„Leninas“ (II): Ištremtas į „Sibiro Italiją“

Pagaliau į rusų marksistų organizacijų veiklą įsikišo Vidaus reikalų ministerija. Anksčiau Vladimiras Uljanovas su bendražygiais išvengdavo kalėjimo, nes Ochranai atrodė, kad šie knygiai nesukels bėdos. Tačiau augant rusų darbininkų sąjūdžiui, valdžios pasitikėjimas mažėjo. Kovos sąjungą darbininkų klasei išvaduoti teko suimti. 1895 metų gruodžio 5 dieną Vladimiras nieko neįtardamas parašė motinai, kad jo pusbrolis Dmitrijus Ardaševas, dabar kvalifikuotas notaras, paprašė imtis jo įmonės bylos. Paskui Vladimiras nuėjo aplankyti kito pusbrolio Aleksandro Zaležskio, bet negalėjo su juo susitikti. Gyvenimas klojosi normaliai, vienintelis rūpestis buvo triukšmingi kaimynai, garsiai grojantys balalaikomis, – pašaliniai balsai visada Uljanovui trukdė susikaupti skaityti ar rašyti. Gruodžio 9 dieną į namus užėjo policija ir apstulbusį Uljanovą suėmė. Bičiulis Julijus Martovas buvo sulaikytas po mėnesio. Tada Uljanovas jau buvo uždarytas 193 areštinės kameroje. Kadangi nusižengė ne pirmą kartą, žinojo, kad veikiausiai nebus paleistas kaip 1887 metais Kazanėje. Jo pirmoji apklausa įvyko gruodžio 21 dieną. Adjutantas Dobrovolskis klausinėjo atsargiai, vengdamas psichologinio ir fizinio spaudimo. Būdamas teisininku Uljanovas lengvai išsisuko neatskleisdamas informacijos valdžiai. Jis tiksliai reiškė mintis: „Neprisiimu kaltės dėl priklausymo socialdemokratų ar kokiai kitai partijai. Nieko nežinau apie jokią dabar veikiančią antivyriausybinę partiją.“ Jis nenukrypo nuo tiesos. Rusijos socialdemokratų partija dar nebuvo įkurta. Uljanovas labai troško ją įsteigti, tačiau dar nebuvo spėjęs. Adjutanto Dobrovolskio ir 193 kameros areštanto pokalbis buvo trumpas ir palyginti malonus. Laikas areštinėje Uljanovui buvo atostogos, skirtos politikai. Jis dirbo prie veikalo apie Rusijos ūkio raidą (1899 m. buvo išleistas traktatas Kapitalizmo raida Rusijoje). Galėjo skaityti kone kiekvieną legalią knygą ir su seserimi juokavo: „Mano padėtis geresnė nei kitų Rusijos imperijos gyventojų: aš negaliu būti suimtas!“ Atsargumo dėlei jie su Nadežda Krupskaja buvo susitarę dėl slapto koduoto bendravimo sulaikymo atveju. Taigi buvo rūpestingai pasiruošęs viskam. Ana Iljinična su motina iš Maskvos persikėlė į Sankt Peterburgą. Vladimirui reikėjo kelių dalykų: kokybiškų švino pieštukų, maisto ir patalynės. Svarbiausia – kokybiškų švino pieštukų. Artimieji nešykštėjo Vladimirui maisto, jis net skundėsi, kad dienos davinys buvo toks didelis kaip Velykų pyragas Ivano Gončiarovo satyriniame romane Oblomovas. Vladimiras artimiesiems priminė ir apie gydytojo nurodymus dėl skrandžio negalavimo. Jie pirkdavo jam mineralinio vandens butelius ir net parūpino klizmos žarnelę, nes gydytojas buvo prisakęs nuolat valyti žarnyną. Vladimiras sulyso, oda pagelto; tačiau stiprino raumenis darydamas atsispaudimus ir atsilenkimus. Brolis Dmitrijus prisiminė: Vladimiras Iljičius pasakojo, kad areštinėje visada pats šveisdavo kameros grindis, nes tai buvo gera mankšta. Ir tada jis kaip įgudęs valytojas, susidėjęs rankas už nugaros, imdavo šokti pirmyn atgal po kamerą su šepečiu ar kilimėliu po kojomis. „Puiki mankšta, net išprakaituoji...“ Daugelis to meto revoliucionierių vengė fizinio darbo, bet ne Vladimiras Iljičius. Areštinėje Uljanovas parengė marksistų partijos programos apmatus. Juos užrašė nematomu „pieniniu rašalu“, kuris buvo perskaitomas tik lapą pašildžius virš kaitrios lempos. Jis sušuko seseriai: „Nėra tokios klastos, kurios nebūtų įmanoma pergudrauti!