„Leninas“ (III): Rusija iš arti ir iš toli

Ne visada nepaprasta politine padėtimi pasinaudoja nepaprasti žmonės. Rusijos imperijoje daugelis jau seniai laukė revoliucinės krizės. Veikė slaptosios grupės, kurios nekentė Romanovų ir ruošė režimo perversmą, o Leninas galėjo norėti nuversti Romanovus dėl savo pažiūrų ir šeimos istorijos. Sparčiai augo imperijos visuomenės nepasitenkinimas. Ochrana palaikė viešąją tvarką, kiek leido riboti finansiniai ir žmogiškieji ištekliai. Rusijos imperija neabejotinai buvo policinė valstybė, tačiau vis tiek valdžiai buvo nelengva suvaldyti visus gyventojus. Valstiečiai, naujojo šimtmečio pradžioje nuėmę menką derlių, pradėjo bruzdėti. Darbininkai reiškė nepasitenkinimą, nes nebuvo juos nuo darbdavių ginančių organizacijų. Kelios nacionalinės grupės, ypač lenkai, dalyvavo pogrindžio organizacijose, kurios laukė progos sukilti prieš Rusijos imperijos valdžią. Veikė ir įvairių kitokių slaptų grupių. Režimo pamatus ardė ne tik Rusijos socialdemokratų darbininkų partija, bet ir socialistų revoliucionierių partija. Pastaroji 1904 metų vasarą nužudė vidaus reikalų ministrą V. K. Plevę. Suaktyvėjo ir liberalai. Piotras Struvė, jau atsimetęs nuo marksizmo, įkūrė Išlaisvinimo sąjungą (Sojuz Osvoboždenija), kuri daugiausia rengdavo pokylius ir per juos rėždavo prieš monarchiją nukreiptas kalbas. Taigi 1894 metais į sostą įžengęs caras Nikolajus II buvo puolamas iš visų pusių. Rusijos padėtį dar pablogino 1904 metais neapdairiai pradėtas karas su Japonija dėl teritorijų Ramiojo vandenyno pakrantėje. Sibiro geležinkeliu važiavo didelės pėstininkų pajėgos, o Baltijos laivynui į mūšį su japonų laivais teko plaukti aplink Žemės pusrutulį. Tais pačiais metais po kelių mėnesių ėmė sklisti žinios apie gresiančias bėdas: laivynas užspeistas Port Artūre Tolimuosiuose Rytuose, atsargos menkos, nėra drausmės, o politinis bei karinis vadovavimas prastas. Negana to, Baltijos laivynas, kirsdamas Šiaurės jūrą, apšaudė anglų žvejybos laivą, supainiojęs su japonų karo laivu, ir kone pradėjo karą su Didžiąja Britanija – pusiau tragedija, pusiau farsas. Imperatorius su savo rūmais nusipelnė visuotinio nepasitenkinimo. Paskui 1905 metų sausio 9 dieną Sankt Peterburge įvyko taikios vyrų, moterų ir vaikų eitynės. Žmonės traukė į carų Žiemos rūmus, kad įteiktų Nikolajui II peticiją dėl visuotinių pilietinių teisių užtikrinimo, įskaitant teisę į tam tikrą demokratinį politinį atstovavimą. Buvo sekmadienis. Žmonės atėjo apsirengę išeiginiais drabužiais. Vyravo rimties ir džiaugsmo nuotaikos. Procesijos priekyje žengė stačiatikių dvasininkas tėvas Georgijus Gaponas. Jis kartu su organizacija – Sankt Peterburgo fabrikų ir gamyklų darbininkų susirinkimais – surengė peticijos kampaniją, norėdamas tą lemtingąjį sekmadienį carui asmeniškai įteikti lojalių pavaldinių prašymų sąrašą. Ši organizacija buvo darbininkų profsąjunga, griežtai prižiūrima Vidaus reikalų ministerijos pagal tvarką, kuri Rusijos imperijoje įdiegta Maskvos policijos viršininko Sergejaus Zubatovo iniciatyva. Gaponas elgėsi kaip tarpininkas tarp valdžios ir liaudies, tačiau jis vis labiau ėmė palaikyti valdžia nepatenkintų darbininkų pusę. Prie Žiemos rūmų artėjanti procesija gavo įsakymą išsiskirstyti, tačiau nepaklususi ji judėjo toliau. Imperatorius nesirodė, o prie pastato susibūrę kareiviai ėmė būgštauti, ir karininkai nusprendė, kad į minią reikia šaudyti. Krito daugybė nekaltų eitynių dalyvių. Vietoj siekiamos tvarkos šalyje įsivyravo sumaištis. Visoje Rusijoje kilo streikai ir demonstracijos, visur augo pasipiktinimas Romanovų