Tamsiai tamsiai žaliame fone kukliai sudėliotas pavadinimas „...pažintas ir nepažintas Algirdas Ražauskas“ ir knygos autorės – Pranutės Kvedarienės – pavardė.
Vienareikšmių atsakymų nėra
Mintyse (kiekvienas piešinį „perskaito“ savaip) svarstau, kokią žinią dailininkė Sigita Valančiūtė siunčia skaitytojams viršelio dizainu. Matyt, tas tamsusis stačiakampis – tai „Ražausko laukai“ (sako, kad pakruojiečiai iki šiol taip tebevadina Žvirblonių bendrovės žemes). Tačiau kodėl tiek daug pro juodumą žalios spalvos? Gamtos spalvos patamsėja užslinkus debesiui. Kuo jis storesnis, didesnis, tirštesnis, juodesnis, tuo niūriau viskas nusidažo aplinkui.
Tokių virš Žvirblonių užslenkančių debesų, remiantis knygos turiniu, būta nemažai. Ir, matyt, kur kas daugiau negu geltonai paauksuotų džiaugsmo valandėlių! Filosofiškai mintijant, gal tai ir natūralu: kuo sunkiau pasiektas tikslas, tuo labiau vertinamas.
Iš džiugesio nuausta ir viršum „Ražausko laukų“ nuleista laimėjimų, gyvenimo pergalių juosta paauksuotais pakraščiais. Auksinio žalumo juostos fone – pribrendusio rugio varpa. Kodėl jai tiek garbės? Atsakymai bent trys. Varpa – tarsi apibendrinta žemdirbių emblema. Antra – ji simbolis A. Ražausko atkaklaus siekio, kad visiems žvirbloniečiams pakaktų materialinių ir kultūrinių turtų. Trečia, tai kolūkio / bendrovės Pirmininko ir visos jo vadovautos bendruomenės įtempto darbo rezultatų žyma.
Kodėl toks mažas dangaus kvadratėlis? Vieno atsakymo vėl nėra: „Ražausko laukai“, kiek akys užmato, nutįsę iki horizonto, be to, kaimo žmogus, V. Krėvės žodžiais tariant, nedažnai nuo žemės darbų pakelia akis į dangų ir mėgaujasi jo grožiu. Neturėjo laiko į šalis dairytis nei Pirmininkas, nei jo vadovaujamo ūkio žmonės, kol Žvirbloniai atsikratė pašaipios „beždžionių žemės“ pravardės.
Vadinasi, ta proginė juosta ant knygos viršelio yra simboliška padėka visiems kaimo žmonėms, atsidavusiu triūsu kūrusiems savo ateitį Žvirbloniuose. Tai kartu ir simbolinė padėka visoms rajono ir vyriausybinio lygio institucijoms, padėjusioms siekti užsibrėžtų aukštų gyvenimo tikslų. Tai nuoširdi dėka visiems knygos A. Ražauskui atminti rengėjams ir rėmėjams.
Knygos branduolys
„Knygoje rašoma apie 1990 metų Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataro Algirdo Ražausko (1952–2008) gyvenimą – vaikystę, jaunystę, gamybinę ir politinę veiklą, jo pastangas palengvinti ne tik vadovaujamo ūkio, bet ir visos šalies žemdirbių gyvenimą – taip pradedama paminklo Signatarui anotacija...
Atskiri gyvenimo ir veiklos tarpsniai gausiai iliustruoti nuotraukomis. Knygos branduolį sudaro trys skyriai, iškart patraukiantys dėmesį savo pavadinimais – „Nenusiminkit, gerai nebus“, „Atleisk, kad Tavęs nepasaugojom...“, „Atminimo šviesoje“. Pakruojiečiams nereikia priminti, kad originaliu pasakymu „Nenusiminkit, gerai nebus“ Pirmininkas apibendrindavo kiekvieną daugiau pastangų pareikalavusį ar gerai pasisekusį darbą.
Tai išankstinė psichologinė tą darbą atlikusių žmonių apsauga nuo galimos kritikos: kas norės, tas visada ras priekabių, kad ir kaip preciziškai atliktum savo darbą. Matyt, tuo apsaugančiu posakiu šiandien derėtų apglobti knygos autorę P. Kvedarienę. Neabejoju, kad ji šiuo metu jaučiasi nesaugiai. Priežastys bent kelios. Pirma – kad ir kaip besistengtum, neįmanoma kruopščiai pasverti žmogiškuoju ir istoriniu požiūriu reikšmingos knygos kiekvieno skyriaus turinį, neįmanoma sukonstruoti sakinį taip, kad nė vienas nesugebėtų įžvelgti kokią nors kitą ar papildomą jo potekstę.
Juk rašyta ne lengvo turinio „muilo opera“. Antai Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras Julius Beinortas, išsakydamas savo nuomonę apie knygą, pabrėžia: „[...] sovietiniais laikais daugiausia ūkininkų buvo ištremta iš Pakruojo rajono, o dar kiek pasitraukė į miestus arba į Vakarus [...] Todėl „lietuviškoje Žiemgaloje“ socialiniai klausimai buvo itin aštrūs, daug aštresni negu Aukštaitijos apygardoje, kurioje aš buvau išrinktas.“
Kiek toliau tekste apie knygą dar pridurta: „Tai buvo nepaprastai sudėtingas laikmetis, pažymėtas ekonomine blokada, Vakarų pasaulio vadovų nesusigaudymu Lietuvos ir Sovietų Sąjungos ginčo esmėje, Maskvos grasinimai, pagaliau, ginkluota agresija 1991 metais nuo sausio iki pat rugsėjo.“ Be abejo, tie ašmeningi klausimai buvo virtę sudėtingais gyvenimo iššūkiais pačiam Pirmininkui ir aidu atsiliepė knygos rašymo procese.
