiškumas ypač išryškėja satyrinio pseudodokumentinio žanro filmuose, ypač jei tokia parodija nufilmuota puikai išmanant žaidimo materialinę pusę ir tradicinės sportinės dokumentikos štampus.
S.Barrono filmas nė neketina apsimesti dokumentika, bet visų jo pokštų šaltinis – gana subtiliai imituojama TV sporto kanalų stilistika ir aplombas.
Kitas satyros objektas – pats futbolas su visais jo paradoksais. S.Barronas pasakoja, kaip Anglijos rinktinės trenerio postą užima nekompetetingiausias žmogus visoje kino apie futbolą istorijoje. Maikas Basetas (akt. Ricky Tomlinsonas), savimi patenkintas ir banalybes pliurpiantis retrogradas, – visų tikrų ir išgalvotų trenerių parodija.
Netikėtas stebuklas istorijos pabaigoje (neišduosime paslapčių, kad žiūrint nedingtų intriga) – įtikinamas ir linksmas įrodymas, jog asmenybės vaidmuo futbole gerokai pervertintas, o štai lemiamas atsitiktinumo vaidmuo gėdingai nutylimas.
Futbolas kaip misterija
„Pamokymas“ („Nazidanije“), rež. Borisas Juchananovas ir Aleksandras Šeinas (Rusija)
Futbolo komentatoriai ir analitikai, taip pat vaidybinių filmų tikrų rungtynių motyvais autoriai turi įprotį sureikšminti rungtynių svarbą begėdiškai vartodami leksiką, labiau tinkamą religinei literatūrai. Iš šios kalbėjimo apie futbolą savybės žavingai išsišaipo B.Juchananovo ir A.Šeino „non-fiction“. Likimo ir Dievo piršto reikšmė čia virsta komišku absurdu.
Iš pradžių „Pamokymas“ apsimeta tipiška sportine dokumentika ir nagrinėja legendinį Zinedine’o Zidane’o ir Marco Materazzi konfliktą per 2006-ųjų pasaulio futbolo čempionato finalą. Tačiau netrukus autoriai įsijaučia ir pradeda įrodinėti, kad incidentas – tai Dievo valios apraiška. Argumentai? Kokių tik nori!
Idėjai tarnauja ir iškilmingi choralai už kadro, ir atidi futbolininkų tatuiruočių analizė, vienu momentu netgi prisimenamas Hitleris. Mūsų akivaizdoje buvo suvaidinta misterija, tikina B.Juchananovas, bet, žinoma, teisingiau kalbėti apie mistifikaciją.
Tikruoju dievišku pradu čia apdovanotas ne futbolas, o kaip tik kinas, leidžiantis autoriams įtikinamai susieti jokio ryšio neturinčius įvykius ir priversti žiūrovą patikėti, kad iš esmės iracionaliame futbolo spektaklyje dalyvauja aukščiausiasis protas.
Futbolas kaip humanizmas
„Antrasis žaidimas“ („Al doilea joc“) ir „Begalinis futbolas“ („Fotbal Infinit“), rež. Corneliu Porumboiu (Rumunija)
Vienas rumunų kino Naujosios bangos lyderių C.Porumboiu užaugo profesionalaus futbolo teisėjo šeimoje ir artimai draugauja su žmogumi, kuris jau antrą dešimtmetį kuria naujas, humaniškesnes žaidimo taisykles. Iš šių dviejų režisieriaus biografijos punktų išaugo du dokumentiniai filmai. Abu verčia pažvelgti į futbolą visiškai netikėtu kampu.
Štai „Antrasis žaidimas“. Režisierius su tėvu žiūri 1988 metų Rumunijos futbolo lygos rungtynių tarp sostinės „Steaua“ ir „Dinamo“ (joms teisėjavo Porumboiu vyresnysis) TV transliacijos įrašą ir kalbasi. Režisierius bando išpešti iš tėvo įdomių prisiminimų apie tas rungtynes, prisodrintas Nicolae Ceausescu epochos saulėlydžio dramų.
