– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Kam svarbūs tie startiniai pistoletai? Kažkada, kažkodėl, be datos ir tikslo. Niekad nieko nenorėjau veikti ar kuo nors tapti, nenorėjau virsti funkcija, visuomenės ląstele, statistikos dalimi ar lentele ant kabineto durų. Visada norėjau daryti tai, ką galėčiau daryti vienas, kas būtų įmanoma veikti net jei visi kiti žmonės, institucijos ir technologijos staiga atsidurtų už man neįveikiamos širmos. Tai, ką darau, suteikia tokią nuostabią galimybę.
Atrodytų, jog tai neribota laisvė, tačiau ir ji turi du ją ribojančius faktorius: tai, iš ko rašau, – visų lygmenų patirtį, – ir tai, kuo rašau, – kalbą. Tai mano grotos, pro kurias matau, kas už jų, bet negaliu nueiti ir paliesti. Stengiuosi, kad pro tas grotas kuo geriau matytųsi arba bent pačios grotos būtų gražios.
– Kaip jūs, kaip rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoju?
– Nežinau, kas yra visuomenė. Arba jos nėra apskritai, arba visuomenių yra tiek, kiek ir žmonių. Kiekvienas turim po savo visuomenę ir visos jos skiriasi. Savojoje visuomenėje jaučiuosi puikiai, nes žinau, jog visada nuo jos galiu pasislėpti ir ji manęs nepuls traukti iš po šluotos. Galiu pasislėpti ir nelįsdamas po šluota, o būdamas viešai. Kai esi viešas, niekada nebūsi iki galo autentiškas, nes atversi tik vieną ar kelias savo briaunas iš daugybės. Ir visuomenei to pakaks. Ir man tai dar gražesnis lindimo po šluota variantas.
O būti rašytoju šiais laikais reiškia lygiai tą patį, kaip ir visais kitais. Jei jau esi rašytojas, jei pats juo tapai, jei neesi optinė apgaulė arba etatinis rašytojas.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Didžiuojuosi aš savo sūnumis, o kūriniais tiesiog džiaugiuosi. Daugeliu. Nėra man jie visi lygūs, mano žvilgsnis hierarchiškas. Tačiau skaitytojo preferencijos gali būti visai kitokios, tad savo nuomones sau ir pasiliksiu.
Be to, man patinka ne tik kai kurie mano kūriniai, bet ir jų segmentai: sakiniai, metaforos, kartais net skyrybos ženklai. Yra dvi džiaugimosi savo kūriniu rūšys. Viena, kai baigi, ką esi pradėjęs, ir matai, jog pavyko. Kita, kai po daugybės metų skaitai, ką esi kadaise rašęs ir – patinka. Abu šiuos nustebimo pobūdžio džiaugsmus kartais patiriu.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Rašau, kai man tai atsitinka. Turiu parašyti vienu prisėdimu, nesvarbu, kiek tai truktų. Kadaise prisigalvodavau visokių rašymo ceremonialų, muzikų, žvakių, psichofizinių praktikų. Dabar viskas viduje. Kai atsitinka, muzika pati užgroja, o žvakės irgi užsidega pačios.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Neįsivaizduoju. Norėčiau, jog tai būtų žavi, elegantiška dama, mėgstanti gerus kvepalus ir gerą vyną, jog jai būtų daug duota, bet labai daug ir atimta, ir tai matyčiau iš jos akių, norėčiau, kad ji kai ką darytų netaisyklingai, pavyzdžiui, netaisyklingai kirčiuotų ar netaisyklingai gyventų, norėčiau, kad ji turėtų daug laiko ir mažai noro tapti kitokia. Bet ir šį įvaizdį iš manęs pavogę prerafaelitai, tad idealus mano skaitytojas gali būti bet koks.
– Kas yra gera knyga?
