Garbingo jubiliejaus sulaukusį V. Bubnį labiausiai nustebino sūnus
Vygintas. Jis tėvui padovanojo išties savitą dovaną - parėmė
naujausios V. Bubnio knygos „Kad vėjai neišpustytų“ (leidykla „Žuvėdra“)
leidimą. Joje sudėti rašytojo dienoraščiai, laiškai, interviu.
Rytoj sostinėje įsikūrusiame Rašytojų klube V. Bubnį pasveikins ir
kolegos bei gerbėjai. Čia 17 val. 30 min. įvyks jubiliejinis V. Bubnio
vakaras, kuriame, be „Kad vėjai neišpustytų“, bus pristatyta ir keliais
mėnesiais anksčiau pasirodžiusi V. Bubnio knyga „Širdimi regėti“ („Alma
littera“). Joje rašytojas prisimena gyvenimo kelyje sutiktas garsias
asmenybes.
- Mane kartais apima tikras siaubas, kai prisimenu, kad artėju keturiasdešimtmečio link. O kaip jaučiasi žmogus, sulaukęs aštuoniasdešimties?
- Sulaukęs aštuoniasdešimties jaučiuosi normaliai - kaip ir kasdien.
Stengiuosi apie tai negalvoti. Aišku, jaučiu ir negerų poslinkių -
prastėja atmintis, kartais pamirštu kokį vardą ar pavardę, nors, kita
vertus, aš ir anksčiau tai pamiršdavau.
Aš nuo seno esu susitaikęs su minitimi, kad šiame pasaulyje nėra nieko
amžino. Todėl kas rytą kartoju tokią savo paties susikurtą maldelę: „Ačiū tau, Dieve, kad naujas rytas išaušo. Būk su manimi. Saugok mane
nuo visų bėdų.“ Žodžiu, kažkokios dramos ar tragedijos nejaučiu. Bus
taip, kaip lemta būti.
- Bandžiau suskaičiuoti jūsų knygas, bet ties dvidešimt penkta pamečiau skaičių. Ar jūs pats skaičiavote, kiek knygų esate išleidęs?
- Jei skaičiuotume dvi neseniai pasirodžiusias knygas - „Širdimi
regėti“ ir „Kad vėjai neišpustytų“, į pasaulį išleidau 32 knygas. Su
perleidimais ir vertimais susidarytų 102 knygos.
Kažkada skaičiavau ir bendrą jų tiražą. Jis siekia 6 milijonus. Mat
keli mano romanai sovietiniais laikais Maskvoje buvo išleisti
stulbinančiai dideliais tiražais.
- Viena garsiausių jūsų apysakų „Arberonas“ sovietiniais laikais buvo išleista 15 tūkst. tiražu. Vėliau ji nesyk buvo perleista panašiu tiražu. Prieš keletą metų „Arberono“ išleista jau tik 2 tūkst. egzempliorių. Vienas naujesnių jūsų romanų „Balandžio plastėjime“ pasirodė 3 tūkst. tiražu. Kokios mintys kyla, kai lyginate šitaip sumažėjusius tiražus?
- Anais laikais per metus pasirodydavo tik po šešis ar aštuonis mūsų
autorių romanus. Skirtingai nei dabar, anuomet būdavo nemenka atranka.
Aišku, ir ideologinė, ne tik kokybinė.
Tačiau kaip pastebėjo režisierius Arūnas Žebriūnas, sovietiniais laikais
gero kūrinio nesukūrė tik tas menininkas, kuris nedirbo, tingėjo. Juk
landų būdavo įvairiausių, kad pavyktų išsakyti savo mintis. Kartais,
žinoma, prireikdavo vadinamojo perkūnsargio, savotiškai apgaunančio
cenzūrą, o ne sumenkinančio kūrinį.
Nors šiais laikais knygų išleidžiama tūkstančiai, tačiau nedideliais
tiražais, nes ir žmonių skaitomumas yra kritęs. Iš mokytojų esu
girdėjęs, kad dauguma prie kompiuterių prilipusių mokinių nėra perskaitę
nė vienos knygos nuo pradžios iki galo. Jiems užtenka šį tą žinoti apie
vieną ar kitą knygą. Liūdna, bet ką darysi.
Be to, dabar, galima sakyti, knygas leidžia kas netingi. Nenoriu
supeikti lėkštų ir paviršutiniškų knygų autorių - geriau jie tegul rašo
nei sėdi prie taurelės. Bet eilinis skaitytojas tame sraute sunkiai
beišsirenka rimtą ir kokybišką kūrinį.
Negaliu nepaminėti ir to, kad knygos brangios - ją ne kiekvienas
pensininkas gali įsigyti, net jei ir labai nori. Tuo tarpu Kultūros
ministerija bibliotekoms skiria itin mažai lėšų, todėl jose daugėja
populiarių, bet nebūtinai gerų leidinių.
- Ne kartą užsiminėte apie geras ir rimtas knygas. Jūsų manymu, koks romanas yra geras, rimtas, kokybiškas?
- Sunku pasakyti. Man rodos, geras ir rimtas romanas turi būti susijęs
su tradicija. Jis turėtų atskleisti žmogaus dvasinį pasaulį, suteikti
herojui galimybę pažvelgti į aplinką - ir į viršų, ir į apačią.