Tėvui labiau rūpi žmonos pyragai ir jis kvatojasi iš sūnaus kinematografininko: „Sakai, bus toks kinas? Niekas jo nežiūrės, turėk galvoje.“
Tačiau pažiūrėti verta. Išblukusiame, sename TV vaizdelyje iš apsnigto aptriušusio stadiono – pakankamai apčiuopiamos tiesos apie vėlyvąjį Rumunijos socializmą, o sūnaus ir tėvo dialoge – universalios, amžinos tiesos apie gyvenimo trumpumą.
O štai šių metų „Begalinis futbolas“. Jo herojus – keistuolis valdininkas iš krašto gilumos, laisvalaikiu kuriantis beprotišką ateities futbolo teoriją, pagal kurią žvaigždė bus kamuolys, o ne žaidėjas. Juokinga? Iš tikrųjų – ne. Žaidimas tampa starto aikštele nevaržomai žmogaus minčiai, jos nenuspėjamam skrydžiui ir neaprėpiamam (iki absurdo) užmojui.
Futbolas kaip amatas
„Futbolas kaip niekada anksčiau“ („Fussball wie noch nie“) , rež. Hellmuthas Costardas (Vokietija) / „Zidane’as. XXI a. portretas“ („Zidane, un portrait du 21 e siecle“, rež. Douglas Gordonas ir Phillipe’as Parreno (Prancūzija)
„Yra įprotis, kurio daugelis mūsų spėjo netekti, o būtent – stebėti paprasčiausią veiklą“, – taip diktorius pristatė juostos „Futbolas kaip niekada anksčiau“ pirmąją transliaciją per Vokietijos televiziją.
Bet nebuvo nieko paprasto (t. y. banalaus) George’o Besto, septintojo dešimtmečio „Manchester United“ žvaigždės, karjeroje. Trejus ketverius metus saugas laikytas vienu geriausių pasaulio žaidėjų.
Vokiečių režisierius eksperimentatorius H.Costardas iš W.Wenderso ir Wernerio Herzogo kartos savo filme stebi G.Besto veiksmus per vienas rungtynes – su „Coventry“ 1970 metais. Aštuonios kameros nukreiptos į vienintelį žaidėją – ir nieko daugiau. Nei garso takelio (girdėti tik tribūnų gausmas), nei komentarų, nei pakartojimų, nei paties žaidėjo pasisakymų.
Monotoniškas, bet jokiu būdu ne nuobodus profesionalios veiklos stebėjimas verčia žiūrovą pačiam kelti klausimus. Kodėl G.Bestas konkrečioje situacijoje pirmenybę teikia būtent tokiam sprendimui? Kaip susiję futbolininko talentas ir ažiotažas dėl žaidėjo už aikštės ribų (G.Bestas buvo viena pirmųjų futbolo superžvaigždžių, kurio asmeninis gyvenimas ir pleibojaus įvaizdis nedingdavo iš žurnalų puslapių)? Pagaliau kas visą tą laiką dedasi jo galvoje?
Ieškoti atsakymų H.Kostardas kilniaširdiškai siūlo taip pat savarankiškai.
Tuo jo filmas iš esmės skiriasi nuo tuo pačiu principu sulipdyto, bet kur kas mažiau efektingo filmo apie Z.Zidane’ą. Atrodytų, D.Gordonas ir Ph.Parreno pasitelkė daugybę įdomių priemonių: filmavimo technikų kaita, madingas grupės „Mogwai“ garso takelis, netgi subtitrai su herojaus mintimis. Tačiau kartais tos įmantrybės trukdo kaip atsirišęs sportbačio raištelis.
Futbolas kaip ideologija
„Jų gyvenimo žaidimas“ („The Game of Their Lives“), rež. Danielis Gordonas (Didžioji Britanija) / „Vidurio puolėjas“ („Chunganggonggyoksu“), rež. Kim Gil-inas ir Pak Chong-songas (Šiaurės Korėja)
Mažai kas pasaulyje skamba taip absurdiškai, kaip valdiški žodžiai apie sporto pergalės svarbą, pasiaukojimą aikštėje ir komandos dvasią. Ypač kai iš žaidimo dingsta komercinis dėmuo, t. y. kai klubų komandas pakeičia rinktinės, o patiems žaidėjams futbolas (žodžiais) liaujasi būti uždarbio šaltinis ir virsta garbinga pareiga. Tačiau šis pseudopatriotinis farsas gali virsti aukštąja drama, kai kalbama apie tikrai totalitarinių šalių rinktines. Pavyzdžiui, tokių kaip Šiaurės Korėja.