“ Vis dėlto Uljanovui teko susidurti ir su absurdiškąja kalėjimo puse. Su Ana Iljinična kalbėdamiesi pro kameros grotas jie įterpdavo vieną kitą skolinį iš vokiečių ar prancūzų kalbos. Tačiau jų pokalbį pertraukė prižiūrėtojas, įtaręs, kad užsienio kalba jie šneka apie antivalstybinę veiklą. Brolis ir sesuo, vengdami bėdos, buvo priversti vartoti paprastesnį žodyną. Vladimiras Iljičius džiaugėsi turėdamas laiko rašyti ir kartu nerimavo, kad negali dalyvauti rusų marksistų debatuose. Teko dirbti politiniame vakuume. Ar jam trūko ir bendravimo su moterimis? Nėra jokių įrodymų, kad ankstyvojoje jaunystėje jis būtų draugavęs su mergina, tačiau galėjo būti ir taip, kad dorybingieji šeimos nariai atsiminimuose nutylėjo jo romantinius santykius. Reikšminga yra tai, kad XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje nė viena moteris nepasiskelbė draugavusi su paaugliu Uljanovu. Tačiau priežastis galėjo būti oficiali nuostata slėpti bet kokią medžiagą, nederančią su politine Lenino hagiografija. Gali būti ir taip, kad jis, prislėgtas tėvo ir brolio mirties, keletą metų moterimis nesidomėjo, o gal prieš išvykdamas į Sankt Peterburgą neturėjo progos patirti meilės. Tačiau Vladimiras tikrai krito į akį bent dviem Kovos sąjungos narėms. Apolinarija Jakubova ir Nadežda Konstantinovna Krupskaja sumanė patraukti jo dėmesį stoviniuodamos prie gatvės kampo, kurį galėjo matyti kasdien išeinantys pasivaikščioti areštinės kaliniai. Jakubova pirmą kartą negalėjo ateiti, o Krupskajos, lūkuriuojančios kelias valandas, Vladimiras nepastebėjo. Kiti abiejų moterų bandymai irgi buvo nesėkmingi. Jos negalėjo ilgai tęsti šių žygių, nes 1896 metų rugpjūtį abi suėmė Ochrana. 1897 metų sausio 29 dieną beveik visi suimti Sankt Peterburgo Kovos sąjungos nariai buvo nuteisti trejų metų „administracinei tremčiai“ Sibiro rytuose. Nuteistasis, gavęs šią rusišką bausmę, nebūdavo įkalinamas, o tik ištremiamas į tam tikrą vietą be teisės kreiptis į teismą ar prisiekusiuosius. Buvo sudaryta pakopinė trėmimo sistema. Kuo nuteistasis būdavo pavojingesnis, tuo toliau jam tekdavo keliauti. Priklausomai nuo Vidaus reikalų ministerijos atlikto rizikos įvertinimo, nuteistajam būdavo leidžiama arba neleidžiama gyventi tam tikrame būste, dirbti tam tikrą darbą ar keliauti į gretimus miestus. Sibire vietos valdžia turėjo plačius įgaliojimus. Nuteistieji žinojo, kad dėl nederamo elgesio gali gerokai pablogėti jų tremties sąlygos. Negana to, nuteistieji privalėjo keliauti valdžios skirtu transportu ar netgi pėsčiomis su kitais surakintais kaliniais. Kai kurie pasmerktieji, klampodami per sniegą ir negaudami pakankamai maisto, mirdavo kelyje. Vis dėlto buvo galima prašyti leidimo į Sibirą keliauti savo pasirinkta priemone. Vladimiro Uljanovo prašymas buvo patenkintas, vasario 14 dieną jis su kitais Kovos sąjungos nariais buvo išleisti iš kalėjimo trims dienoms – pasiruošti kelionei. Visi susirinko Martovų namuose pasitarti. Jie susitarė atlikti visą bausmę nemėgindami pabėgti, tačiau dėl politinių klausimų jų nuomonės skyrėsi. Kovos sąjunga norėjo palaikyti glaudų ryšį su darbininkais, nusistačiusiais prieš caro režimą, tačiau nesutarimų kilo dėl darbininkų vaidmens politiniame marksistų sąjūdyje. Patyręs marksistas Stepanas Radčenka, buvęs organizacijos Narodnaja volia šalininkas ir Kovos sąjungos pradininkas, akivaizdžiai prijaučiantis terorizmui, tvirtino, kad joks darbininkas negali pakeisti išprususio ir atsidavusio intelektualo. Jo frakcija buvo vadinama veteranais. Kiti nariai su jais nesutiko. K. M. Tchatariovas ir A. Jakubova, vadinamoji jaunuomenė, norėjo darbininkų klasei suteikti daugiau galimybių vadovauti