Koks vaikas buvo Volodia? Iki šiol dėl informacijos stokos niekas negalėjo išsamiai atsakyti. Ne todėl, kad neliko atsiminimų. Priešingai – Volodios šeima paliko gausios medžiagos, nuolat apie jį rašė seserys Ana ir Marija. Tačiau tik apie porą metų po Lenino mirties 1924-aisiais dar buvo galima skelbti bent kiek kritiškesnius atsiminimus. Netrukus cenzūra ėmė puoselėti Lenino kultą, o visus atsiminimus prieš skelbiant suredaguodavo partijos centrinė vadovybė. Tik dabar galime skaityti rankraščių originalus. Ši medžiaga atskleidžia berniuko charakterį – jis buvo energingas, protingas, žavus, bet pasipūtęs ir ne visada mandagus.
Šešeriais metais vyresnė sesuo Ana apibūdino jį kaip kūdikį: jis buvo trečias vaikas, labai triukšmingas – didelis rėksnys kovingomis ir džiugiomis rusvomis akutėmis. Pradėjo vaikščioti maždaug tuo pačiu metu kaip pusantrų metų jaunesnė sesutė Olia (t..y. Olga). Ji ėmė vaikščioti labai anksti, niekas net nepastebėjo jos pirmųjų žingsnių. O Volodia vaikščioti pradėjo vėlai; sesuo tyliai griuvinėjo (anot auklės, „vartaliojosi“) ir pati atsikeldavo rankomis remdamasi į grindis, o jis visada susitrenkdavo galvą ir garsiai paleisdavo dūdas.
Aidžiame mediniame name mažyliui trankant galvą į kilimą ar į grindis, nuo riksmo skleisdavosi sienos. Motina baiminosi, kad jis gali išaugti psichiškai neįgalus. Jį priėmusi pribuvėja pasakė: „Jis bus arba labai protingas, arba visiškai kvailas.“ Tačiau Marijos tai neįtikino, ir ji vėliau prisiminė, kaip būgštavo dėl mažojo Volodios.
Šeimos nariai galėjo tik spėlioti, kodėl Volodia daužo galvą, ir nusprendė, kad dėl kūno sudėjimo. Vaikas buvo žemo ūgio, silpnomis kojomis ir didele galva. Jis nuolat griuvinėjo turbūt dėl sunkesnės viršutinės kūno dalies. Kartą artimiesiems pasirodė, kad nugriuvęs vaikas apsivertė norėdamas atsikelti ir trenkė galvą iš įniršio.
Tačiau tai nepaaiškina, kodėl Volodia liko toks pat triukšmadarys ir išmokęs vaikščioti. Jis niekada nenutykdavo ir, pasak Anos, visą vaikystę buvo padūkęs ir reikalaudavo dėmesio. Volodia buvo kur kas aktyvesnis už kitus Uljanovų vaikus. Per gimtadienį iš tėvų gavęs dovanų mažą papjė mašė arkliuką, jis iš karto panūdo slapta išlaužyti žaislui kojas. Ana pastebėjo, kad brolis pasislėpė už durų. Po kelių minučių sesuo rado jį visiškai patenkintą, o šalia buvo į dalis sulaužytas žaislas. Be to, Volodia kartais grubiai elgdavosi su broliais ir seserimis. Trejų metų jis sutrypė brolio Sašos ant kilimo ištiestą teatro plakatų kolekciją. Kol mama nutempė neklaužadą, jis spėjo kelis plakatus suglamžyti. Po dvejų metų jis pagriebė mėgstamą Anos liniuotę ir perlaužė. Tada jau galėjo suprasti, kad šioje tvarkingoje šeimoje padarė rimtą nusižengimą. Volodia buvo linkęs elgtis piktybiškai, ir kitiems šeimos nariams tai nepatiko.