Būtent apie tokį žaidimą – sensacingą Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos rinktinės pasirodymą 1966-ųjų pasaulio futbolo čempionate Londone – pasakoja BBC dokumentinis filmas „Jų gyvenimo žaidimas“.
Filmo šerdis – interviu su septyniais gyvais (2002 metais) žaidėjais, tapusiais gyvomis blyno didumo ordinų kabyklomis. Senukai nešvankiai juokauja ir kalba sportininkams būdingas banalybes, pabrėžia, kad kovėsi pirmiausia už Didįjį vadą ir Mokytoją Kim Il-sungą, dainuoja tas pačias dainas, kurios skambėjo lėktuve iš Pchenjano į Londoną 1966-aisiais.
Kad visos šios tarsi paruoštos replikos – ne tuščias garsas, paaiškėja ne iš karto. Žodis po žodžio ir štai herojai ima pasakoti, kaip jie pirmą naktį priešų žemėje drebėjo iš siaubo ir kaip puolė Italijos rinktinės vartus (savaime suprantama, tarsi priešo įtvirtinimą).
Kai kuriuos iš pasakotojų galima pamatyti ir Šiaurė Korėjos vaidybiniame filme „Vidurio puolėjas“. Iki skausmo nuvalkiotas istorijų apie asmenybės tobulėjimo per sportą standartas čia skamba kaip naujas. Bent jau dėl didvyriškų režisierius metodų. Ekrane rodoma vyriškumo mokykla – krosas su kuprine, prikrauta plytų, sekinačios treniruotės spaudžiant speigui – ne vaidyba, o tikrovė. Pagrindinio vaidmens atlikėją tiesiog tirpdė karšta arbata, kad išvengtų hipotermijos. Štai ji, tikroji vienybės su filmavimo grupe, su komanda, su sirgaliais ekstazė.
Futbolas kaip absurdo komedija
„Rudo ir Kursi“ („Rudo y Cursi“, rež. Carlosas Cuaronas (Meksika, JAV)
Kai pirmą kartą susitinkame su broliais Rudo (akt. Diego Luna) ir Kursi (akt. Gaelis Garcia Bernalis), juos dar vadina Beto ir Tato. Jie žaidžia futbolą bananų plantacijoje, o jų darbas – skinti vaisius. Pirmasis svajoja apie vartininko karjerą, kitas būtų linkęs išgarsėti kaip dainininkas su akordeonu rankose.
Atrodytų, laimingas atsitiktinumas pats susiranda vaikinus, kai jų užkampyje užgęsta futbolo skauto-filosofo kabrioleto variklis. Pažiūrėjęs į mėgėjišką brolių žaidimą, jis pakviečia juos į klubą Meksike. Šlovė ir kiti futbolininko sėkmės atributai (merginos, narkotikai, akordeono baladžių albumas) greitai aplanko Rudo ir Kursi (tokius vardus herojai gauna mieste). Ne mažiau spartus ir jų kritimas iš sporto olimpo atgal į plantaciją.
C.Cuarono režisūrinis debiutas tarsi remiasi klasikine sportinės dramos formule apie kelią į sėkmę ir jos nepastovumą. O iš tikrųjų režisierius su žudančia ironija išjuokia pamišimą dėl „gražaus gyvenimo“, materialinės gerovės ir mitinio savirealizacijos idealo. Naivuoliai Rudo ir Kursi gali būti kvailiai, svajojantys apie geresnę dalią, bet jokios įtakos jų skrydžiams ir kritimams tas naivumas neturi. Vėl viską lemia atsitiktinumas.
Filmo herojumi rezonieriumi čia tampa skautas, kurio užkadriniai ironiški pseudofilosofiniai komentarai farsu paverčia bet kokias siužeto pretenzijas į rimtą dramą.
