„Putino nafta“ (I): Kaip nuo M. Chodorkovskio nusisuko sėkmė?

Vladimiras Putinas - vienas įtakingiausių žmonių pasaulyje. Jis grįžta į prezidento postą - Rusijos putinizacija tęsiasi. Lietuvos knygynuose galima įsigyti garsaus britų žurnalisto Martino Sixsmitho knygą „Putino nafta. „Jukos“ istorija ir kova dėl Rusijos“. Leidykla „Baltos lankos“ portalo lrytas.lt skaitytojams siūlo knygos ištrauką, kurioje M. Sixsmithas pasakoja apie tai, kaip Michailas Chodorkovskis užsitraukė į V. Putino nemalonę.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Mar 16, 2012, 12:21 PM, atnaujinta Feb 14, 2018, 6:09 AM

Knygą iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė.

„Šeima“ ir „Siloviki

Gali atrodyti, kad Chodorkovskis naiviai tikėjo tais apsimetinėjančio Putino patikinimais, tačiau jis sulaukdavo užtarimo ir iš dviejų ar trijų aukšto rango Kremliaus asmenų. Jo visiškas pasitikėjimas šiais žmonėmis, kuriuos laikė ilgamečiais draugais, gali paaiškinti, kodėl jis taip apsigavo dėl prezidento.

Per 1996 metų įvykius, kai atkakliomis oligarchų pastangomis Borisas Jelcinas įveikė stiprų komunistų pasipriešinimą ir beveik stebuklingai buvo perrinktas naujai kadencijai, Chodorkovskis užmezgė labai artimų ryšių dešimtojo dešimtmečio šalies vadovybėje. Ypač glaudžius kontaktus jis palaikė su dviem žmonėmis iš vadinamosios „Šeimos“ – liberalių reformuotojų, patikimiausių Jelcino patarėjų, grupės, – Michailu Kasjanovu, būsimu Rusijos premjeru, ir Aleksandru Vološinu, personalo vadovu.

Abu vyrai išsaugojo savo postus 2000-aisiais, kai Vladimiras Putinas pakeitė Jelciną, ir buvo laikomi ryškiausiais liberaliosios krypties (vis dar vadinamos senuoju pavadinimu – „Šeima“) atstovais Kremliuje.

Apie 2003-iuosius „Šeimai“ vis dažniau tekdavo priešintis naujiesiems „Siloviki“ vyrukams, kietosios linijos šalininkams, buvusiems KGB pareigūnams, kuriuos Putinas atsivedė į savo administraciją, tačiau liberalai atkakliai gynė savo pozicijas ir Chodorkovskiui buvo naudingi sąjungininkai.

Tiesą sakant, Chodorkovskio konfliktas su Kremliumi buvo veikiau konfliktas su Igorio Sečino ir Viktoro Ivanovo vadovaujama „Siloviki“ grupe, kuri jo siekius plėtoti privatų verslą energetikos sektoriuje vertino kaip grėsmę valstybės interesams. Pirmaisiais prezidentavimo metais Putinas bent jau dėjosi išsaugojęs liberaliąsias pažiūras, kurias palaikė vadovaujant Jelcinui, ir išlaikė strateginę pusiausvyrą tarp „Siloviki“ grupės ir „Šeimos“.

Tačiau ilgainiui Prezidentas ėmė vis labiau pasiduoti kietos linijos šalininkų įtakai.

Istorinis Chodorkovskio vaidmuo yra tas, kas visa ši su juo susijusi istorija tapo esminiu politinės ideologijos išbandymu Kremliaus viduje, ji tarsi katalizatorius paspartino nesutarimus tarp liberalų ir „Siloviki“.

Nors Michailas Kasjanovas ir Aleksandras Vološinas privačioje aplinkoje tikino Chodorkovskį palaikysiantys jo interesus ir viešai gynė „Jukos“ vadovų laisvosios rinkos verslo principus, Sečinas, Ivanovas ir jų aplinka viešai jį griežtai kritikavo, o prezidentui į ausį kuždėjo, kad kuo skubiausiai reikia pašalinti visiems laikams.