įvairioms rusų marksistų organizacijoms. Vladimiras Uljanovas išprusimu buvo artimesnis Radčenkai nei jaunuomenei. Tačiau jis nebuvo kaip Radčenka nusistatęs prieš darbininkų klasės vadovavimą marksizmo sąjūdžiui. Jis buvo linkęs darbininkams patikėti tokią užduotį, tačiau sakė, kad šie turėtų įgyti intelektualinį pagrindą. Ši savita jo nuomonė, nesutampanti nei su veteranų, nei su jaunuomenės pozicijomis, įdomiai pasireiškė po amžių sandūros, kai vėl iškilo „darbininkų klausimas“. Tačiau apie tai – vėliau. O dabar Policijos departamentas svarstė Uljanovo ir Martovo motinų prašymus leisti sūnums vykti į Sibirą savo lėšomis. Leidimas buvo suteiktas. Marija Aleksandrovna, lengvai galinti padengti kelionės traukiniu išlaidas, mandagiai atsisakė paramos, kurią siūlė marksistų šalininkė Aleksandra Kalmykova. Uljanovui truputį spaudė širdį, kad keli iš suimtų bendražygių negavo pakankamos paramos iš savo šeimų. Tačiau jis atsispyrė troškimui keliauti su jais – nei tada, nei vėliau dėl draugystės jis neaukodavo materialiųjų patogumų. Vasario 17 dieną jis pradėjo kelionę į tremtį išvykdamas į Maskvą. Jį lydėjo motina, kuri, motyvuodama savo prasta sveikata, buvo gavusi valdžios sutikimą leisti prieš kelionę į Sibirą kelias dienas Vladimirui pabūti šeimos bute Maskvoje. Uljanovas iš Maskvos išvyko vasario 23 dieną, prieš tai porą dienų praleidęs Rumiancevo muziejaus bibliotekoje. Jis buvo ne itin stabilios psichinės būklės, mat kentėjo nuo „nervų“, kurie jį kamavo iki pat mirties. Vladimiras nuolat būdavo įsitempęs, dažnai taip jausdavosi jo seserys Ana ir Marija bei tėvai. Žengiant į nežinią, jį visada apnikdavo emocinio nestabilumo protrūkiai. Tremtis Uljanovui buvo gyvenimo posūkis. Nors per daugelį metų jis niekada rimtai neketino verstis teisininko praktika, dėl arešto ir teistumo visam laikui pakliuvo į valdžios juodąjį sąrašą. Dabar netgi norėdamas negalėjo dirbti pagal profesiją. Savo jausmus jis išliejo motinai, ir jų bendravimas, regis, padėjo jaunuoliui nusiraminti. Seserims laiškus užbaigdavo familiariau: „Spaudžiu tau ranką. Tavo V. U.“ Tačiau rašydamas „brangiai Mamai“ dažnai pridurdavo: „Siunčiu tau didelį bučinį.“ Be abejonės, jis nuoširdžiai mylėjo motiną; kartą pasakė: „Mama... žinai, ji tikra šventoji.“ Tačiau daugeliu atvejų šį šventumą jis išprovokuodavo pats: dažnai rašydamas apie savo sveikatą, artimiesiems kėlė didžiausią rūpestį. Tremties perspektyva atrodė grėsmingesnė nei buvo iš tikrųjų; Uljanovas iš Maskvos išvyko nežinodamas kur Sibire privalės gyventi, nes valdžia dar svarstė. Nors apskritai Uljanovas buvo ramus, kartais jį ištikdavo nerimo protrūkiai. Maskvoje Kursko stotyje jis atsisveikino su broliu Dmitrijumi. Mama, seserys Ana ir Marija ir svainis Markas važiavo su juo traukiniu į pietus iki Tulos. Tuloje, ties kuria Sibiro geležinkelis suka į rytus, jis atsisveikino su šeima ir išvažiavo į Krasnojarską centriniame Sibire. Staiga jį vėl apniko nerimas. Tulos stotyje paaiškėjo, kad į traukinį sulipo per daug keleivių. Uljanovas atsisakė važiuoti, nors turėjo džiaugtis iš viso gavęs leidimą vykti traukiniu. Jis patraukė peronu ir ėmė piktai priekaištauti pirmam sutiktam pareigūnui. Jis, pasitikintis savimi kaip didikas ir teisininkas, iš valdžios reikalavo prie traukinio prikabinti dar vieną vagoną kaip dera pagal taisykles. Jo skundas buvo perduotas stoties viršininkui, po padrikų derybų nuteistas revoliucionierius pasiekė savo tikslą. Represinio carizmo valdininkai galėjo padaryti nuolaidų, kurios Lenino valdomoje Sovietų Sąjungoje buvo neįmanomos. Keleiviai patogiai išvyko į Krasnojarską.