„Pirmuosius eiliuotus bei rimuotus tekstukus užrašiau mokydamasi pirmoje ar antroje klasėje, – pasakojo šešių knygų autorė, pernai kartu su savo seserimi Mari Poisson išleidusi laiškų romaną „Šabaš“, – Buvo labai natūralu. Eilėraščius rašė mano pirmoji mokytoja, jų rasdavome Panevėžio miesto laikraštyje, tai didino mokinių ir jų tėvų pagarbą jau ir taip gerbiamai mokytojai.
Be to, eiliavo ir mano tėvas. Daugiausia eilėraščių buvo sukūręs studijų Lietuvos žemės ūkio akademijoje metais. Vėliau kūrė humoreskas, kai kurias publikuodavo periodikoje. Išgėręs mėgdavo deklamuoti Pauliaus Širvio ir Sergejaus Jesenino eiles, apie save sakydavo, kad yra „inžinierius ir poetas“. Nors būti poetu buvo lyg ir antroji jo tapatybės žymė, tačiau suvokiau, kad tai suaugusiam, normaliam žmogui ne mažiau būdingas dalykas. Tarsi būti poetu, rašyti knygas būtų kažkas panašaus į brandaus asmens užbaigą, lyg tortui papuošalas.
Kadangi vaikystėje paprastai bandome būti kažkuo panašūs į tuos, kuriuos manome esant savo autoritetais, rašyti eilėraščius man turbūt reiškė būti normaliu, tikru, susiformavusiu žmogumi. Pagarbą žmonių sukurtiems tekstams ir knygoms skatino namie vakarais ar savaitgaliais tėvo balsiai skaitomos knygos. Mama, pamenu, dirba kokius nors vadinamuosius „moteriškus“ darbus, o tėvas skaito. Prisimenu tai kaip šventas taikos ir pakylėtumo akimirkas.
Vėliau, kai mokiausi vyresnėse klasėse, prie rašymo grįžau kaip prie galimybės struktūruoti savo besiformuojančios pasaulėjautos ir išgyvenimų tekstus, dar vėliau atradau beribes kalbos ir teksto galias ir kartu su tuo – negales. Traukė lyg kitas didelis gretutinis pasaulis. Iki šiol vis dar įdomu kažką veikti su šia ypatinga kalbos medžiaga, nuolat linkstančia rodytis taip tarsi tai būtų dvasiniai ir dargi savaip savarankiški, paveikūs pavidalai.“
– Kaip jūs, kaip rašytoja, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoja?
Kai kas nors priverčia susimąstyti, ką šiais laikais reiškia būti rašytoja ar ką šiais laikais reiškia vadinamosios grožinės literatūros tekstas ar knyga, svarstau, nors tai nėra kasdieniai mano galvosūkiai ar kančios. Dažniausiai tiesiog gyvenu tą kitą gretutinį kalbinį gyvenimą, kuriame randu savitus paveldo ir laisvės santykius.
Vis dėlto tenka suvokti, kad net puikiausiam tekstui šiandien sunku konkuruoti su galinga vizualinės kūrybos produktų lavina. Puikių ir ne tokių puikių komercinio ir nekomercinio kino juostų, tarp jų ir dokumentinių filmų, šiuolaikinė visuomenė prikuria tiek daug, kad patenkina net išrankiausius estetus, nekalbant apie tuos, kurie įvairiausiais per televiziją gaunamais vizualiniais produktais užpildo beveik visą savo laisvalaikį. Netgi teatro galimybės sudominti visuotinio vizualumo išauklėtą publiką yra nepalyginamai didesnės nei rašytojo.
Manau, daugeliui žmonių šiandien įdomiau matyti, kalbėti ar kažką sužinoti apie kokią nors televizijos laidų vedėją, politiką, verslininką ar išpūsto visuomenės skandalo veikėją nei apie rašytoją. Pastarasis man dažnai labiau panašus į kažkokį užkulisinį, muziejinį kultūros paveldo puoselėtoją, analogišką etnografiniam ansambliui, na, gal dar klasikinės muzikos atlikėjui.