– Skaitau visais registrais, tad kartais man gera knyga bus Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“, o kartais – Lauren Weisberger „Ir velnias dėvi Prada“. Pernelyg selektyvūs skaitytojai man neatrodo labai gyvi, jie patys jau šiek tiek parašyti. Kartais mėgstu ir akivaizdžiai blogas knygas, nes ir pats nesijaučiu akivaizdžiai geras.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Jų labai daug, tad neverta reitinguoti. Tiesa, daugelį jų aš kiek perkuriu ir perinterpretuoju, mano Don Kichotas visai kitoks nei Cervanteso. Tačiau nemanau, jog pastarasis dėl to labai pyktų.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Kartais d‘Artanjanas, o kartais ponia Bovari, kartais Gregoras Zamza, o kartais Dorianas Grėjus. Kartais labiau tapatinuosi ne su personažu, o su stiliumi, kuriuo šis personažas aprašomas. Visaip būna, nes visaip ir gyvenu.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Nei vienos kito autoriaus knygos nenorėčiau būti parašęs. Jie rašė savo, aš savo. Bet kai kuriuos dalykus norėčiau rašyti. Pavyzdžiui, Rainerio Marios Rilkes„Duino elegijas“, arba Franzo Kafkos dienoraščius, arba Alberto Camus esė. Norėčiau jausti, kaip vis dėl to tai padaroma, iš kur visa tai atėjo ir kiek šiais atvejais visko dar liko neužrašyta.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– „Visi laiškai – žirafos“ (Kęstutis Navakas, Akvilė Žilionytė, Vaga, 2012).
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Jų čia maždaug trisdešimt. Paminėsiu penkias atsitiktine tvarka. Charles'io Baudelaire'o „Paryžiaus splynas“, Fritzo Riemanno „Pagrindinės baimės formos“, Finno Skårderudo „Nerimas“, „Byron‘s Poetical Works“, Serge'o Gainsbourgp „No comment“. Rytoj paminėčiau visai kitas.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Jei kada nors jų tiek ir teliks, galėsiu. Pakartokite šį klausimą dar po keturiasdešimties metų.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Kuris neskaitė jokios knygos. Bet ir šiuo atveju – galima. Kartais net įdomu, nes jo dvasia formavosi visai kitu pagrindu nei mūsiškė. Tad ir smalsu patirti – kokiu.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Man patinka knyga kaip daiktas, mėgstu ją liesti, vartyti, žiūrėti, kaip ji guli kur nors numesta. Jei kam patinka tik knygos turinys – kodėl gi ne? Tik tiek, kad gyvendami virtualiame pasaulyje esame vienišesni. Daiktai, taip pat ir knygos ar popieriniai laiškai, kuria iliuziją, jog vienatvės yra mažiau.
Pagrindiniai biografijos faktai
* Poetas, eseistas, literatūros kritikas ir vertėjas K.Navakas gimė 1964 vasario 24 d. Šeimyniškiuose, Utenos raj. 1982 m. baigė Kauno J. Aleksonio vidurinę mokyklą.
* 1987-1988 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas. 1994-1996 m. rašė kassavaitines kultūros bei naujų knygų skiltis laikraščiams „Kauno diena“ bei „Noriu“. 1998-1999 m. pristatinėjo naujas knygas Lietuvos televizijoje. 1996 m. atidarė savo knygyną „Septynios vienatvės“. 2002-2004 m. rengė laidą „Kultūros namai“ Lietuvos televizijoje. Bendradarbiauja kultūrinėje spaudoje.
* Bibliografija: „Krintantis turi sparnus“ (eilėraščiai), „Vaga“, 1988 m.; „Pargriautas barokas“ (eilėraščiai), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996 m.; „Žaidimas gražiais paviršiais (eilėraščiai), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003 m.; „Gero gyvenimo kronikos“ (esė), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005 m.; „Atspėtos fleitos“ (eilėraščiai), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006 m.; „Iš gyvenimo garstyčių bei krienų“ (pokštai – eiliuoti ir ne), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007 m.; „Du lagaminai sniego“ (esė), „Tyto alba“, 2008 m.; „Stalo sidabras“ (rinktiniai eilėraščiai), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008 m.; „Visi laiškai – žirafos“ (K.Navako ir A.Žilionytės romanas), „Vaga“, 2012 m.
* Apdovanojimai: žaismės prizas „Poezijos pavasario“ naktinių skaitymų konkurse „Eilėraščiai per naktį“ (1995 m.); „Kauno dienos“ premija už knygą „Žaidimas gražiais paviršiais“ (2003 m.); salono „Balta varna“ premija už elegantiškiausią prozą (J. Kunčino skaitymai, Alytus, 2004 m.); „Mūzų malūno“ prizas už geriausią metų knygą „Gero gyvenimo kronikos“ (2005 m.); „Poezijos pavasario“ premija už geriausią eseistiką „Gero gyvenimo kronikos“ (2006 m.); J.Lindės-Dobilo premija (2006 m.); Jotvingių premija už eilėraščių knygą „Atspėtos fleitos“ (2006 m.); Nacionalinė kultūros ir meno premija (2006 m.).
