„Legendinio maršalo atsiminimai“ – tai leidyklos „Obuolys“ išleista Suomijos didvyrio Carlo Gustavo Manerheimo autobiografija. Genialus karo vadas tiksliai dėlioja savo gyvenimo faktus ir dalykiškai pasakoja apie visus svarbiausius XX amžiaus pirmos pusės karus, šalies gynybinių pajėgų tvirtinimą, politinius sprendimus ir prezidentavimo laikotarpį. Ištrauka iš skyriaus
* * *
Baigęs kelionės per Aziją atsiskaitą ir kitus formalumus, 1908 metų rudenį išvykau trumpalaikių atostogų į Suomiją. Po dvejų metų kelionės žirgais civilizuoto žmogaus gyvenimas atnešė man palengvėjimo jausmą, ir šiomis atostogomis mėgavausi labiau, negu kitomis.
Sugrįžęs patyriau didelį džiaugsmą: buvau paskirtas 13-ojo Vladimiro ulonų pulko, dislokuoto Novo Minske Lenkijos centre, vadu. Gerai nusiteikęs, priėmiau savo paskyrimą ir pervedimą į Lenkiją. Juk ten prieš devyniolika metų pradėjau savo karinę karjerą.
Praėjo treji metai po Portsmuto taikos sutarties pasirašymo. Mokydamas kariuomenę, norėjau panaudoti žinias, įgytas per karą. Bet tam nebuvo sąlygų. Pulkas nedalyvavo karinėse operacijose Mandžiūrijoje, o karininkai nenorėjo keisti savo daugiau ar mažiau taikaus egzistavimo į kovinio parengimo sunkumus.
Stebėjausi, kad rusų–japonų karo karinės operacijos čia buvo žinomos tik bendrais bruožais, o taktiniams parengimams, sukurtiems Mandžiūrijoje, nebuvo skiriama reikiamo dėmesio. Pagal naujausią taktiką, karinių veiksmų arena turi būti gana laisva, kad būtų galima panaudoti šiuolaikinius ginklus – kulkosvaidžius ir toliašaudžius pabūklus. Mokymo programa pulke seniai buvo atnaujinama, todėl karininkai stebėjosi, kad tiek daug laiko skyriau šaudymo pratimams ir nusėdusios nuo arklių kavalerijos veiksmams.
Kaip ten bebūtų, mano veikla gavo kavalerijos inspektoriaus pritarimą, ir po dvejų metų man pasiūlė vadovauti Varšuvoje apsistojusiam Jo Imperatoriškosios Didenybės leibgvardijos dragūnų pulkui, kur buvo laisva vado generolo majoro vieta. Šis pulkas laikomas vienu iš geriausių kavalerijos dalinių, ir paskyrimas ten buvo vertinamas kaip žymus paaukštinimas. Tokia tarnyba man buvo labai pageidautina.
Tarp gvardijos ulonų praleidau iš viso trejus metus, ir mano padėtis buvo tokia stabili, kad atsisakiau siūlymo vadovauti 2-ajai kirasyrų brigadai Carskoje Selo. Tikėjausi – gvardijos dalinių vado vieta Varšuvoje turėtų greitai būti laisva, ir iš tikrųjų 1914 m. gavau būtent šį paskyrimą.
Kaip suomis ir ištikimas rusinimo politikos priešininkas, maniau, kad suprantu lenkų jausmus ir jų požiūrį į tuos klausimus, kuriuos buvo galima laikyti sprogiais. Nepaisant to, lenkai nebuvo man palankūs.
Neigiamas lenkų požiūris į rusus buvo beveik toks pat, kaip ir mūsų, nors, po 1830–1831 ir 1863–1864 m. sukilimų (ypač po pastarojo, kuris buvo žiauriai numalšintas) Lenkijos padėtis buvo visai kitokia negu Suomijos. Žečpospolita iš tikrųjų nustojo egzistuoti, ir valstybė pavirto Rusijos generalgubernatorija. Rusų kalba buvo paskelbta oficialia, mokyklos ir administracija surusinta. Lenkijos kaip suverenios valstybės daugiau nebuvo, bet gilūs patriotiniai jausmai, suprantama, niekur nedingo. Rusai ir lenkai beveik nebendravo, todėl mano mėginimai užmegzti pulke normalius santykius lenkams atrodė įtartinai.