Geras romanas susijęs ne su pasityčiojimu iš žmogaus ir paviršutinišku
jo vaizdavimu, o su jo gelmių atskleidimu. Tai būdinga ne vien XIX, bet
ir XX amžiaus geriausiems romanams.
Manau, tai neišsemiama, nes kiekvienas rašytojas turi savo požiūrį ir
įgimtą talentą, kuris padeda į pasaulį ir žmogų per minėtą prizmę
pažvelgti naujai.
Šiais laikais vieninteliu kriterijumi virto romano perkamumas, jo
prieinamumas masiniam skaitytojui. Tapo kone privaloma, kad romanas
skaitytojus užkabintų kriminaliniais dalykais, paviršutiniškais
nuotykiais.
Tam valingai ar nevalingai pasiduoda ne vienas rašytojas. Aišku,
anaiptol ne visi.
- Bet ar neįžvelgiate pačios lietuvių literatūros problemos. Gal skaitytojai pultų prie knygos, kuri žmogaus dvasią atskleidžia ne tradicinio romano priemonėmis, o, tarkim, per tą patį kriminalą?
- Gal ir jūsų tiesa. Amžių sandūros užsienio literatūroje išties
nemažai pavyzdžių, kai romanas tarsi ir neįpareigojamai užkabina,
įtraukia, sudomina, bet vis tiek sugeba nusukti į giluminius, o ne
paviršutiniškus dalykus. Pas mus irgi to yra, bet kol kas tai daugiau
tik bandymai. Ryškesnio rezultato pasigendu.
- Paklausiu konkrečiau. Štai jūsų namų lentynoje matau Dano Browno „Da Vinčio kodą“. Tai gera ar prasta literatūra?
- Nei gera, nei prasta. Tiksliau tariant, labiau gera nei prasta.
Nors man daug didesnį įspūdį paliko Herbjorg Wassmo trilogijos apie Diną
pirmoji dalis. Kitos dvi dalys - jau silpnesnės. Trilogijoms dažnai
taip atsitinka.
- Jūsų savo vienus pirmųjų romanų - „Alkana žemė“, „Po vasaros dangum“, „Nesėtų rugių žydėjimas“ irgi vadinate trilogija.
- Tai nėra tikra trilogija. Tuos romanus, kurių veiksmas vyksta
pokariu, sieja ta pati tema - žmogus ir žemė. Šiuose romanuose
stengiausiu atskleisti kiek galima daugiau tos rūsčios tiesos.
Šiandieniai „Alkanos žemės“ skaitytojai kartais net nustemba, kad aš
anais sudėtingais laikais sugebėjau pavaizduoti teigiamą partizaną.
Žinoma, šalia rodžiau ir tikrą banditą, kuris buvo neigiamas.
- O kaip drįsote vaizduoti karo Kroatijoje peripetijas viname naujausių savo romanų „Balandžio plastėjime“, kuriame vienuolis su automatu rankose eina ginti katalikų tikėjimo?
- Pats iki šiol ne iki galo suprantu, kaip drįsau šio romano veiksmo
vieta pasirinkti Kroatiją. Aš tuose kraštuose buvau lankęsis, bet,
žinoma, jų nepažinojau taip gerai kaip Lietuvos.
Jį rašydamas stengiausi vengti buities detalių. Juolab kad man ir
rūpėjo truputį kiti dalykai - siekiau atskleisti žmogaus būties
tragizmą karo metu. Įdomiausia, kad patys kroatai, kai knygą
pristatinėjau jų tėvynėje, stebėjosi, kad man pavyko gan tiksliai
atskleisti Kroatijos paveikslą.
- O pavyko turbūt todėl, kad, kaip esate sakęs, vaizduodamas Balkanų karą omenyje turėjote ir Lietuvos pokario pasipriešinimo kovas?
- Jeigu būčiau neturėjęs mūsų pokario patirties ir žinių apie jį, kažin
ar būčiau ėmęsis rašyti istoriją, kuri vyktų buvusioje Jugoslavijoje.
Kiek besuksi, tie kariniai susidūrimai visur yra labai panašūs.
Skiriasi tik detalės. Juk visų suiručių metu kiekvienas jaučiasi tiek
teisus, kad net leidžia sau žudyti.
* * *
Rašytojas buvo ir Seimo narys
* Prozininkas, dramaturgas, eseistas V. Bubnys gimė 1932 rugsėjo 9 d.
Čiudiškiuose (Prienų raj.). 1957 m. Vilniaus pedagoginiame institute
baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Kaune. 1966-1974 m.
dirbo žurnalo „Moksleivis“ redaktoriumi. Buvo Sąjūdžio iniciatyvinės
grupės ir Seimo narys.
* Išleido 32 knygas. Garsiausios: apysaka „Arberonas“ (1969), romanai„Alkana žemė“ (1971), „Po vasaros dangum (1973), „Nesėtų rugių
žydėjimas“ (1976), „Pilnaties valandą“ (1980), „Rudens ekvinokcija
(1985), „Piemenėlių mišios“ (1988), „Atleisk mūsų kaltes (1989),„Teatsiveria tavo akys“ (1993), „Žmogus iš tenai“ (1995), „Balandžio
plastėjime“ (2002), „Tas ryto laukimas“ (2004). Kai kurios jų išverstos
į įvairias užsienio kalbas.
* V. Bubnys pelnė Žemaitės literatūrinę premiją, Respublikinę premiją,
Baltijos Asamblėjos apdovanojimą, G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinę
premiją.