Be to, dar būtų galima kalbėti ir apie mažos tautos ar valstybės, konkrečiai Lietuvos, rašytojo padėtį ar net išskirtinumą ar net misiją. Viena vertus, tokiam rašytojui tikrai derėtų prisiimti atsakomybę už kalbos paveldo puoselėjimą. Kita vertus, šią būtinybę turėtų suvokti ir tie, kuriems rūpi šalies kultūros paveldas ir kurie turi politinių galių pasirūpinti rašytojais, jų laisvės ir saugumo zonomis. Mažos tautos kalbinėje aplinkoje rašytojas, kuris priverstas užsidirbti duoną ne iš grožinės literatūros kūrybos, yra daugeliu atžvilgiu nesaugus ir nelaisvas. Toks žmogus negali tinkamai puoselėti kalbos ir minties paveldo, tuo pat metu jį dar ir plėtoti sako kūryboje, tokiu būdu suteikdamas jam gyvybės.
Mūsų šalies politikų ir kultūros politikos formuotojų dėmesys rašytojams rodo, kad jiems ši tautos paveldo dalis mažai terūpi. Regis, kur kas labiau rūpi, kaip įtikti vizualizuotos sąmonės užvaldytai ir vizualizuotos kultūros produktų vartojimo užburtai visuomenei. O tuo tarpu rašytojai, norėdami įtikti publikai ar prisigerinti prie gėrybes žarstančių kultūros poilitikos formuotojų, užribyje palieka begalę nesuvaldytos teksto ir kalbos medžiagos, kuri galėtų virsti tam tikrais šiuolaikinės visuomenės esminės, apnuogintos dvasios ir kalbos pavidalais, liudininkais. Struktūruotais mąstymo pavyzdžiais, kurie galbūt galėtų būti įdomūs netgi ateities kartoms.
Atskirai reikėtų kalbėti ir apie apskritai mažos tautos ar valstybės menininko problemą. Menininkas, deja, nėra organizuojantis šiuolaikinės visuomenės elementas, ir sunku tikėtis, kad jam būtų pakeliui su politikais. Vaclovas Havelas, deja, yra nuostabi nedidelės valstybės virsmo laikotarpio išimtis. Be to, tai ir brandžios visuomenės pajėgumo atskirti aukštuosius ir žemesniuosius žmogaus poreikius pavyzdys. Mūsų valstybėje ir mūsų laikotarpiu tai jau, deja, neįmanomas dalykas.
Lietuvoje gyvenančiam rašytojui, be konkurencijos su masinėmis komunikacijos priemonėmis ir jų vizualumą užtikrinančiomis technologijomis, tenka susitaikyti ir su menku lietuviškai skaitančiųjų skaičiumi, ir su inertišku mažos tautos poreikiu iš savų rašytojų tikėtis kokių nors specifinių lietuviškų idealų, hipertrofuotos ar net baimingos pagarbos istorijai, kažkokių tautiškai konsoliduojančių bei unifikuojančių idėjų. Tenka kažkaip apsispręsti, ką daryti su individualybę bei mąstymo laisvę naikinančiu mažos tautos savisaugos instinktu.
Mano įsitikinimu, kuo laisvesnis lietuviškai rašantis rašytojas, tuo jis socialiai ir visaip kitaip nesaugesnis. O kai tauta ar valstybė bus subrendę padovanoti laisvės ir socialinių garantijų paketą savo rašytojui, gal niekam nebereikės nei tautos, nei valstybės, nei juo labiau lietuviškai rašančių autorių.
- Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
- Manau, galėčiau išskirti du eilėraščius. Vieno jų tekstu mano dukra Milda išdekoravo kambario kaimo sodyboje sienas, o kito tekstu išrašė – tarytum aprengė – modelio kūną mados fotografijos projekto metu. Panašu, kad ir aš esu pasidavusi vizualizacijos bumui.
O jei rimtai, džiaugiuosi, kad tekstas buvo neįprastai pritaikytas, tarytum pratęstas, jam suteiktas papildomas gyvenimas, ir kad tai padarė mano dukra. Vis dėlto – turbūt dėl šeimyninio egoizmo – kur kas mažiau vertinu eilėraštį, kurį vienas man nepažįstamas studentas panaudojo kurdamas vaizdo klipą.
- Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydama klausotės muzikos?
- Ant sukarpytų kartono pakuočių lapelių arba į mobiliojo tefeono užrašų knygelę ką nors užsirašau beveik kasdien. Neminint, žinoma, elektroninių laiškų, trumpųjų telefono žinučių ar profesinių tekstų, nesusijusių su mano kūrybiniais projektais.
Pastaruoju metu esu sau nusistačiusi rašymo normą – 2–4 puslapius prozos teksto per savaitę, neminint poezijos, kuri nepasiduoda spraudžiama į normas. Kartais tuos puslapius rašau per visą savaitę po truputį, kartais – vienu prisėdimu, kuris trunka kelias valandas. Kartais viršiju normą. Kai kas iš šių tekstų atstoja treniruotę – bandau neprarasti tarytum sportinės formos ar neįsivaryti rašytojams pažįstamos balto puslapio baimės. O kai kas iš viso to virsta prozos ar eseistikos tekstais.