Futbolas kaip kolektyvinis nesąmoningumas
„Smūgis galva“ („Coup de tete“), rež. Jeanas Jacques‘as Annaud (Prancūzija)
Štai ką apie futbolo sirgalius savo knygoje „Sporto pasaulis: amerikietiškos svajonės šalis“ rašė sporto žurnalistas Robertas Lipsyte‘as: „Visas tas užgniaužtas įniršis, ta bankroto, priešlaikinės ejakuliacijos, darbe užsidirbto vėžio baimė, visas tas dirbtinai išprovokuotas moterų, juodaodžių, jaunų ir senų baiminimasis liejasi iš tribūnų ant vejos, ledo, parketo.“
Ko gero, nėra geresnės šių eilučių iliustracijos kaip J.J.Annaud „Smūgis galva“. Jo herojus – jaunas ūsuotas nevėkšla Perenas (akt. Patrickas Dewaere‘as), kuris ir žaidžia tik mėgėjišku lygiu, – pamažu tampa jį supančios publikos įvairiausių projekcijų ekranu.
Štai jis, bevertis atsarginis, kuriam užtenka vieno neapgalvoto poelgio per treniruotę, ir jis ne tik pašalinamas iš klubo, bet ir atleidžiamas iš klubą išlaikančios gamyklos.
Štai – jau suįžūlėjęs monstras, neva išprievartavęs naktį atsitiktinai sutiktą moterį. Štai – enfant terrible, staiga tapęs reikalingas komandai, todėl turintis teisę elgtis bet kaip. O štai – viso miesto herojus, parado vietinės reikšmės pergalės proga žvaigždė (jam užtenka filmo pavadinimu pasirinkto smūgio galva).
Pats Perenas, tiesą sakant, nori tiesiog gyventi savo malonumui ir jaustis oriai.
Futbolas kaip laisvė
„Ieškant Eriko“ („Looking for Eric“), rež. Kenas Loachas (Didžioji Britanija)
Britų kino gyvoji legenda K.Loachas nesidrovi kalbėti apie savo meilę futbolui vos ne kiekviename interviu (beje, jis pats pagal gyvenamąją vietą serga už kuklų „Bath City“). Nenuostabu, kad futbolas viena ar kita forma figūruoja daugelyje jo filmų.
Juostoje „Kesas“ mokytojo-trenerio pamišimas dėl futbolo ir žavėjimasis „Manchester United“ legenda Bobby Charltonu yra pagrindinio herojaus brendimo fonas, o gal ir katalizatorius.
Filme „The Golden Vision“ dokumentiniai interviu su „Everton“ vidurio puolėju Alexu Youngu supinami su vaidybinėmis scenomis iš sirgalių gyvenimo ir sukuria vientisą, tikrovišką futbolininkų ir sirgalių, žaidimo ir aplink jį verdančio gyvenimo abipusės priklausomybės vaizdą.
Filme „Ieškant Eriko“ K.Loachas atsispiria nuo tos pačios scenos ir žiūrovų abipusio ryšio idėjos, bet dabar jo dėmesio centre – jau aktualios futbolo realijos: galutinai sukomercinto žaidimo žvaigždės labai toli nuo savo gerbėjų. Futbolininkai seniai virto tokiomis pačiomis garsenybėmis kaip Holivudo aktoriai ar įtakingi politikai, o jų talentas aikštėje – nesiliaujamo ažiotažo šaltiniu.
O sirgaliai per tuos metus nė kiek nepakito ir, panašiai kaip „Ieškant Eriko“ herojus paštininkas Erikas Bišopas (akt. Steve’as Evetsas), ieško futbole užuovėjos nuo liūdnos tikrovės. Įtraukdamas į siužetą buvusią „Manchester United“ žvaigždę Ericą Cantoną ir priversdamas jį padėti kenčiančiam paštininkui patarimu bei užuojauta, K.Loachas padaro nuostabų triuką. Jis paverčia garbinamus futbolo dievaičius ne vaiduokliais, o išsivadavusiais iš populiarumo vergovės žmonėmis.
Parengė Milda Augulytė