2003 metais, kai santykiai su Chodorkovskiu peraugo į krizę, Putinas buvo priverstas pasirinkti tarp dviejų konkuruojančių patarėjų komandų. Putino pasirinkimas turėjo nulemti, kuri Kremliaus frakcija skins pergalę ir kokia bendroji Kremliaus politikos kryptis bus pasirinkta artimoje ateityje.

Pirmųjų ženklų, rodančių, kuri kryptis ima viršų, buvo sulaukta 2003 metų balandį.

Chodorkovskis kreipėsi prašydamas surengti jam asmeninį susitikimą su prezidentu, per kurį ketino aptarti einamuosius susijungimo su „Sibneft“ reikalus ir naująsias derybas su amerikiečiais. Susitikimas jam buvo paskirtas balandžio 26 dieną, ir, anot Chodorkovskio, derybos vyko sklandžiai... beveik iki pat susitikimo pabaigos.

Putinas palaikė „Sibneft“ planą, tačiau, Chodorkovskiui jau bepakylant eiti, prezidentas iškėlė klausimą dėl parlamento rinkimų, numatytų metų pabaigoje.

Pasak Chodorkovskio, Putinas tiesiai šviesiai paprašė jo neprileisti „Jukos“ prie Dūmos rinkimų kampanijos ir konkrečiai pažadėti, kad bendrovė nefinansuotų jokios opozicinės partijos. Chodorkovskis teigia ramiai atsakęs, kad „Jukos“ nedalyvauja finansuojant politines partijas, tačiau jis, kaip privatus asmuo, pasiliekąs sau teisę aukoti lėšų bet kuriai jo pasirinktai partijai.

Putinas, kaip pasakojama, sutiko, kad bet kuris Rusijos pilietis turi tokią teisę, tačiau paprašė pažadėti, kad jis nefinansuos komunistų, kėlusių tuomet didžiausią grėsmę Kremliui. Chodorkovskis ir vėl ėmė išsisukinėti sakydamas, kad jeigu kuris nors iš „Jukos“ akcininkų panorės remti komunistus savo asmeninėmis lėšomis, jis nelabai galės padėti.

Jausdamas, pagrįstai ar nepagrįstai, kad Chodorkovskis jam meluoja, Putinas paspendė spąstus. Jis buvo girdėjęs iš vieno savo patarėjo (greičiausiai Sečino, nors negalima to patvirtinti), kad Chodorkovskis jau buvo susitikęs su komunistų vadu Genadijumi Ziuganovu aptarti partijos finansavimo.

Putinas neužsiminė, kad tai jau žino, ir paklausė Chodorkovskio, ar šis buvo susitikęs su Ziuganovu. Chodorkovskis atsakęs, kad ne. Chodorkovskis tvirtina tąkart Putinui sakęs gryną tiesą, tačiau aš esu įsitikinęs, kad taip nebuvo: jis, be jokios abejonės, skyrė pinigų komunistams, ir, manau, jis to nebūtų daręs, jei per asmeninį susitikimą su Ziuganovu nebūtų užsiminęs, ko tikisi mainais.

Vienaip ar kitaip, Putinas nusišypsojo ir palinkėjo Chodorkovskiui geros dienos. Kai jo svečias išėjo, prezidentas, kaip pasakojama, pratrūko pykčiu ir apkaltino „Jukos“ vadovą begėdiškai melavus jam į akis. Kaip anas viešas kivirčas vasarį, taip ir šis susitikimas tik patvirtino, kad vis blogėjantys šių dviejų vyrų santykiai priėjo lemiamą ribą.

Putino gebėjimą slėpti savo emocijas (taip pat sakyti žmonėms tai, ką jie nori girdėti), įgytą dirbant KGB struktūrose, patvirtina tas faktas, kad Chodorkovskis iš kabineto išėjęs visiškai patenkintas diskusija. Pasak Irinos Jasinos, Atviros Rusijos fondo vadovės, po susirinkimo jis dar ilgai gyrė prezidento išmintingą požiūrį, esą būtina gerbti laisvąją opoziciją, grumtis su korupcija ir skatinti įtakingus žmones, tokius kaip jis, kovoti su nereikalingais suvaržymais, taikomais privačiam verslui. Vargu ar Chodorkovskis galėjo susidaryti klaidingesnį įspūdį apie Putino ketinimus...

