Garbingo jubiliejaus sulaukusį V. Bubnį labiausiai nustebino sūnus Vygintas. Jis tėvui padovanojo išties savitą dovaną - parėmė naujausios V. Bubnio knygos „Kad vėjai neišpustytų“ (leidykla „Žuvėdra“) leidimą. Joje sudėti rašytojo dienoraščiai, laiškai, interviu.
Rytoj sostinėje įsikūrusiame Rašytojų klube V. Bubnį pasveikins ir kolegos bei gerbėjai. Čia 17 val. 30 min. įvyks jubiliejinis V. Bubnio vakaras, kuriame, be „Kad vėjai neišpustytų“, bus pristatyta ir keliais mėnesiais anksčiau pasirodžiusi V. Bubnio knyga „Širdimi regėti“ („Alma littera“). Joje rašytojas prisimena gyvenimo kelyje sutiktas garsias asmenybes.
- Mane kartais apima tikras siaubas, kai prisimenu, kad artėju keturiasdešimtmečio link. O kaip jaučiasi žmogus, sulaukęs aštuoniasdešimties?
- Sulaukęs aštuoniasdešimties jaučiuosi normaliai - kaip ir kasdien. Stengiuosi apie tai negalvoti. Aišku, jaučiu ir negerų poslinkių - prastėja atmintis, kartais pamirštu kokį vardą ar pavardę, nors, kita vertus, aš ir anksčiau tai pamiršdavau.
Aš nuo seno esu susitaikęs su minitimi, kad šiame pasaulyje nėra nieko amžino. Todėl kas rytą kartoju tokią savo paties susikurtą maldelę: „Ačiū tau, Dieve, kad naujas rytas išaušo. Būk su manimi. Saugok mane nuo visų bėdų.“ Žodžiu, kažkokios dramos ar tragedijos nejaučiu. Bus taip, kaip lemta būti.
- Bandžiau suskaičiuoti jūsų knygas, bet ties dvidešimt penkta pamečiau skaičių. Ar jūs pats skaičiavote, kiek knygų esate išleidęs?
- Jei skaičiuotume dvi neseniai pasirodžiusias knygas - „Širdimi regėti“ ir „Kad vėjai neišpustytų“, į pasaulį išleidau 32 knygas. Su perleidimais ir vertimais susidarytų 102 knygos.
Kažkada skaičiavau ir bendrą jų tiražą. Jis siekia 6 milijonus. Mat keli mano romanai sovietiniais laikais Maskvoje buvo išleisti stulbinančiai dideliais tiražais.
- Viena garsiausių jūsų apysakų „Arberonas“ sovietiniais laikais buvo išleista 15 tūkst. tiražu. Vėliau ji nesyk buvo perleista panašiu tiražu. Prieš keletą metų „Arberono“ išleista jau tik 2 tūkst. egzempliorių. Vienas naujesnių jūsų romanų „Balandžio plastėjime“ pasirodė 3 tūkst. tiražu. Kokios mintys kyla, kai lyginate šitaip sumažėjusius tiražus?
- Anais laikais per metus pasirodydavo tik po šešis ar aštuonis mūsų autorių romanus. Skirtingai nei dabar, anuomet būdavo nemenka atranka. Aišku, ir ideologinė, ne tik kokybinė.
Tačiau kaip pastebėjo režisierius Arūnas Žebriūnas, sovietiniais laikais gero kūrinio nesukūrė tik tas menininkas, kuris nedirbo, tingėjo. Juk landų būdavo įvairiausių, kad pavyktų išsakyti savo mintis. Kartais, žinoma, prireikdavo vadinamojo perkūnsargio, savotiškai apgaunančio cenzūrą, o ne sumenkinančio kūrinį.
Nors šiais laikais knygų išleidžiama tūkstančiai, tačiau nedideliais tiražais, nes ir žmonių skaitomumas yra kritęs. Iš mokytojų esu girdėjęs, kad dauguma prie kompiuterių prilipusių mokinių nėra perskaitę nė vienos knygos nuo pradžios iki galo. Jiems užtenka šį tą žinoti apie vieną ar kitą knygą. Liūdna, bet ką darysi.
Be to, dabar, galima sakyti, knygas leidžia kas netingi. Nenoriu supeikti lėkštų ir paviršutiniškų knygų autorių - geriau jie tegul rašo nei sėdi prie taurelės. Bet eilinis skaitytojas tame sraute sunkiai beišsirenka rimtą ir kokybišką kūrinį.
Negaliu nepaminėti ir to, kad knygos brangios - ją ne kiekvienas pensininkas gali įsigyti, net jei ir labai nori. Tuo tarpu Kultūros ministerija bibliotekoms skiria itin mažai lėšų, todėl jose daugėja populiarių, bet nebūtinai gerų leidinių.
- Ne kartą užsiminėte apie geras ir rimtas knygas. Jūsų manymu, koks romanas yra geras, rimtas, kokybiškas?
- Sunku pasakyti. Man rodos, geras ir rimtas romanas turi būti susijęs su tradicija. Jis turėtų atskleisti žmogaus dvasinį pasaulį, suteikti herojui galimybę pažvelgti į aplinką - ir į viršų, ir į apačią.