Reumatas, kuriuo susirgau Mandžiūrijoje, privertė mane susimąstyti, ar verta toliau tęsti aktyvią karinę karjerą. 1914 m. vasarą, praėjus kelioms dienoms po Austrijos-Vengrijos sosto paveldėtojo Franco Ferdinando (Franz Ferdinand) ir jo sutuoktinės nužudymo Sarajeve, išvykau gydytis į Vysbadeną. Vokietijoje viešpatavo įtempta padėtis.
Kasdien mačiau, kaip visuomenėje didėja karinė psichozė, kuri įgaudavo vis atviresnę išraišką priešiškuose santykiuose su svečiais iš Rusijos.
Grįždamas į Varšuvą, važiavau per Berlyną. Kadangi turėjau keletą valandų tarp išvykimų, sumaniau šį laiką išnaudoti ir pažiūrėti į žirgus. Aplankiau vieną arklių pirklį, kurį jau seniai maniau esant vieną iš geriausių Europoje, – jis prekiavo rinktiniais airiškais ir vokiškais arkliais. Nustebęs pamačiau, kad arklidės, galima sakyti, tuščios. Voltmanas (Woltmann), prekiautojas arkliais, nuoširdžiai mane sutiko ir pasakė: „Atleiskite, ponas generole, jums reikėjo ateiti vakar iki man išsiunčiant šimtą penkiasdešimt arklių į armiją“.
Nepaprasta – vokiečių armija, kuri anksčiau mokėjo vos 1200 markių už arklį, dabar pajėgė supirkti nemažą skaičių gerų arklių, kainuojančių po 5000 markių. Tai pasakiau Voltmanui, ir tas, gudriai nusišypsojęs, atsakė: „Kas nori kariauti, tas turi būti pasirengęs mokėti“. Tai mane privertė susimąstyti.
Į Varšuvą atvykau liepos 22 dieną ir, Lenkijos sostinėje išbuvęs dvi dienas, išvykau į stovyklas, esančias už miesto ribų, – pulkas išvyko ten į mokymus. Stovyklose vėl susižeidžiau koją. Vos mane paguldė į lovą, įėjo štabo viršininkas su telegrama rankose – pulką reikėjo vesti į Varšuvą. Davęs atitinkamą įsakymą, sėdau į mašiną ir nuvažiavau į miestą.
Miesto laikraščiuose perskaičiau, kad išvakarėse Austrija-Vengrija pateikė grasinamus reikalavimus Serbijai. Tai paaiškino ir nepaprastą vokiečių sujudimą, ir penkių tūkstančių markių kainą už arklį vokiečių armijai.
Ar Rusija galėjo atsilaikyti didžiųjų valstybių kare? Kokia buvo jos ginkluotųjų pajėgų būklė?
Rusų–japonų karas atskleidė didžiulius armijos mokymo ir organizavimo trūkumus. Tuo metu tiktai trečdalis armijos buvo kovinės parengties, o dėl taikaus laiko sandėliai buvo, galima sakyti, tušti. Praeitų karo veiksmų arenos amuniciją būtų buvę galima pergabenti į Europą, bet jos jau iš tikrųjų nebebuvo. Visa ginkluotė arba netinkama, arba pradingo. Būtent todėl Rusija 1905–1910 m. ir vėliau buvo tokia silpna, kad negalėjo atlikti sėkmingų karinių veiksmų Europoje, o juk karas galėjo kilti ir 1909, ir 1912 m.
Visuotinės mobilizacijos atveju atsarginiams nebuvo batų ir aprangos, trūko ginklų ir šovinių.
Ginkluotųjų pajėgų reformavimas reikalavo daug laiko, pinigų, ir dar kartą pinigų. Karo veiksmai prieš Japoniją atsiėjo du su puse milijardo rublių, ir tai labai stipriai paveikė finansinę valstybės padėtį. Buvo labai sunku iš Dūmos gauti tokį biudžetą, kuriam esant, caro valdžia galėtų varžytis su Vokietija ir Austrija-Vengrija karinio pasirengimo atžvilgiu.
Rusijos atsakas į šiuos pasirengimus buvo vadinamoji „didžioji programa“ – jai įgyvendinti buvo skiriami penkeri metai – nuo 1913 iki 1917. Pradiniai asignavimai sudarė pusę milijardo rublių, vėliau karinis biudžetas kasmet turėjo padidėti šimtu keturiasdešimt milijonų. Kiekybinė ginkluotųjų pajėgų sudėtis turėjo išaugti tris kartus, t. y. armija turėjo būti papildyta dvylika tūkstančių karininkų ir penkiais milijonais kareivių. Karas nutraukė armijos reformavimo procesą, bet ir tai, ką Rusija suspėjo padaryti, buvo visai nemažai.