2003 metų birželio 19 dieną „Jukos“ saugumo tarnybos vadovas Aleksejus Pičiuginas buvo sulaikytas be jokio įspėjimo ir apkaltintas žmogžudyste. Dvi dešimtys ginkluotų specialiųjų pajėgų karių įsiveržė į jo kabinetą, išnaršė stalčius su bylomis ir konfiskavo seifą. Tai buvo pirmas viešas Kremliaus smūgis artėjančiame kare.

Jis bylojo apie tai, kad liberalioji „Šeimos“ frakcija pralaimėjo „Siloviki“ grupei kovoje dėl prezidento palankumo.

Aleksejus Pičiuginas gimė Maskvoje 1962 metais. Jis tarnavo Vidaus reikalų ministerijos (MVD) padalinyje, tačiau vos įkopęs į trečią dešimtį įstojo į KGB gretas. Daugiau kaip dešimt metų tarnavo KGB karinėje slaptojoje tarnyboje, GRU, jam buvo suteiktas majoro laipsnis.

Kai Borisas Jelcinas prarado pasitikėjimą KGB struktūromis po šių dalyvavimo nenusisekusiame 1991 metų perversme ir pradėjo retinti jų gretas, Pičiuginas ir tūkstančiai kitų slaptosios tarnybos agentų pasijuto nereikalingi. 1994 metais jis pasitraukė iš tarnybos ir pradėjo dirbti Chodorkovskio „Menatep“ banko saugumo padalinyje.

Kai 1996 metais „Menatep“ nupirko „Jukos“, jis tapo naftos bendrovės saugumo tarnybos skyriaus vadovu. Po poros metų Pičiuginas buvo paskirtas vadovauti „Jukos“ ekonominio vidaus saugumo departamentui, buvo atsakingas už bendrovės nekilnojamojo turto apsaugą ir kovą su vagystėmis pačioje organizacijoje.

Jo kolegos vertino jį kaip profesionalų pareigūną (juk ne be pagrindo jam suteikta oficiali rekomendacija dirbti KGB struktūrose) ir griežtą, bet teisingą vadovą savo pavaldiniams. Pičiuginas buvo šeimos žmogus, turėjo žmoną ir tris sūnus.

Tačiau Rusijos prokuratūros piešiamas jo paveikslas nebuvo toks gražus. Anot prokurorų, Pičiuginas buvo negailestingas žudikas, pasiryžęs griebtis kraštutinių priemonių savo bendrovės ir šefo, Leonido Nevzlino, interesams ginti. Kaltinimai, pateikti Pičiuginui 2003 metų birželį, ir dar nemažai kitų, iškeltų per artimiausius dvejus metus, skelbė, esą jis pasamdė du samdomus žudikus, vyrą ir žmoną, nužudyti verslo konkurentą, kuris tariamai supykdė „Jukos“ vadovybę dėl verslo sandorio. Buvo pasikėsinta į verslininko gyvybę, bet nesėkmingai.

Aleksejus Pičiuginas tuomet buvo įtariamas liepęs nužudyti pačius žudikus, nors nei kūnų, nei jokių tai patvirtinančių įrodymų taip ir nebuvo surasta.

Vėliau jis buvo apkaltintas kita žmogžudyste – Neftejugansko miesto mero nužudymu. Pastarasis kaltinimas sukėlė nemažai polemikos 2006-aisiais, kai susipynė su kita garsia byla – Aleksandro Litvinenkos nunuodijimu Londone. Prie šios bylos aš grįšiu kitame skyriuje, nes radau faktų, kurie, jei tai tiesa, reabilituoja Pičiuginą ir rodo paties Kremliaus kaltę.

Kalbant apie pradinius kaltinimus, pateiktus Pičiuginui, reikėtų pastebėti, kad būtent tais metais, kai buvo tariamai įvykdytos tos žmogžudystės, vyko daug kruvinų konfliktų tarp konkuruojančių verslo grupių.

Savivalė stiprėjo, nes valstybė, regis, nesugebėjo valdyti verslo pasaulio konfliktų, ir kai kuriems magnatams atrodė, kad nužudant problemas galima išspręsti greičiau nei derantis ar bylinėjantis. Su siaubu prisimenu, kaip Maskvoje buvo nušautas pastato, kuriame buvau įkūręs savo biurą, savininkas, – tik todėl, kad neleido nupirkti jo turimos nuosavybės dalies.