Gera (ar patinkanti) muzika rašymo metu man trukdo, nes tada turiu jos klausytis, nusistatinėti su ja tam tikrą meilės santykį. Rašant geriausiai tinka tyla arba koks nors neįpareigojantis triukšmas, kurio rašydama negirdžiu.
- Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
- Nobelio literatūros premijos laureatas rašytojas Elias Canetti aprašė, kaip, dar būdamas vaikas, sukūrė fantastiškai gražų pasakojimą apie per pilnatį rateliu šokančias ir labai panašias į žmones peles. Šis pasakojimas buvo skirtas liguistai pelių bijojusiai motinai išgydyti. Būsimasis rašytojas pasakojimą pateikė kaip savo akimis matytą reginį, kuriuo motina sunkiai patikėjo, bet, sūnaus manymu, labai norėjo, kad tai būtų tiesa. Buvo labai dėmesinga sūnaus tekstui ir jo sukurtai vizijai, o galiausiai išgijo – nustojo bijoti pelių. Tikslas buvo pasiektas.
Ši moteris, E. Canetti aprašyta motina, galėtų būti idealaus skaitytojo pavyzdys. Tai intensyviai tekstu besidomintis žmogus, kuris, nors ir ne iki galo protu tikėdamas tuo, kas parašyta, išgyvena tekstą kaip kitą tikrovę ar kitą tikrovės sluoksnį.
Šis teksto pavidalą turintis realybės lygmuo idealiam skaitytojui reiškia laisvėjimą, išgijimą, džiaugsmą, gal net sukrėtimą ar skausmą. Idealus skaitytojas – tas, kuris turi gebėjimų iš teksto pasipildyti daugiau gyvybės, pasirengęs tokiam vitališkumo paskatinimui ir pagausinimui bei išsilaisvinimui.
- Kas yra gera knyga?
- Be jau minėto gero skaitytojo gera knyga neįmanoma. Man geros knygos buvo tos, kurios suteikė daugiau gyvenimo, daugiau laisvės, bet turbūt tik todėl, kad buvau tam pasirengusi.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Man patinka ne vienas literatūrinis personažas, lygiai kaip ir jų autoriai – pradedant Šveiku ir baigiant Fiodoro Dostojevskio ar Thomo Manno herojais.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Manau, kad labiausiai į mane panašus literatūrinis personažas yra Sara Poisson iš Saros ir Mari Poisson romano „Šabaš“. Tiesa, neskaičiusiems romano ir nepatyrusiems ten aprašytų mistinių, fantastinių ir perdėm paradoksalių įvykių, gali atrodyti, kad ten ne romanas, o seserų Saros ir Mari laiškai viena kitai. Vis dėlto visi personažai, taip pat ir Sara, yra išgalvoti ar gerokai nutolę nuo realybės. Tačiau romano veikėja Sara daugelį sykių (bent jau puse atvejų) mąsto ir elgiasi kaip galėtų mąstyti ar pasielgti viena iš romano autorių.
Kažkada, tiesa, atrodė, kad man gana artimas Roberto Musilio romano „Žmogus be savybių“ pagrindinis veikėjas Ulrichas. Vis dėlto šis personažas, nors ir su tariama savybių stoka, man atrodo pernelyg talentingas bei įtakingas, nepalyginamai labiau visuomeniškas, nors ir savitu būdu. Tad vargiai drįsčiau tvirtinti apie panašumą. Turbūt jis man labiau artimas tuo, kaip mąsto, o ne tuo, kokį turi poveikį aplinkai ir kokie lūkesčiai į jį sudedami. Pats R. Musilis sakė, kad matematikas Ulrichas – perdėm vyriškas charakteris, tad galbūt jis susijęs su kažkuo, kas gali būti pavadinta kokiu nors mano superego?
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Pastaruoju metu skaičiau nemažai biografinių ir autobiografinių knygų. C. G. Jungo, E. Canetti autobiografijas galėčiau pavadinti tokiomis, kurias norėčiau būti parašiusi. Didelį įspūdį kažkada padarė ir G. P. Sartre'o „Žodžiai“, W. Gombrowicziaus dienoraščiai, Cz. Milozso eseistika. Tai didelę galią turintys meistriški apsinuoginimai, panoraminiai ar gelminiai žmogaus būties skerspjūviai įvairiomis prasmėmis turiningo gyvenimo fone.
