Paklaustas, kaip jis pirmą kartą atsidūrė laidoje, 61 metų Markas Nepo paaiškino, kad viena iš Oprah darbuotojų lankė jogos pamokas, kažkas jai davė paskaityti „Pabudimo knygą“. Paskui mergina šią knygą padovanojo Oprah gimtadienio proga. Perskaičiusi ją, laidos vedėja nusprendė pasikviesti Marką pokalbio.
Tinklalapyje newspiritjournal.com pristatydama Marką Nepo, žurnalistė Krysta Gibson tvirtina, kad jis nėra pradedantis rašytojas.
M. Nepo „Pabudimo knyga“ buvo atsidūrusi „New York Times“ bestselerių sąrašo viršūnėje.
Amerikietis autorius yra išleidęs 13 knygų ir 8 garso įrašus. Poetas ir filosofas jau 35-erius metus moko dvasingumo. Prieš 25-erius metus jam buvo diagnozuotas vėžys, ir tai pakeitė jo gyvenimą.
- Koks žmogus buvote prieš ligą ir kaip jus pakeitė žinia apie vėžį ir pats gydymosi procesas?
- Kai prisimenu tą metą, atrodo, kad viskas nutiko kitame gyvenime. Man buvo trisdešimt šešeri, o dabar jau esu šešiasdešimt vienerių. Vėžį gydžiausi trejus metus, ir tai buvo labai įtemptas mano gyvenimo periodas.
Negaliu pasakyti, kad prieš susergant mano pažiūros buvo kitokios, bet tada buvau labai energingas, norėjau padėti, daryti kitiems gera, tikėjau, kad kada nors rašysiu knygas ir mokysiu žmones ko nors svarbaus. Trumpiau tariant, norėjau keisti pasaulį.
O paskui nusižeminęs supratau, kad gyvenimas pakeitė mane patį.
Tada gyvenau vadovaudamasis protu, nors mano mintys buvo nuoširdžios. Taip kaip sniegas susigeria į žemę, visa tai, ką patyriau sirgdamas, susigėrė į mano gelmes ir aš pabudau gyventi kitaip – vadovaudamasis širdimi. Nuo tada mano protas visada paklusdavo širdžiai, o ne atvirkščiai.
Užaugau žydų šeimoje, bet mano tėvai buvo ateistai ir agnostikai. Liga buvo tarsi kelionė, kurioje susipažinau su įvairiausių profesijų ir tikėjimų žmonėmis, bandančiais man padėti. Pažįstamas žydų rabinas norėjo mane pašventinti – aš nesiginčijau ir nesidomėjau, kaip ir kodėl, tiesiog paklausiau, kada, kur, ar dažnai jis nori tą daryti.
Jaučiuosi palaimintas, kad iki šiol esu čia. Būtent patirti išgyvenimai padėjo man suprasti, kas tokiais atvejais padeda, o kas ne. Dabar aš tikiu viskuo.
Visada domėjausi įvairių tikėjimų tradicijomis, norėjau išsiaiškinti, kas sąlygojo tuos nesuskaičiuojamus skirtumus, ir troškau rasti bendrus taškus, kuriuose galėtų susitikti skirtingos idėjos.
- Savo tinklalapyje teigiate: „Sveikata priklauso nuo to, kaip mes sugebame panaudoti savo patirtį. Supratau, kad gyvenimas yra pirminis ir pats tikriausias menas.“ Ką turite galvote?
- Visi mes gimstame apdovanoti nesunaikinama malonės sėkla. Platonas tvirtino, kad kiekvienas iš mūsų gimsta vientisas, bet mums reikia vieniems kitų, kad pajustume pilnatvę. Malonė, atmanas (hinduizme – nemirtingoji žmogaus esybė), paslaptis, šventumas – žodžiais to negalima išreikšti, ir kiekviena religija tai vadina kitaip.
Per savo gyvenimą dažnai patiriame nuopuolius, susitepame, įgyjame žaizdų ir randų, apankame ir vėl praregime, išgyvename nušvitimą ir nuo jo nusisukame, pasiduodame sąmyšiui ir nuo jo išsivaduojame, bet visada išlieka nesunaikinama dalis, kuri yra mūsų sielos namai, mūsų esaties lopšys – vietelė, kurioje siela kalba su mumis.