Rašytinio paminklo kūrėjai
Knyga „... pažintas ir nepažintas Algirdas Ražauskas“ – įdomi biografinė-portretinė apybraiža net ir tose vietose, kur autorė pagal knygų signatarams atminti standartus turėjo nusilenkti Jos Didenybei Politikai. Sausus samprotavimus, diskusijas, virstančias aštriais ginčais, daug kur švelnina J. Kvedarienės emocingas pasakojimo stilius su grožinei literatūrai būdingais elementais. Ne vienoje knygos vietoje prasiveržia autorės poetiška prigimtis: kiekvienas skyriaus pavadinimas papuoštas lyg kokia dailės atsklanda – ketureiliu, tampančiu skyriaus moto, kuris atspindi kalbėjimo esmę ir virpulingą nuotaiką. O kiek pasididžiavimo Žvirbloniais ir jų žmonėmis išsakyta ketureiliuose, išdėliotuose ant spalvotų knygos nuotraukų.
Subtiliai kaitaliodama kalbos stilius, supindama epinius ir lyrinius akcentus į vientisą knygos turinį, P. Kvedarienė pateikė skaitytojams daugiau kaip dvejus metus iš žodžių kurtą gražų atminimo paminklą žemiečiui Signatarui Algirdui Ražauskui. Išorinio vizualaus blizgesio šiam rašytiniam paminklui suteikė Šiaulių universiteto leidykla (direktorius A. Tubutis) ir UAB „Šiaulių knygrišykla“ (knygrišyklos-spaustuvės direktorius Stanislovas Dikšas; rinkodaros direktorius – Gintaras Ovsiukas).
Visi jie suprato atsakingą pilietinę savo misiją – skaitytojams ruošia išskirtinės svarbos knygą, būtent, apie daug ir nuoširdžiai pakruojiečių, Šiaurės Lietuvos ir visos šalies labui dirbusį žmogų, apie Kovo 11-osios Akto Signatarą, t. y., recenzento E. Grakausko žodžiais tariant, Tėvynės patriotą.
Papildomo knygos skyriaus atsiradimas
Lotyniško posakio „Post Scriptum“ reikšmė kiekvienam suprantama. Tai prierašas prie teksto po to, kai jis parašytas. Knygos skyrius pradėjo rutuliotis jos autorei P. Kvedarienei gavus Kovo 11-osios Akto Signatarų klubo redkolegijos narių atsiliepimus apie Algirdo Ražausko atminimui įamžinti parašytą knygą. Kaip atsakas į nuomones-recenzijas atsirado tekstas „Autorės žodis“, niekaip neįsikomponavęs į jau parašytos knygos struktūrą.
Poskyris apie Žvirblonių kaimo grožio kūrėjus su spalvotų nuotraukų intarpu irgi reakcija į pastabą, kad knygoje daugoka juodos nuotaikos, nepasitenkinimo, ir J. Beinorto nuomonės papildymas, nuotraukomis plėtojant šią Signataro mintį: „Perskaičius tekstą, iškyla tikroviškas atkaklaus ir labai darbštaus žmogaus paveikslas. Žmogaus, kuriam nepavyko save paskirstyti tolygiai: šeimai, ūkio bendrijai, valstybei. Nes viskam tam neužteko laiko. Kaip, beje, ir daugeliui mūsiškių signatarų.“
Kitų „Post Scriptum“ tekstų ištakos irgi daugiau ar mažiau susiję su recenzentų nuostatomis, pareikštomis pastabomis, pasiūlymais.
Pirmininkas sugrįžo darsyk
2009-02-12 „Auksinėje varpoje“ buvo išspausdintas straipsnis „Pirmininkas buvo sugrįžęs“, pasakojantis, kad „labai trumpam – vienai gerai valandai“ į savo Žvirblonius buvo „sugrįžęs“ Algirdas Ražauskas. Tai vyko per renginį, skirtą pirmosioms Pirmininko mirties metinėms, „kai jis iš ekrano priešais salę kreipėsi į žmones gyvu žodžiu“.
Šiąvasar per P. Kvedarienės knygą „... pažintas ir nepažintas Algirdas Ražauskas“ buvęs ūkio Pirmininkas ir Kovo 11-osios Akto Signataras grįžta į Pakruojo kraštą, į Žvirblonius, bet jau ilgam, ne valandai. Nevalia žodžio „grįžta“ vertinti skeptiškai. Sutapimas ar ne, tądien, nors ir nežinota, kuriądien spaustuvė atveš į Žvirblonius knygą, taigi, tądien kaip tik tą valandą į Tėvo namus iš anksto neplanuotai užsuko abu vaikai. Todėl, kai knyga „peržengė“ slenkstį, visa šeima buvo kartu. Įvyko simbolinės sugrįžtuvės ir sutiktuvės.
Gerb. Skaitytojau, nežinau, kada ir kokiomis aplinkybėmis paimsite į rankas P. Kvedarienės parašytą knygą. Tą susitikimo minutę pirmiausia atsiverskite priešantraštinį puslapį su Algirdo Ražausko nuotrauka. Ir nors skambės tyla, įdėmiai paieškokite žodžių Jo akių giliam giliam dugne, o perskaitę knygą atsakykite sau, su kuriuo Algirdu Ražausku – pažintu ar nepažintu – susitikote. Ir padėkos juostos simboliškai nepamirškite pasiimti.