Gali būti, kad, be teksto meistriškumo, estetikos ir drąsos, mane žavi dar ir jiems pamatus pakloję turiningi gyvenimai. Galbūt norėčiau būti ir A. Schweitzerio knygos „Kultūra ir etika“ ar „Tarp vandenų ir džiunglių“ autorė, nes, be teksto, mane keri šios asmenybės gyvenimo drąsa, struktūruotas veržlumas, aukos elementas.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Witoldo Gombrowicziaus romanas „Transatlantas“.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Algio Mickūno knygos „Estetika“ ir „Pastovumas ir tėkmė“, Andriaus Jakučiūno „Lalagė“, Lenos Eltang „Pobeg kumaniki“ (rus. „Gervuogės ūglis“). Kaime – Cz. Miloszo eilėraščių rinktinė, Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Didžiausi įspūdžiai, ko gero, iš vaikystės. H.Ch. Anderseno ir W. Haufo pasakos, J. Swifto „Guliverio kelionės“. Net ir elementorius „Saulutė“, kol dar nėjau į mokyklą, man buvo nepaliaujamo patrauklumo knyga.
Vėliau buvo knygos, kurias vertinau vieną ar kitą gyvenimo laikotarpį, kurias aistringai skaičiau, bet vėliau jas užgoždavo vis kitos knygos. Ne išimtis ir Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas.
Iš vieną ar kitą laikotarpį mane paveikusių knygų galėčiau paminėti B. Pascalio „Mintis“, M. Pavičiaus „Chazarų žodyną“, M. Prousto ciklą „Prarasto laiko beieškant“, S. Rushdie „Vidurnakčio vaikus“, O. Pamuko „Juodąją knygą“, K. Hamsuno „Misterijas“, I. Calvino „Nematomus miestus“, S. Kiekegaardo „Baimę ir drebėjimą“, J. L. Borgeso „Smėlio knygą“, J. Brodskio rinktinę „Vaizdas į jūrą“, R. M. Rilkes poezijos rinktinę, W. Whitmano „Žolės lapus“... Jau daugiau nei dešimt, regis, ir nedrįsčiau numeruoti jų nei pagal įspūdžio stiprumą, nei pastarojo galiojimo teriminus.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Na, su žmogumi, kuris neskaitė kokios nors knygos, galima kalbėtis ne tik apie kitas knygas, bet ir apie augalus, paukščius, gal net astrofiziką ar chaoso teoriją. Pasaulis pernelyg įvairus, sudėtingas ir pernelyg įdomus, kad atskaitos ar atspirties tašku, testu taptų kuri nors viena knyga.
Galų gale net dviejų žmonių perskaityta ta pati knyga neužtikrina, kad pokalbis bus ko nors vertas ir kad apsimoka aušinti burną. Be to, yra dalykų ar santykių, kurie vertesni už dviejų žmonių pokalbį.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Man patinka visokių pavidalų knygos. Svarbu turinys, ne forma. Dukra padovanojo elektroninių knygų skaityklę, pratinuosi prie jos. Tiesa, lietuvių kalba mane dominančių elektroninių knygų dar labai nedaug, nelabai yra ką rinktis.
Pagrindiniai biografijos faktai
* R. Čergelienė (slp. Sara Poisson) – poetė, prozininkė, eseistė, gimusi 1964 m. birželio 30 d. Plinkšiuose, Mažeikių raj.
* 1982 m. baigė Panevėžio Juozo Balčikonio vidurinę mokyklą. 1983-1990 m. studijavo Vilniaus universiteto istorijos fakulte ir įgijo žurnalistės kvalifikaciją.
* Viena pirmųjų darboviečių – „Panevėžio balso“ redakcija (1988-1992). Vėliau, iki 2007-ųjų rudens, dirbo dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondente – dvejus metus Panevėžyje ir 13 metų Mažeikių rajone. Nuo 2007 metų spalio mėnesio dirba bendrovėje „Mažeikių nafta“ komunikacijos specialiste.
* R. Čergelienė taip pat fotografuoja, dalyvauja parodose, yra surengusi keletą autorinių parodų. * Bibliografija: „Nelygybė“, eilėraščiai (1999); „Kūno išganymas“, eilėraščiai (2002), „Šmogus“, novelės (2005); „Pasienis“, eilėraščiai (2006); „Čiupinėjimo malonumas“ (esė), (2007); „Šabaš“ (kartu su Mari Poisson), laiškų romanas, (2011), 558 p.