Geras romanas susijęs ne su pasityčiojimu iš žmogaus ir paviršutinišku jo vaizdavimu, o su jo gelmių atskleidimu. Tai būdinga ne vien XIX, bet ir XX amžiaus geriausiems romanams.
Manau, tai neišsemiama, nes kiekvienas rašytojas turi savo požiūrį ir įgimtą talentą, kuris padeda į pasaulį ir žmogų per minėtą prizmę pažvelgti naujai.
Šiais laikais vieninteliu kriterijumi virto romano perkamumas, jo prieinamumas masiniam skaitytojui. Tapo kone privaloma, kad romanas skaitytojus užkabintų kriminaliniais dalykais, paviršutiniškais nuotykiais.
Tam valingai ar nevalingai pasiduoda ne vienas rašytojas. Aišku, anaiptol ne visi.
- Bet ar neįžvelgiate pačios lietuvių literatūros problemos. Gal skaitytojai pultų prie knygos, kuri žmogaus dvasią atskleidžia ne tradicinio romano priemonėmis, o, tarkim, per tą patį kriminalą?
- Gal ir jūsų tiesa. Amžių sandūros užsienio literatūroje išties nemažai pavyzdžių, kai romanas tarsi ir neįpareigojamai užkabina, įtraukia, sudomina, bet vis tiek sugeba nusukti į giluminius, o ne paviršutiniškus dalykus. Pas mus irgi to yra, bet kol kas tai daugiau tik bandymai. Ryškesnio rezultato pasigendu.
- Paklausiu konkrečiau. Štai jūsų namų lentynoje matau Dano Browno „Da Vinčio kodą“. Tai gera ar prasta literatūra?
- Nei gera, nei prasta. Tiksliau tariant, labiau gera nei prasta. Nors man daug didesnį įspūdį paliko Herbjorg Wassmo trilogijos apie Diną pirmoji dalis. Kitos dvi dalys - jau silpnesnės. Trilogijoms dažnai taip atsitinka.
- Jūsų savo vienus pirmųjų romanų - „Alkana žemė“, „Po vasaros dangum“, „Nesėtų rugių žydėjimas“ irgi vadinate trilogija.
- Tai nėra tikra trilogija. Tuos romanus, kurių veiksmas vyksta pokariu, sieja ta pati tema - žmogus ir žemė. Šiuose romanuose stengiausiu atskleisti kiek galima daugiau tos rūsčios tiesos.
Šiandieniai „Alkanos žemės“ skaitytojai kartais net nustemba, kad aš anais sudėtingais laikais sugebėjau pavaizduoti teigiamą partizaną. Žinoma, šalia rodžiau ir tikrą banditą, kuris buvo neigiamas.
- O kaip drįsote vaizduoti karo Kroatijoje peripetijas viname naujausių savo romanų „Balandžio plastėjime“, kuriame vienuolis su automatu rankose eina ginti katalikų tikėjimo?
- Pats iki šiol ne iki galo suprantu, kaip drįsau šio romano veiksmo vieta pasirinkti Kroatiją. Aš tuose kraštuose buvau lankęsis, bet, žinoma, jų nepažinojau taip gerai kaip Lietuvos.
Jį rašydamas stengiausi vengti buities detalių. Juolab kad man ir rūpėjo truputį kiti dalykai - siekiau atskleisti žmogaus būties tragizmą karo metu. Įdomiausia, kad patys kroatai, kai knygą pristatinėjau jų tėvynėje, stebėjosi, kad man pavyko gan tiksliai atskleisti Kroatijos paveikslą.
- O pavyko turbūt todėl, kad, kaip esate sakęs, vaizduodamas Balkanų karą omenyje turėjote ir Lietuvos pokario pasipriešinimo kovas?
- Jeigu būčiau neturėjęs mūsų pokario patirties ir žinių apie jį, kažin ar būčiau ėmęsis rašyti istoriją, kuri vyktų buvusioje Jugoslavijoje. Kiek besuksi, tie kariniai susidūrimai visur yra labai panašūs. Skiriasi tik detalės. Juk visų suiručių metu kiekvienas jaučiasi tiek teisus, kad net leidžia sau žudyti.
* * *
Rašytojas buvo ir Seimo narys
* Prozininkas, dramaturgas, eseistas V. Bubnys gimė 1932 rugsėjo 9 d. Čiudiškiuose (Prienų raj.). 1957 m. Vilniaus pedagoginiame institute baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Kaune. 1966-1974 m. dirbo žurnalo „Moksleivis“ redaktoriumi. Buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Seimo narys.
* Išleido 32 knygas. Garsiausios: apysaka „Arberonas“ (1969), romanai„Alkana žemė“ (1971), „Po vasaros dangum (1973), „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1976), „Pilnaties valandą“ (1980), „Rudens ekvinokcija (1985), „Piemenėlių mišios“ (1988), „Atleisk mūsų kaltes (1989),„Teatsiveria tavo akys“ (1993), „Žmogus iš tenai“ (1995), „Balandžio plastėjime“ (2002), „Tas ryto laukimas“ (2004). Kai kurios jų išverstos į įvairias užsienio kalbas.
* V. Bubnys pelnė Žemaitės literatūrinę premiją, Respublikinę premiją, Baltijos Asamblėjos apdovanojimą, G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinę premiją.