dinastija. Per dvidešimt keturias valandas nuo „Kruvinojo sekmadienio“ žinia apie Rusijos revoliucinę krizę pasiekė Ženevą. Iš bolševikų vieni pirmųjų šią žinią laikraštyje perskaitė Anatolijus Lunačiarskis su žmona ir sausio 10 dieną nuskubėjo į Lenino butą Davido Diufuro gatvėje. Čia kilo džiaugsmas, nors prie Žiemos rūmų krito daugybė nekaltų žmonių. Leninas suprato, kad carizmas jau ant prarajos krašto, Ivano Rūsčiojo ir Petro I sostas ėmė braškėti. Leninas su žmona ir Lunačiarskiai patraukė į Panteleimono ir Olgos Lepešinskių kavinę, kuri buvo įsikūrusi Karužo gatvės 93 numeryje. Tai buvo pagrindinė rusų marksistų susibūrimo vieta, kur jie galėjo pigiai pavalgyti ir kalbėtis apie politiką ar partijos organizaciją kiek širdis geidžia. Patyrę marksistai Lepešinskiai iš savo kavinės netroško gauti didelio pelno. Be komercinių tikslų, jie norėjo tarnauti visuomenei. Staliukai visada būdavo nukrauti kavos puodeliais, košės dubenimis ir lėkštėmis su įdarytu kopūstų pyragu ir rūkyta dešra. Kavinėje nuolat klegėdavo kelios revoliucionierių grupės. Tą ypatingą dieną kavinė greitai prisipildė žmonių. Imigrantai suuodė, kad jau galima pradėti revoliuciją. Tačiau ką reikėjo daryti? Ką galėjo nuveikti imigrantai, kurie visą informaciją apie Rusiją gaudavo iš šveicarų žurnalistų? Naujienos iš Sankt Peterburgo užklupo netikėtai, ir niekas negalėjo pasakyti, kokių veiksmų imtis. Beveik visi sutarė, kad geriausia laukti kitų įvykių. Užuot skubiai grįžę į Rusiją, jie mėgino kurti strategiją savo pasekėjams. Dorai nežinodami Sankt Peterburge greitai besikeičiančių aplinkybių, jie svarstė ir stengėsi numatyti įvykius pagal anksčiau išmąstytą teoriją. Nežinia jų netrikdė. Šie revoliucionieriai intelektualai vadovavosi prielaida, kad jų pasekėjai Rusijos imperijoje savo praktinę strategiją grįs anksčiau sukurta doktrina. Be abejonės, Leninas suvokė, kad reikia iš esmės permąstyti savo strategiją. Sužinojęs apie „Kruvinąjį sekmadienį“, jis ne kartą sakė, kad bolševikai pirmiausia turi sukurti savo tapatumą, kuris atskirtų juos nuo menševikų. 1904 metų gruodį jis visiems daugumos komitetų biuro nariams tvirtino, kad su dabartine Iskros redakcija susitaikyti neįmanoma ir kad bolševikas Noskovas jį apgavo, kai jie su Nadia atostogavo. Iš tiesų jis elgėsi taip, kaip tais laikais būtų elgęsis kiekvienas išauklėtas žmogus – dvarininkas ar karininkas: formaliai nutraukė visus ryšius su Noskovu. Tačiau Centro komitetas, įskaitant ir kelis artimus Lenino rėmėjus, nepritarė jo sprendimui ir toliau ramiai ruošėsi trečiajam partijos suvažiavimui, kuriame turėjo kartu dalyvauti bolševikai ir menševikai. Leninas manė, kad „Kruvinasis sekmadienis“ tikrai užbaigs šias nesąmones ir bolševikai suvoks savo pareigą bolševizmą remti kaip vienintelę teisingą revoliucinę jėgą. Tačiau nuo jo nusigręžė netgi jo bičiulis Centro komiteto narys Sergejus Gusevas. Leninas savo įniršį išliejo atviru laišku – jie esantys niekingi formalistai, dėl jo visi galintys pereiti pas Martovą, jie daro gėdą bolševizmui. Jokių kompromisų! Turbūt Nadežda Konstantinovna, kuri laiškus užšifruodavo, svarstė apie nenaudingus Lenino tono padarinius. O gal ir Leninas apsiraminęs suprato, kad jeigu atsižadės savo bolševikų, neturės jokios revoliucionierių grupės. Jei jo pusėje neliks Gusevo ir kitų draugų, jį rems tik žmona, brolis ir dvi seserys; netgi Leninas suvokė, kad vien Uljanovai, kad ir kokie atkaklūs, neįstengs Rusijos apversti aukštyn kojomis. Tačiau vis tiek Leninas ir toliau tvirtino, kad svarbiausia visam laikui atsiskirti nuo menševikų: arba mes sutelksime