Mes nuolat keliaujame ten ir atgal.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mus gena į priekį patirtas skausmas, žaizdos, troškimas išmokti ko nors nauja. Vis dėlto dažnai nuo tikro gyvenimo mus atitolina tam tikri konfliktai, lydintys net nuoširdžiausius santykius.
Mūsų baimės ir patirtas skausmas išmoko mus jų vengti. Vienintelis būdas atgauti save – atsigręžti atgal. Gyvenimas – tikras menas. Jaunystėje norėjau tapti poetu, ir dabar, jau nuėjęs tokį kelią, suprantu, kad visada buvau poetas, tik nemokėjau kalbos, kuria su manimi šnekėjo vidinė išmintis.
Norėjau būti mylimas, bet galų gale, po visų savo santykių, supratau, kad ir aš pats esu meilė. Nešioju ją savyje.
- Įsivaizduokite, kad dabar Jūsų žodžius skaito kenčiantis, sergantis žmogus, kuriam atrodo, kad gyvenimas jį išdavė. Kuo jam galėtų būti naudingos jūsų idėjos dabar, šiandien?
- Pirmiausia, jis neturėtų užsisklęsti savyje. Natūralu, kad kęsdami sielvartą ir skausmą arba dėl ko nors nerimaudami tarsi atsitraukiame nuo kitų.
Prisiminkite, kaip kvėpuojame: pirma įkvepiame, tada iškvepiame, mūsų vyzdžiai išsiplečia ir susitraukia – taip pat elgiasi ir žmogaus širdis. Kai užsisklendžiame ir suvaržome save, imame grimzti vis giliau. Geriausia, ką galime padaryti norėdami išlaikyti ryšį su gyvenimu ir neprarasti žvalumo – atsiverti.
Net jeigu skausmas reikalauja užsisklęsti, turėtumėte atsipalaiduoti ir atsiverti. Reikia įsileisti tai, kas mus gali išgydyti. Štai ką turiu galvoje, kalbėdamas apie atveriamos širdies išmintį. Apie tai kalbama visose religijose, bet man labiausiai patinka Tibeto išmintis: „Dvasios kario širdyje visada yra plyšelis, pro kurį gali įsiskverbti slėpiniai.“
Jei mes viską gniaužiame savyje, kartu atsitveriame nuo to, kas mus gali išgydyti.
Mano patarimas būtų toks: dalyvaukite, neužsisklęskite nuo pasaulio, klausykitės ir klauskite. Supratau, kad pats gyvenimas yra tarsi gyva būtybė, su kuria mes turime susidraugauti, nuolat kalbėtis, nes būtent šis bendravimas mums grąžina jėgas ir išgydo. Ir jis visada čia pat.
- O kaip reikėtų pradėti kalbėtis su gyvenimu? Turite galvoje tam tikrą proto būseną ar tiesiog dienoraščio rašymą?
- Tai tikrai daugiau nei proto būsena, tai – širdies būsena. Vienas didžiausių iššūkių yra sulėtinti tempą tiek, kad galėtum atsipalaiduoti iki širdies gelmių ir pajusti, kas yra šalia. Tai gali būti saulės atspindys stiklo šukėje, šviesos žaismas varnos plunksnoje arba tiesiog apsnigtas gatvės žibintas.
Gyvenimas yra visur, jis pasireiškia net ir mažiausiuose daiktuose, ir visa tai yra čia pat, ranka pasiekiama.
- Teigiate, kad mes ne šiaip įžengiame į dvasinių pokyčių kelią, bet nuolat juo keliaujame, tik kartais išgyvename potvynius ir atoslūgius – tai pripažinę tampame išmintingesni.
- Mane sutramdė gyvenimo patirtis. Žmogaus prigimtyje slypi didis paradoksas. Esame žmogiškosios būtybės.
Būtis savaime yra begalinė, amžina, o žmogus – mirtingas. Kiekviename iš mūsų slypi didelis potencialas. Mes esame meilė.
Bet kasdien turime daryti sprendimus, rinktis. Turime ribas. Galėtume mylėti bet ką, bet negalime mylėti visų.
Viena gyvenimo paslapčių – susidoroti su šia užduotimi.