Didelė dalis verslininkų žmogžudysčių taip ir nebuvo išaiškinta, o kaltieji nenubausti dėl to, kad policija neturėjo lėšų kovai su banditizmu verslo pasaulyje, be to, stambusis verslas turėjo pakankamai pinigų papirkti policininkams, kad šie nutrauktų visus tyrimus, galinčius kelti keblumų.

2003 metų birželį Pičiugino areštas sukėlė nerimo „Jukos“ vadovybei, tačiau jis nebuvo bendrovės vadovas, tad iš pradžių niekas nepanikavo. Jie galvojo, kad bendrovei šis įvykis neturės rimtų padarinių, net jeigu Pičiugino kaltė dėl žmogžudystės bus įrodyta.

Pičiugino viršininkas ir visos „Jukos“ saugumo tarnybos vadovas Leonidas Nevzlinas iš pradžių dėl šios istorijos buvo ramus, kaip teigia Nevzlino padėjėjas Ericas Wolfas: areštas buvo netikėtas, tarsi iš giedro dangaus, ir neatrodė, kad jis sutrukdys bendrovės plėtros planams:

Wolfas: Pičiugino areštas buvo traktuojamas taip: „Areštuotas vienas tarnybos pareigūnas. Na ir kas?“ Bendrovėje dirbo 120 tūkstančių žmonių.

Sixsmithas: Bet juk jis buvo gana aukštas pareigūnas?

Wolfas: Jis vadovavo ekonominio saugumo departamentui ir „Jukos“ saugumo tarnybai. Bet niekuomet nieko nežinai... Gal kas nors, gal net jo žmona, buvo pagauta vagiant.

Sixsmithas: Jūs ar Leonidas pažinojote jį asmeniškai?

Wolfas: Ne. Gal Leonidas asmeniškai ir buvo pažįstamas, bet bendraudavo tik darbo reikalais, ne asmeniniais. Jis buvo ekonominio saugumo ekspertas. Tiesą sakant, jis buvo atsakingas už vagystes bendrovėje.

Pasak Erico Wolfo, bendrovė laikėsi versijos, kad nieko nežino apie nusikaltimus, kuriais kaltinamas Pičiuginas, ir kad sutinka su teisėsaugos organų atliekamu tyrimu. Tačiau Rusijos žiniasklaida ir vėliau Rusijos prokuratūra ėmė tvirtinti, kad Pičiuginas įvykdė žmogžudystes ar kėsinosi nužudyti gavęs Leonido Nevzlino nurodymus.

Jie tvirtino, kad Pičiuginas buvo Nevzlino ir visos jo šeimos asmens sargybinis. Aš paklausiau Wolfo, kuris anksčiau dirbo aukšto rango pareigūnu Izraelio vyriausybėje ir palaikė glaudžius ryšius su Izraelio žvalgyba „Mossad“, ar jis gali prisiekti, kad Nevzlinas čia neįsipainiojęs:

Wolfas: Žinote, 2002 metais planavau pasitraukti iš vyriausybės tarnybos ir ieškojau kito darbo, turėjau keletą pasiūlymų ir vieno jų sulaukiau iš Leonido. Dėl savo ankstesnės „kvalifikacijos“ turėjau galimybę patikrinti visus pasiūlymus... Norėjau, kad sąžinė būtų rami. Patikrinau juos visus, ir Leonidas bei visa „Jukos“ pasirodė visiškai švarūs.

Martinas Sixsmithas: Jie jums pasirodė švarūs... net pasitelkus visas jūsų pažintis?

Wolfas: Visiškai. Buvo pora žmonių, kurie siūlė daugiau pinigų nei jie, bet nenorėjau su jais prasidėti, nes vengiau problemų.

Sixsmithas: Tai svarbu. Šioje knygoje galiu nepriskirti šių žodžių jums, nebent sutiktumėte...

Wolfas: Priimkite tai, ką pasakiau, už gryną pinigą, ir galite panaudoti kiekvieną mano žodį...

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.