Pasak poeto Antano A. Jonyno, A. Spraunius yra vienas iš nedaugelio, kurie po nepriklausomybės bandė rašyti kitaip, naujai, kiek įmanoma adekvačiau mūsų laikų situacijai, kuri buvo ir greičiausiai iš esmės liks apibūdinama postmodernizmo sąvoka. A. Spraunius yra išleidęs eilėraščių rinkinius „Egzaltacijos“ (1998 m.), „Savigraužos karalystė“ (1999 m.), „Letos pliažai saulėti“ (2004 m.), novelių rinkinį „Tylos!“ (2003 m.), romanus „Sulamita“ (1996 m.) ir „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“ (2011 m.).
– Kaip jūs, rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Postmodernizmas ir poindustrinio kapitalizmo išugdyta vartotojiška visuomenė rašytoją iš modernizmo pranašų perkvalifikavo į dar vieno, tiesa, nykstančio profesionalų cecho atstovą. Nykstančio todėl, kad prasmės (ar jos likučių) kūrimas keliasi į kitas, dažniausiai interaktyvias formas, be to, prasmių „koverių“ tiražavimą patikimai į savo rankas perėmė „public relations“ (liet. „viešieji ryšiai“).
Vieni tai išgyvena kaip asmeninę apokalipsę, kiti laiku persigrupavo (tai reiškia – pasitraukė), dar kiti linkę šaipytis. Veikiausiai priklausau prie pastarųjų.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Visais be išimties, esu nepaprasto genialumo.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Jei reikalas didelis (tarkim, romanas) – kasdien. Įsitvirtinęs gyvenimo stilius (turiu galvoje vartotojiškumą) poeziją uždarė į egzistencinį getą, ji yra tapusi labai nekasdienine prabanga, tam tikru egzistenciniu „boutique“. Taigi tuo užsiimu tada, kai tikrai žinau, kad motyvas (pretekstas) man iš tiesų svarbus. Beje, nemanau, kad dabartinė poezijos situacija yra prasta, mano nuomone, ji dėsninga.
Esu paranoikas, todėl dirbdamas reikalauju (dažniausiai be rezultatų) beveik idealios tylos. Beveik taip pat paranoiškai ir be rezultatų viską planuoju. Geriausiai sekasi ir mėgstu darbuotis kuo anksčiau ryte.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Kaip labai mobilų žmogų, tam tikrą bėglio (pavyzdžiui, iš kalėjimo, bet nebūtinai - šis pavyzdys tam tikrame kontekste net gali būti kategoriškai netinkamas) tipą. Kadangi padarė viską, kad jo gyvenimas nebūtų ramus, yra tiesiog priverstas labai nuoširdžiai priimti kuo plačiausią tekstų įvairovę – pradedant rafinuotais intelektualiniais naratyvais (tipo – Roberto Musilio „Žmogus be savybių“ ar Edvardo Saido „Orientalizmas“) ir baigiant nuotaikingai herojiškais pasakojimais apie Harį Poterį. Manau, kad toks skaitytojo tipas tikrovėje neegzistuoja.
– Kas yra gera knyga?
– Mano supratimu, gera knyga yra subalansuota - tai reiškia, turininga ir profesionaliai (šiuo atveju turiu galvoje skoningai) parašyta. Patinka Antikos graikų sąvoka „kalokagatija“, kuri lyg ir reiškia grožio idealą, dvasinio ir fizinio grožio dermę. Papildę hip hopo elementais turime poindustrinę kalokagatijos versiją.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Labai rimti ir lengvatikiai, jie į bet ką įsijaučia beatodairiškai, todėl tiesiog pasmerkti daryti nesąmones savo pačių ramaus gyvenimo sąskaita; beveik visą laiką sutrikę, tačiau nepraradę autoironijos jausmo. Postmoderniame diskurse tai berods vadinama takia tapatybe.