Tačiau vaikas pasižymėjo žavesiu, kuriuo visada pelnydavo auklės Varvaros Sarbatovos atleidimą. Iškrėtęs išdaigą, jis tuoj pat prisipažindavo. Ši savybė šiek tiek nuramindavo jo motiną: „Gerai, kad jis nieko neslepia.“ Būdamas aštuonerių metų jis motiną įtikino savo sąžiningumu. Pirmą kartą jis gavo leidimą su seserimi Ana ir broliu Aleksandru irkliniu garlaiviu plaukti į Kazanę aplankyti tetos Anos Veretenikovos (buvusios Blank). Volodiai tai buvo nepaprastas įvykis, tad mojuodamas Simbirsko prieplaukoje stovinčiai mamai jis sunkiai sulaikė ašaras. Kazanėje susitikęs su ilgai nematytais Veretenikovų vaikais, jis ėmė išdykauti ir netyčia sudaužė vazą. Teta Ana, išgirdusi triukšmą, įžengė į kambarį ir visus apklausė. Volodia neprisipažino. Po trijų mėnesių grįžęs į Simbirską, jis kartą naktį ėmė kūkčioti. Į miegamąjį užlipusiai motinai vaikas viską išsipasakojo: „Apgavau tetą Anią (mažybinė vardo forma). Pasakiau, kad nesudaužiau vazos, bet juk aš ją sukūliau.“
Volodia buvo vidutinio ūgio, kresnas vaikas rusvais garbanotais plaukas, kurie paauglystėje tapo rausvi. Kojos liko trumpos, o galva neproporcingai didelė. Jis buvo daugmaž sveikas, tik nerimą kėlė kairės akies žvairumas. Motina jį nuvežė į Kazanę pas akių ligų profesorių Adamiuką. Gydytojas pareiškė, kad defektas neišgydomas ir teks išsiversti su dešine akimi. Tik gyvenimo pabaigoje, 1922 metais, Leninas suprato, kad diagnozė buvo neteisinga. Kairė akis buvo tik trumparegė, o laiku nepradėjęs nešioti akinių Leninas įprato kalbėdamas su žmonėmis prisimerkti, tą įprotį, jam tapus garsiu politiku, daugelis pastebėjo. Jo broliai ir sesuo kentėjo nuo didesnių bėdų. Kai Sašą surietė skrandžio uždegimas, Marija Aleksandrovna atsiklaupė priešais ikoną svetainės kampe ir paliepė dukteriai Anai: „Melskis už Sašą.“ Vaikas pasveiko, bet skrandžio ligomis sirgo ir kiti Uljanovai, įskaitant Volodią. Regis, šis šeimos narių polinkis buvo paveldėtas, galimas dalykas, iš Blankų.
Tačiau dažniausiai vaikai buvo sveiki, žvalūs ir veiklūs. Tėvai ragino juos daug judėti. Ilja vesdavosi juos pasivaikščioti Volgos pakrante šiaurinėje miesto dalyje, šeimai pirkdavo sezoninius bilietus į vieną iš vietinių paplūdimių. Ne namie vaikai dažniausiai galėjo daryti ką tinkami. Vyriausiąją Aną ir jauniausiąją Mariją skyrė 14 metų. Taigi mažieji vyresniųjų klausydavo kaip suaugusiųjų. Volodia buvo kitoks. Kartais mažesniuosius prižiūrėdavo Saša ir Ana, kurie klausydavo tėvų ir laikėsi šeimos tvarkos. Volodia mylėjo ir gerbė brolį, tačiau neatsispirdavo troškimui paišdykauti. Kartą į prieškambarį įbėgo purvinais kaliošais pašiurpindamas Aną su Saša. Tokiomis išdaigomis jis išsiskyrė iš kitų vaikų. Vaikai buvo susiskirstę poromis: vyriausieji Saša ir Ana, padūkę Volodia su Olga ir jauniausi Dmitrijus su Marija. Sankt Peterburge mokęsi Saša ir Ana išliko artimi ir suaugę. Volodia ir Olga buvo geri žaidimų draugai, niekas neprisiminė jų kivirčų. Matyt, jie sutarė iš dalies dėl malonaus Olgos būdo, sesuo visada klausydavo brolio, o šis, pasak sesers Anos, „mėgo komanduoti“. Volodia su Ana lakstydavo po erdvų sodą ir žaisdavo ant trapecijos, kurią Ilja nupirko su šeima Simbirske pažiūrėjęs keliaujančio cirko pasirodymą. Ramesnėmis dienomis Volodia su Olga galbūt žaisdavo kroketą. Tačiau triukšmas niekada netilo. Gertrūda Nazareva rašė: „Visą dieną Olga dainuodavo, šokinėdavo, sukdavosi ar žaisdavo su Volodia, kuris motinai ir vyriausiajai seseriai kėlė daugiau rūpesčių už kitus vaikus.“
Vis dėlto jis nebuvo didelis padauža, tik labiausiai išdykęs vaikas itin tvarkingoje šeimoje. Bausti prireikdavo retai. Ilja Nikolajevičius buvo ugningo būdo ir vaikai bijojo jį supykinti netgi jam ilgam išvykus darbo reikalais. Tokiu metu Marija Aleksandrovna neklusnius vaikus bausdavo liepdama pasėdėti ant kėdės tėvo darbo kambaryje. Ši kėdė buvo vadinama „juodąja kėde“. Šeima neužmiršo, kaip kartą nusikaltęs Volodia buvo pasiųstas į kėdę ir motina kelias valandas apie tai neprisiminė. Išdykėlis nedrįso nulipti žemyn ir neišleido nė garso, kol sulaukė mamos.
