„Vieną gražų rytą. Žiemą. Prieš kokius dvidešimt metų. Kodėl? Labai gražus rytas buvo: šermukšniai, sniegenos, sniegas, saulė. Ir sugundė mane Kažkas visa tai aprašyti. Taip ir prasidėjo. Ir tęsiasi iki šiol.
Rašymo suvokimas žinoma kito: nuo egzaltuoto susižavėjimo savo galimybėmis ir apsiskaitymu perėjau prie santūresnio tono ir savo sugebėjimų vertinimo“, – lrytas.lt skaitytojams atskleidė M.Burokas.
– Kaip jūs, kaip rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoju?
– Patogiai jaučiuosi. Man šiuolaikinė visuomenė tinka, o ir kitos nepažįstu. Ji turi savo bėdų, bet turi ir daug privalumų, kurie man, kaip hedonistui, labai mieli. Yra kaip yra. Manau, esu gimęs savo laiku ir greičiausiai savo vietoje. Tiesa, kur nors pagyventi (kad ir Niujorke) keletą metų norėčiau. Bet tik tiek. O jei kas nors nepatinka – juk galima bandyti keisti.
Jei kiekvienas susitvarkytų savo asmeninę erdvę, neskleistų panikos ir nekibtų artimui savo į atlapus, žiūrėk, jau būtų ir visai šviesu gyvent. Bet tai senos tiesos ir seniai išrasti dviračiai...
Šiais laikais ir šioje konkrečioje šalyje rašytojas daugiau nebėra pasaulio bamba ir jo gelbėtojas. Jis yra tik rašytojas ir tai labai džiugu. Jei jis nori užsikrauti tautos šauklio misiją ar eiti gelbėti ką nors didinga ir neišgelbėjama – pasirenka pats. Jei nori tykiai rašyti – taip pat pasirenka pats.
Vis mažiau skaitytojų projektuoja į jį savo neišsipildžiusius lūkesčius ir tai džiugina. Nedžiugina tik kartais internete ar spaudoje prasprūstanti panieka, bet tai taip pat yra pasirinktos profesijos pasekmės. Aš puikiai suvokiu, kad mano rašomi eilėraščiai gali kažką pakeisti, bet dažniausiai tokie pokyčiai tokie subtilūs ir giliai siekiantys, kad juos sunku išmatuoti ir pastebėti.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Dviem dukrom. Bet čia bendras su žmona kūrinys. O parašytų eilėraščių – vos keletu. Kiti, matau, sensta beskaitant ir bežiūrint. Duos Dievas, tie keletas išliks ilgiau, nei truks mano gyvenimas.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Rašau ne kasdien. Tiesą sakant, gana retai. Geriausiai sekasi rašyti ryte ir vakare. Kadangi nesu prozininkas, rašymo valandų neturiu. Rašau kada noriu, kada užplaukia, ištinka arba užeina. Pastaruoju metu įjunkau rašyti tyliose mažose Vilniaus kavinėse, prie kavos puodelio. Labai patinka.
O muzikos ar ko nors kito rašydamas eilėraštį neklausau – trukdo. Štai versdamas kokį kūrinį ar romaną – klausausi. Dažniausiai bliuzo, gospelų, neofolko, folktronikos ar IDM. Tiesa, disciplinuojantį prozos rašymą man pakeičia literatūros vertimai. Tai darbas, kurį turi dirbti nuosekliai, rimtai ir kasdien po kelias ar keliolika valandų. Tad rašymo tikrai netrūksta.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Nepažįstamas. Nematomas. Gausus.
– Kas yra gera knyga?
– Gera knyga turi įtraukti iš karto, ja turi pasitikėti, jausti skaitymo malonumą, rasti joje intrigą, intelektą, humorą, žaismą, fantaziją. Tokių knygų nėra taip mažai, kaip galėtų atrodyti. Aš buvau gan pakantus ir atlaidus skaitytojas, bet pastaruoju metu vis dažniau pavargstu kapstyti rašytines mėšlo krūvas ieškodamas grūdo.
Gal laikui bėgant tiesiog darausi reiklesnis ir vis aiškiau suvokiu, kad visko, ko noriu, neperskaitysiu.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai, personažės?
– Karo kapelionas Otas Kacas. Henris Činaskis. Kiti girtuokliai, latrai, pajodžargos, nepasėdos, padraikos, rakštys subinėje, etc. Mano mėgstamas literatūrinis personažas turi būti neramus, turėti gerą humoro jausmą, sveiko proto bei fantazijos. Daugiau reikalavimų jam nekeliu.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Kažkaip nesitapatinu dabar su niekuo. Taip būdavo paauglystėje ir vaikystėje. Norėčiau parašyti ką nors šmaikštaus, su kuo nors netikėta susitapatinti, bet tai bus netiesa. Atleiskite.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Apie poeziją taip paprastai negalvoju ir nesakau. Kažkaip, manau, esu suradęs siaurą savo takelį, savo peilį, ant kurio ašmenų vaikštau ir to užtenka. Bet štai skaitydamas prozą dažnai pagaunu save galvojant, kad ir aš taip norėčiau parašyti.