Tokio didelio masto darbui reikėjo tvirtos rankos. Imperatorius turėjo daug kitų reikalų ir pareigų; manau, jam tiesiog neužteko laiko ir jėgų užsiimti dar ir karine reforma. Atitinkamos pareigos buvo priskirtos kavalerijos generolui Suchomlinovui (Сухомлинов), ir 1909 m. jis tapo karo ministru.
Jo ir Generalinio štabo viršininko santykiai tais metais buvo labai įtempti. Pažymėtina ir tai, kad 1905–1914 m. Generalinis štabas šešis kartus keitė savo viršininkus. Vėliau generolas Suchomlinovas buvo labai kritikuojamas, bet jeigu dėmesingiau pasižiūrėtume į jo, kaip karo ministro, penkerių metų veiklos rezultatus, tai galima pasakyti, kad armija, iki tol buvusi visiškai sužlugdyta, per gana trumpą laiką tapo visiškai kovinga, nors taktiniu požiūriu ir atsiliko nuo Vokietijos. Mobilizacija vyko pagal atitinkamai parengtus planus. Tačiau karinė pramonė nepajėgė laikytis terminų, ypač tai buvo aktualu aprūpinant kariuomenę šaudmenimis, ir tai vėliau buvo pražūtinga.
Karybos mokymuose per pastaruosius metus padaryta geroka pažanga. Pagaliau kariuomenėje pradėta atsižvegti į rusų–japonų karo pamokas. Laukdami naujų lauko tarnybos įstatų, kuriuos be galo aptarinėjo įvairių komitetų posėdžiuose, taktinius nurodymus kariniai daliniai gaudavo kaip atskirus įsakymus. Įstatai buvo patvirtinti tą pačią dieną, kai paskelbė mobilizaciją. Tarp kitko, karas parodė, kad nei prancūzų, nei vokiečių kariuomenės iš karo veiksmų Mandžiūrijoje nesimokė.
Pati silpniausia vieta buvo rezervai, jie dar nebuvo mokyti šiuolaikinių dalykų. Masės žmonių, priklausiusių būti pašauktiems į karinę tarnybą, kaip ir visa rusų liaudis morališkai nebuvo pasirengę kariniams veiksmams. Visos pirmųjų karo mėnesių patriotinės demonstracijos atrodė kaip parodomieji spektakliai. Valstybės vidaus padėtis buvo labai sudėtinga, ir, pradedant 1906 m., visi keturi Valstybės Dūmos sušaukimai sudarė griežtą opoziciją carui.
Nors materialinis Rusijos kariuomenės aprūpinimas buvo daug geresnis, negu prieš dešimt metų, Rusija vis dėlto nebuvo pasirengusi užtęstam karui Europoje. Netgi buvo manoma – ir tai tapo visuotine klaidinga nuomone – kad didžiųjų valstybių konfliktas negali tęstis ilgai.
Pulkas išsilaipino iš traukinio liepos 30 d. Liubline ir išvyko iš ten arkliais į Krasniko miestą, išsidėsčiusį maždaug už trisdešimties kilometrų nuo Galicijos sienos, kuri ėjo šiauriau Sanos upės. Tarp valstybinės sienos ir Sanos austrai-vengrai turėjo didelį placdarmą. Mes žinojome, kad karas dar neprasidėjo, ir mobilizacija apėmė tik Maskvos, Kazanės, Odesos ir Kijevo karines apskritis. Tačiau liepos 31 d. Vokietijoje buvo paskelbtas įsakymas dėl šaukimo į kariuomenę, ir Rusijoje iš karto prasidėjo visuotinė mobilizacija, o rugpjūčio 1 d. Vokietija paskelbė karą Rusijai.
Nekantraudami laukėme galimybės pulti austrus, bet ėjo dienos, o Rusija ir Austrija-Vengrija karo vis nepradėjo. Tik rugpjūčio 6 d. Austrija-Vengrija pasekė Vokietijos pavyzdžiu.
Išlaikyti Krasniką buvo strategiškai svarbi užduotis, nes šis miestas buvo pagrindinis punktas, išsidėstęs į pietus nuo Ivangorodo (dabar Demblinas) – Liublino – Chelmo geležinkelio. Kelio rajone buvo sutelktos keturios armijos. Šių pajėgų saugumui užtikrinti šešiasdešimčia kilometrų piečiau pasistūmėjo kavalerijos junginiai, vadovaujami generolo leitenanto kunigaikščio Tumanovo (Туманов), sudaryti iš 13-osios kavalerijos divizijos ir gvardijos kavalerijos brigados.