Gyvenimas ėjo į priekį. Dėl gausėjančios šeimos tėvai ėmė dairytis erdvesnio būsto, ir 1878 metų vasarą, kai Ilja buvo paskirtas gubernijos liaudies mokyklų direktoriumi, šeima persikėlė į Maskvos gatvės 48 numerį. Šią vietą Volodia prisimindavo kaip namus Simbirske. Netoli centro esanti Maskvos gatvė buvo viena prestižinių miesto vietų, nes čia stovėjo Simbirsko kariuomenės įgulos viršininko rezidencija. (Netgi čia nebuvo grįstų šaligatvių, ir pėstieji, norėdami nesusipurvinti ir nesušlapti kojų, turėjo vaikščioti paklotomis lentomis.) Netoli buvo stačiatikų cerkvė, Simbirsko klasikinė gimnazija ir Karamzino viešoji biblioteka. Vieta pasirodė patogi visiems šeimos nariams, įskaitant Mariją Aleksandrovną, kurios lankoma liuteronų bažnyčia stovėjo už dviejų namų. Tačiau labiausiai šeima džiaugėsi pačiu namu. Pirmame aukšte Ilja įsirengė erdvų darbo kambarį, Marija taip pat turėjo savo kambarį. Apačioje buvo penki dideli kambariai ir virtuvė, antrame aukšte vaikams taip pat nestokojo erdvės. Namą supo puikus sodas: pievoje vešėjo dideli medžiai, ir šeima pasisamdė sodininką, kuris augintų reikalingus vaisius ir daržoves. Uljanovai, kaip ir visos viduriniosios klasės šeimos, samdė tarnus.
Kaimynai naujakurius netrukus vadino „gražia šeima“. Ilja buvo gerbiamas dėl nuopelnų švietimo srityje, o Marija – dėl muzikinių ir kalbinių sugebėjimų. Visiems vaikams puikiai sekėsi mokykloje, be to, jie garsėjo geru elgesiu mieste ir namuose. Vietiniai stebėjosi, kaip Uljanovų vaikai saugo miesto želdinius: neužmynė nė gėlės ar daržovės, nenulaužė nė šakelės. Visi vaikai, netgi išdykęs Volodia, viešumoje privalėjo drausmingai elgtis – tai buvo šeimos garbės reikalas. Be abejo, kaimynai apšnekėdavo kiekvieną nusižengimą. Pavyzdžiui, žiemą aplinkiniai stebėjosi, kad Uljanovų atžalos, kaip ir kiti Simbirsko vaikai, pro pinučių tvorą į praeivius mėto sniego gniūžtes.
Vaikai nebuvo atskirti nuo kitų berniukų ir mergaičių, nes tėvai prisidurdavo priimdami nuomininkus. Vieni iš jų buvo Persaninovų šeima, kurie gyveno mansardoje. Vladimiras Uljanovas buvo to paties mokyklinio amžiaus kaip Viačeslavas Persaninovas ir Nikolajus Nefedevas, kurio motina mirė, o tėvas paprašė, kad leistų vaikui gyventi pas Uljanovus, kol lankys mokyklą. Uljanovai jį įtaisė gyventi pritaikytoje pirtyje sodo gale. Vladimiras daug žaisdavo su Nikolajumi. Tačiau Uljanovų vaikams artimiausi draugai buvo jų šeimos nariai. Vaikai buvo raginami tobulėti ir rėmė vieni kitų pastangas. Ko gero, dėl artimų tarpusavio santykių jiems buvo sunku susirasti draugų už šeimos ribų. Tik keturi iš šešių sulaukė brandos. Marija liko neištekėjusi ir, regis, gyveno viena. Ana ir Dmitrijus tuokėsi arti trisdešimties – taigi Uljanovai neskubėjo palikti namų. Tik Volodia vedė įpusėjęs trečią dešimtį, tačiau santuokos aplinkybės kelia abejonę, ar šį sprendimą lėmė aistra.