Paskutinė autorė, kuriai pavydėjau, buvo Marilynne Robinson. Skaičiau jos „Gileadą“ ir dūsavau.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Hm. Limerikų rinktinė. O taip pat knyga, kurią šiuo metu verčiu – ji ir labai juokinga, ir tikrai rimtas temas užkliudanti. Tai Jeanette Winterson romanas „Oranges Are Not the Only Fruit“ (liet. „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai“), pasakojantis apie religinių bepročių bendruomenėje augančią mergaitę, įsimylinčią kitą mergaitę.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Šalia lovos knygos neguli. Gal performuluočiau klausimą: ką skaitote vonioje ir tualete? Tai va, tualete skaitau iš Airijos parsivežtą limerikų knygą, Philipo Larkino poezijos rinktinę ir ką tik „Tyto Albos“ išleistą knygą, kurioje intelektualai gąsdina Lietuvą jai iškilusiomis grėsmėmis. Ji man labai padeda.
O šiaip šiuo metu skaitau Johno Dos Passoso „Manhatano stotį“ – nuostabi puikiai išversta knyga. Skaitinėju ir bandau versti airių poeto Michaelo O‘Loughlino poezijos knygą „In This Life“ (liet. „Šiame gyvenime“). Tuo pat metu po truputį stumiuosi į priekį skaitydamas du tikrai raizgius ir pastangų reikalaujančius kūrinius: Laszlo Karasznahorkai „Satantango“ (liet. „Šėtoniškas tango“) angliškai – romaną, kuriuo vertimą labai viliuosi kada nors išvysti ir pas mus, bei Jonathano Litello „Les Bienveillantes“ (liet. „Trokštančios gero“) rusiškai. Tai puikus, bet kraupus romanas apie Antrąjį pasaulinį karą, pamatytą esesininko akimis. O dar savo eilės laukia nemenka krūvelė knygų.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Tikrai negaliu. Tas dešimtukas – labai takus ir visai ne dešimtukas. Į jį esu linkęs įtraukti ne tik klasiką (pvz. Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“), ar XX bei XXI amžiaus „rimtąją“ literatūrą, bet ir pas mus dažnai vis dar nerimtais laikomus fantastikos ar siaubo žanro kūrinius ir jų rašytojus.
Manau, savo dešimtuke visada surasčiau vietos Howardui P. Lovecraftui, Philipui K. Dickui, China Mieville‘ui, Nealui Stephensonui ar Williamui Gibsonui. Tai tik keletas vardų, kurių kūrybą skaitau, mėgstu ir laukiu. Bei laikau nei kiek ne prastesne (o dažnai ir geresne) už vadinamą „tikrąją“ literatūrą.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Yra tų temų... Tiesa, labai nedaug. Paprastai bendrauju su skaičiusiais bent kelias knygas, tad, prisipažinsiu, įgūdžių ir patirties bendrauti su nieko neskaičiusiais trūksta.
O jei žmogus šiaip neskaitė kokios nors, mano galva, labai esminės ar svarbios knygos, tai čia tikrai nieko baisaus. Aš taip pat neskaičiau ištisos galybės esminių ir labai svarbių knygų. Ir nieko, gyvenu.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Kaip tik ketinu įsigyti. Manau, kad aršiam skaitytojui tai labai naudingas daiktas. Galima lengvai nusipirkti ir parsisiųsti kaip tik tai, ko man reikia, ir ko negausi Lietuvoje. Be to, kur nors važiuojant esu pratęs temptis ne vieną knygą, o dažnai ir storą, tad skaityklė būtų tikras išsigelbėjimas. O ir knygų namie tuoj neturėsiu kur dėt. Kartais pamanau, kad joms pas mane labai patinka ir naktį jos atsiveda draugų, kurie ir pasilieka.
Deja, lietuviškas elektronines knygas (geras) galima suskaičiuoti ant rankų pirštų, tad ir toliau kol kas teks pirkti knygynuose.
Tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau dalis literatūros persikels į elektroninę erdvę, bus išrasti nauji žanrai, praplėstos senų žanrų ribos. Visa tai, beje, jau vyksta ir dabar. Tuo vyksmu stengiuosi nuolat domėtis. Pasakojimas, eilėraštis plečiamas vaizdu, garsu, kitais tekstais.
Žinoma, esama pavojaus, kad proza, o ir poezija išsigims, susmulkės, mutuos į kažkokį „gandrasparnį su žuvies uodega“, bet rizikuoti verta. Gali atsirasti labai įdomių dalykų.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Šiuo metu intensyviai nerašau nieko. Koks vienas eilėraštis per mėnesį dingteli, ir tiek. Po pernai išleistos poezijos knygos atsivėrė tam tikra tuštuma.
Maždaug žinau, kokia kryptimi norėčiau toliau eiti, apie ką rašyti, bet dar sunkiai parenku tinkamus žodžius ir formas jiems suberti.
Kol kas panika dėl tokio lėto tempo dar neapėmė. Taigi, ir knygos neplanuoju, ji susiklostys savaime per keletą metų.
