Galėčiau duodi visuomenei tos jėgos, kurią nežinau, kur dėti. Stengiuosi ją „dėti“ į knygas. Stengiuosi susivaldyti“, – atviravo 37 metų poetas Gintaras Bleizgys, neseniai išleidęs šeštąjį eilėraščių rinkinį „Sodas“ (LRS leidykla). G. Bleizgys – vienas retų poetų, kuriam pavyksta suderinti kūrybą ir darbą verslo konsultavimo srityje. Jo eilėraščiuose gausu ir asmeninio gyvenimo detalių, net ir tokių, kaip kalėjimas Lukiškėse. G. Bleizgys atsakė į lrytas.lt klausimus.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Tada, kai išprotėjau, ir todėl, kad išprotėjau.
– Kokiu savo kūriniu labiausiai didžiuojatės?
– Tuo, kurį dar parašysiu. O iš jau parašytų man mieliausia eilėraščių knyga „Sodas“.
- Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
- Galėčiau rašyti kasdien, bet gyvenimas mane pakoreguoja, neleidžia taip, kaip noriu. Turiu dirbti daug ir sunkiai su literatūra ne ypatingai susijusius darbus. Dirbu dažnai apie 10 – 12 valandų per parą. Bet paskui neapsikentęs vis tiek rašau. Nutaikau kokią laisvesnę valandėlę arba laisvesnį savaitgalį ir rašau. O kai jau rašau, tai be sustojimo. Žinau, kad paskui galima redaguoti tai, ką parašiau, todėl iš pradžių tiesiog stengiuosi savęs nestabdyti, leidžiu kūrybai lietis laisvai (iš tikrųjų geriausi eilėraščiai iš karto parašomi taip, kad paskui redaguoti net ir nereikia).
Bet rašymas yra tik paviršius. Pagrindas yra gyvenimas. Reikia gyventi taip, kad galėtum rašyti. Tai yra mano (o gal ir daugelio) kūrybos esmė. Užrašyti – tai tik technika. Ją reikia išmokti ir pamiršti. Į ją net dėmesio nereikia kreipti. Arba iš kitos pusės pažiūrėjus – ji turi būti tobulai įvaldyta. Jeigu rašant dar reikia galvoti apie rašymo techniką, tai čia dar nėra rimta kūryba, dar tada toks šokėjo lygis, kai viena vieta maišo.
Reikia tą vietą nusipjaut. Reikia gyventi taip, kad visas vietas nusiluptum nuo savęs, kurios trukdo kūrybai. Labai daug ko reikia atsisakyti, kaip aš mėgstu sakyti, reikia numirti ir prisikelti iš mirusiųjų. Pasinerti į kūrybą daug giliau negu sugeba mūsų fizinis kūnas: neužtenka nerti stačia galva, reikia visa dvasia panirti.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Idealus skaitytojas yra tas, kuris supranta, ką autorius rašo. Nieko daugiau nereikia.
– Kas yra gera knyga?
– Gera knyga yra ta, kuri sugriauna tavo mąstymą, stereotipus, pasaulį. Kurią perskaitęs pradedi nuo nulio. Nuo dulkės. Beprotybės. Kuri išveda iš kūno ir rodo į dangų. Kuri įsilieja į amžinybę. Kurią rašydamas autorius negailėjo savęs, nepaisė savo dėl kūrybos karščio dejuojančio ir aižėjančio materialaus kūno. Nes gera kūryba, kaip ir gera knyga, nėra materija. Tai ugnis. Ji šluoja viską.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Homero Hektoras ir Odisėjas.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Savo knygose mėginu kalbėti Hektoro, pranašo Jonos, Jono Krikštytojo vardu (jeigu tai galėtų būti literatūriniai personažai). Bet tai, matyt, kyla iš mano ligotos psichikos. Tai – beprotybė. Kaip ir pats klausimas.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Tegu visi rašo savo knygas. Noriu savo knygų.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Aido Marčėno „Šokiai“.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Jeigu kas nors šalia mano lovos padėtų knygą, tai daugiau prie mano lovos tas padėjusysis neprieitų. O kita klausimo dalis tebus paslaptis.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Čia patektų Hermano Hesses „Sidharta“, Donaldo Kajoko „Drabužėliais baltais“ ir „Kurčiam asiliukui“, be abejonės, čia atsirastų Sigito Gedos, Juozo Apučio, Aido Marčėno, Vytauto P. Bložės knygų.