Tai toks beveik neįmanomas savybių rinkinys, kokio savininko literatūrinių personažų tarpe veikiausiai visai nėra. Nebent oberiutų tekstuose. Beje, nejaučiu ypatingos skirties tarp skaitytojų ir personažų – labai akivaizdi mano ir psichologinė, ir pilietinė kliauda.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
- Žr. atsakymą į prieš tai buvusį klausimą. Manau, kad kažkiek prie jo pavyko priartėti romane „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Esu gana senamadiškas, todėl – Jorge Luisas Borgesas.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Klausimas trikdo, mat miegu ant čiužinio ir dabar nesu tikras, kiek čiužinys kvalifikuotinas kaip lova. Jeigu vis dėlto kvalifikuotinas – su tam tikru apmaudu turiu pripažinti, kad prie čiužinio=lovos neguli jokia knyga. Jei karštligiškai skubotai mėginčiau taisyti padėtį ir kokią nors knygą ten paguldyčiau – dramaturgija būtų paviršutiniška ir neįtikinama, dėl to galiu turėti problemų (šizofrenija, pavyzdžiui).
Taip jau susiklostė (nesunku numatyti – dėl ko), kad jau kurį laiką skaitau rytais. Šiuo metu Johno Gray studiją „Apgaulinga viltis“ apie globalios liberalios rinkos iliuzijos nykimą mūsų akivaizdoje. Jei ką, paskutinė perskaityta grožinės literatūros knyga – Charleso Bukowskio „Paprastos beprotybės istorijos“. Netyčia perskaičiau.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Manau, kad toks gestas labiausiai tinka snobizmo apaštalams, aš šiuo metu tam nelabai turiu laiko. Be to, literatūrinės mados nūnai keičiasi taip pat greitai kaip ir visa kita, taigi prisiruošęs šūktelėti „Viešpatie...“, gali ir nebepataikyti. Vis dėlto manau, kad prisiruošiu ir šūktelsiu – ne laiku ir ne vietoje.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Turint galvoje dabartinės globalios raidos tempą, skaityklės yra įvykęs faktas, tarkim, Amerikoje jos užima 15 proc. rinkos. Kol kas tai nėra daug, ir galime šią aplinkybę ignoruoti. Bet mes labai daug aplinkybių iš pradžių ir kurį laiką atkakliai ignoravome (kai kada manėme, kad darome tą arogantiškai), vėliau tapdavome tokie pat atkaklūs anksčiau ignoruotų dalykų šalininkai.
Kai prieš kokį trejetą metų šia tema kalbėjausi su kai kuriais leidėjais, beveik visi sakė, kad elektroninės knygos Lietuvoje bus „kada nors“ (pavyzdžiui, po dešimties metų), dabar, kiek žinau, prasideda literatūros perkėlimo į elektroninį formatą vajus. Manau, jau kitais metais „skaitykle.lt“ tikrai nebus vienintelis elektroninių knygų knygynas.
Kalbama ne apie snobizmą (nors viską galima ir teisėta vertinti snobizmo kontekste), elektroninės knygos – tai tiesiog patogiau. Poezija – tiek, kiek jos liks – beveik neabejotinai ir gal net viena pirmųjų levituos į elektroninę erdvę. Beje, turint galvoje pastarosios virtualų pobūdį, metaforos lygmenyje tai gana teisinga ir tikslu.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Poezijos knyga „Siaubingai herojiškai“ baigta ir laukia savo popierinės versijos valandos rudenį. Kadangi kapitalizmą laikau estetiniu projektu (tokiu šiek tiek pavojingu egzistenciniu pokštu), ji – apie kapitalizmo spindesį (būtent ir be išlygų kategoriškai).
Apie tai, ko nėra tikrovėje, kalbėti nelabai mėgstu. Yra pora dalykų, jei viskas klostysis bent į tą pusę, kaip tikiuosi, vėlyvoką rudenį, kai prietemoje skendinčiose miestų gatvėse ims daugėti zombių, bus galima prie tų dalykų rimčiau apsistoti.