tikrai į geležinę organizaciją tuos, kurie nori kovoti, ir su šia nedidele, bet stipria partija triuškinsime ištižusią įvairaus plauko naujaiskrinių elementų pabaisą, arba mes savo elgesiu įrodysime, kad buvome verti žūti kaip niekingi formalistai. Šie aštrūs žodžiai nebuvo tokie užgaulūs, kad bolševikų lyderiai rimtai įsižeistų, bet Lenino laiškas veikiausiai nustebino atotrūkiu nuo tikrovės. Šimtams tūkstančių rusų ir japonų žūstant Tolimuosiuose Rytuose, Leninas nerūpestingai kalbėjo apie karą partijoje. Lenino požiūris į menševikus – nedidelę, uolią grupę – kaip į pabaisą bolševikų vadams turėjo atrodyti nederamas. Taip pat juos turėjo priblokšti Lenino reikalavimas iš pareigos revoliucijai politiškai palaikyti japonų pusę. Panašios pozicijos Leninas laikėsi ir per Pirmąjį pasaulinį karą. Jis manė, kad kiekviena Rusiją puolanti užsienio jėga verta rusų marksistų paramos (ir paprastai šias jėgas laikė mažiau reakcingomis nei carinė valstybė). Sužlugdyti Romanovus bet kokiomis priemonėmis! Argi ne keista – tada, kai visi marksistai suko galvas, kaip nuversti monarchiją, Leninas manė, kad pirmiausia būtina tolimoje Šveicarijoje uždaryti Iskrą. Bendražygiams veikiausiai atrodė, kad Leninas kraustosi iš proto. Ko gero, jie ėmė gailėtis, kad 1903 metais palaikė jį, kai kovojo su Martovu. Taigi bolševikų vadovaujamas Centro komitetas toliau rengė partijai suvienyti skirtą trečiąjį suvažiavimą. Kvietimus gavo beveik visi svarbiausieji komitetai Rusijos imperijoje. Suvažiavimo vieta buvo pasirinktas Londonas. Didžiai pasipiktinęs Leninas paprašė Nadios nupirkti traukinio bilietą naktinei kelionei iš Ženevos į Londoną per Prancūziją. Po kelių dienų atvykę į Čaringo kryžkelės geležinkelio stotį, jie apsigyveno Šv. Pankracijaus rajone Persio aikštėje, name Nr. 16. Suvažiavimas turėjo vykti balandį, iki tol Lenino pyktis visiškai nuslūgo. Plechanovas, Martovas ir kiti Iskros lyderiai į Londoną važiuoti atsisakė. Jie skundėsi – ir ne be pagrindo, kad Centro komitetas neteisingai skyrė delegatams mandatus, ir nusprendė menševikus sušaukti į atskirą susirinkimą Ženevoje. Todėl trečiasis partijos suvažiavimas iš tiesų buvo bolševikų suvažiavimas, nors Centro komitetui pavyko saujelę menševikų prikalbinti dalyvauti suvažiavime Londone. Taigi Leninui sekėsi – tarsi žmogui, kurį nuo chroniškos ligos išgydė sumanus, tačiau nematomas gydytojas. Norėjo bolševikų suvažiavimo, ir jis įvyko. Ir jam nereikėjo surūgusiam vaikščioti po Blumsberį, nirštant ant Iskros grupės. Negana to, Leninas galėjo savo idėjas ir strategiją išdėstyti revoliucionieriams iš Rusijos ir sužinoti, kas iš tiesų vyksta Sankt Peterburge ir gubernijose. Dabar jis jautėsi tvirtai. Vienas jo pranašumų buvo gebėjimas aiškiai ir įtaigiai reikšti mintis – bent daugiau ar mažiau bendraminčiams. Tokį talentą turėjo nedaugelis bolševikų, galbūt tik jo varžovas bolševikų lyderis Aleksandras Bogdanovas buvo panašaus lygio oratorius. Leninas mėgo suvažiavimus. Patiko susitikti su delegatais, keistis idėjomis su darbininkų atstovais. Kartu su Nikolajumi Aleksejevu jis delegatams padėdavo išsinuomoti pigius būstus ir patardavo dėl anglų kalbos tarties. (Brito ausiai Lenino r skambėdavo kaip prancūzo, tačiau tai jo netrikdė.) Vakarais jis su delegatais traukdavo į nedidelę vokiečių smuklę Grėjaus užeigos kelio pradžioje išgerti alaus ir pasišnekėti apie posėdžius. Keli iš jų prisiminė, kaip tuo metu Leniną įkvėpdavo XIX amžiaus rusų valstietiškasis socializmas ir terorizmas, taip pat ir 1792–1794 metų Didžiosios Prancūzijos revoliucijos jakobinų terorizmas.