Bet tai sąlyginis vardijimas, nes žmogus yra patiriantis šiuo metu ir primirštantis didžiausius savo įspūdžius praeityje, todėl dabartis kas akimirką iškreipia mūsų suvokimą ir visos gradacijos, sąrašai yra tokie sąlyginiai, kad net juokingi.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Biblijos.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Kol kas man tai dar nėra įprastas dalykas. Mėginau skaityti. Visai nieko, bet lieku prie popieriaus. Enciklopedinio pobūdžio leidiniai geriau elektroninėse knygose.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
Šiuo metu kaip tik baigiu rašyti (redaguoju) naują savo poezijos knygą, kurios pavadinimas kol kas yra „Paveldėtojas“. Gali būti, kad pavadinimas dar pasikeis. O knyga yra apie tai, kad kiekvieno iš mūsų anapusinis „aš“, tikrasis „aš“ paveldės šitą pasaulį, kuriame dabar gyvename netikraisiais (laikinais, ištirpsiančiais) savo pavidalais. Pasaulį su visa materialybe ir dvasiomis, kurį jau dabar turime branginti ir saugoti, kaip amžinąją savo – Dievo mums patikėtą – nuosavybę. Karalystę.
Knygos idėja kilo ir pagrindinės minčių linijos užsimezgė prieš pora metų, kai iš labai ankštos erdvės (kurią vadinu žuvies pilvu) netikėtai pakliuvau į labai didelę erdvę – išvykau į kalnus. Atsiskleidė didžiuliai panoraminiai vaizdai – su slėniais, miškais, kurie iš aukštai atrodė tarsi žaisliniai, su mažyčiais žmogeliais skruzdėliukais.
Būdamas tokiose vietose, kur žmonės retokai užklysta, bendravau ne su žmonėmis ir net ne su gamta, ne su materija. Atrodė, kad negyvenamuos tarpekliuos, olose ir akmeninėse angose, tarsi kokiose kalėjimo kamerose, knibžda uždarytos dvasios – valomos, gryninamos, skaistinamos dvasios.
Ėmiau suprasti, kad ir žmogus turi visas išsigryninti, visa gendamybė turi nukristi nuo mūsų kūnų, laiko upė turi išplauti visas mūsų mėsas, net kaulus, visa, ką dabar matome, pamačiau pasaulį, kurį paveldėsiu, norėjau žengti nuo kalno ir išskristi, bet nedrįsau. Išdrįsau tik knygą apie tai parašyti.
Pagrindiniai biografijos faktai
G. Bleizgys gimė 1975 m. liepos 4 d. Druskininkuose. 1993 m. baigė Veisiejų vidurinę mokyklą, 1999 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos magistrantūros studijas. Dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ redakcijoje, 1999-2001 m. buvo vyriausiasis savaitraščio „Literatūra ir menas“ redaktorius. Šiuo metu darbuojasi Struktūrinių investicijų konsultavimo centre (SIKC).
Pirmieji G. Bleizgio eilėraščiai buvo išspausdinti Lazdijų r. laikraštyje „Dzūkų žinios“ 1991 m. 1999 m. už poezijos rinkinį „Vietovė. Šiaurė“ buvo apdovanotas Poetinio Druskininkų rudens geriausio metų debiutanto premija.
Išleido esė knygą „Estafetė“ (2010) ir šešias poezijos knygas: „Vietovė. Šiaurė“ (1998), „Su grojančiom kraujo gėlėm“ (2004), „Žiema, ruduo, vasara“ (2007). „Giedanti tuštumon kariuomenė“ (2008), „Jonas Krikštytojas“ (2010), „Sodas“ (2012).
