Pernai pirmąjį eilėraščių rinkinį „Karavanų lopšinės“ išleidusi I. Butkutė naujoje knygoje „Atleisk savo šefą“ papasakojo realią jai nutikusią istoriją. Ją papildė aktualiausiais įstatymais, profesionalų komentarais, kitomis „lietuviškų“ atleidimų istorijomis. Yra joje ir slapta kamera filmuotų pokalbių perlų, tokių kaip „šitoj įmonėj įstatymai negalioja“.
„Draugė paklausė, ar nebijau, kad mane už šią knygą nušaus. Pasakiau, kad neleisiu jos savo vardu, kas mane pažins? Ji ilgai ir gardžiai kvatojo, o paskui pasakė: durnele tu, kaip tavęs galima nepažinti?
Nutariau neapgaudinėti žmonių ir leisti ją savo vardu. Nušauti neturėtų, nes neįvardinu įmonės, apie kurią rašau. O jei vienas ne visai rišliai kalbantis šefas ir viena apsimelavusi finansininkė pažins save – tikiu, jie niekam nesigirs. Jei bent vienas knygą perskaitęs žmogus atsipeikės, išsities ir išdrįs ginti savo orumą ir interesus, pasakysiu, kad ją rašyti buvo verta. Socialiniame tinkle „Facebook“ sukūriau puslapį „Atleisk savo šefą“, pavadinau jį nemandagiu judėjimu už geresnę darbo santykių kultūrą – už darbdavius, kurie nemeluoja ir nesityčioja, už atlyginimus be vokelių ir už geresnį emocinį foną tiems, kurie liko gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Per vieną savaitę puslapiu susidomėjo daugiau nei 13 tūkst. žmonių.
Turėjau įžūlumo pakviesti prisijungti ir Vilniaus merą, jei jo tikslai panašūs, tačiau, deja...
Bet kuriuo atveju, atrodo, pats gyvenimas man sako, kokia opi neetiškų darbdavių problema mūsų šalyje ir aš iš visos širdies noriu įkvėpti kitus su tuo nesitaikstyti. Nes jei taikstysimės mes, taikstytis turės ir mūsų vaikai bei anūkai“, - svarstė I.Butkutė.
– Ilze, o kada apskritai pradėjai rašyti?
– Rašyti pradėjau tuomet, kai... išmokau rašyti. Eiliuoti – dar anksčiau. Tėvai pasakoja, kad negalėdama užmigti pietų miego pati sau kurdavau trumpas istorijas, pavyzdžiui, „trū tū tū, trū tū tū, miega vaikas po pietų“ arba „naktis temtis, iš lempų sninga.“
Kiek man tada buvo? Ketveri? Vėliau vis grįždavau prie eilėraščių, paskui juos „užmesdavau“, ir vėl, ir vėl. O rašiau visad tik todėl, kad man tai pasiutusiai smagu. Ir dabar tai darau tik dėl šios priežasties. Kai nesmagu, nerašau. Net trumpų istorijų svetainėje „Facebook“.
– O kaip jautiesi dabar, kai išleidai „Karavanų lopšines“ ir patekai į gausų lietuvių poetų būrį?
– Jaučiuosi žvėriškai gerai, kaip žuvis vandenyje. Tiesa, atrodo, kitų akimis rašymas – gan keistas hobis. Niekada nepamiršiu, kaip sykį viename vakarėlyje viena, matyt, nedaug skaitanti ir tikrai nieko nerašanti mergina, sužinojusi, kad rašau eilėraščius, su neslepiama panieka ištarė: „Pfff, bet tu tokia nepanaši į poetę!“.
Ji sakė tai tokia intonacija, lyg sakytų „Bet tu nepanaši į sifilitikę!“ arba „Bet tu nepanaši į gnomą!“ Bet juk rašome ne dėl to, kad kažkam būtume panašūs ar nepanašūs į poetus ar rašytojus.
Matyt, aš nesąmoningai griaunu tokių žmonių kaip ana mergina mitą, kad rašytoja, juoba poetė – tai „nuskaistėjusi“ spuoguota mergina su pakuliniu sijonu iki žemės, sėdinti žvakių šviesoje, skambinanti kanklėmis ir pinanti juostas.
Esu moteris iš kūno ir kraujo, tvirtai stovinti ant žemės, turiu kitų mane vežančių pomėgių, tokių kaip komiksai, kuriuos svetainėje „Facebook“ kuriu apie dvi pašėlusias savo kates, ar motociklai. Ir būti rašytoja man – garbė ir didelis džiaugsmas, nes į pasaulį paleisti tekstai gyvena savarankišką gyvenimą, man kartais tenka keliauti paskui juos – taip sutinku begalę labai įdomių, vidumi turtingų ir smagių žmonių, aplankau daug vietų, patiriu marias gerų įspūdžių.
– Kokiu savo kūriniu labiausiai didžiuojiesi?
– Pasididžiavimo jausmas man nėra būdingas. Tiesa, girdėjau, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė turi mano poezijos knygą – pripažįstu, keistai džiugina šis faktas. Tačiau kartais koks nors šešiasdešimt „laikų“ surinkęs mano „Facebook“ įrašas man atrodo brangesnis už daugelį eilėraščių. Man patinka prajuokinti žmones. Patinka juos sužavėti. O kuris tekstas tai padaro – tarsi jau antraeilis dalykas.
Neseniai radau Pietų Amerikoje pradėtą novelę – tąsyk Buenos Airėse ji mane tiesiog apsėdo, aš pasiėmiau pirmą po ranka pasitaikiusį popiergalį ir rašiau, rašiau, rašiau. Paskui popiergalį pamečiau, o radusi su džiaugsmu viską perrašiau į kompą. Ir nutiko keistas dalykas – pajutau, kad ta novelė „rašosi“ toliau, auga, jos herojai ima gyventi savo gyvenimus.
Pradėdama naują skyrių neįsivaizduoju, kuo jis baigsis – o kai baigiasi, sėdžiu susiėmusi už galvos ir negaliu patikėti, kad aš tai parašiau. Nežinau, ar galima didžiuotis kūriniu, kurį kol kas skaitė tik vienas žmogus. Jei galima, tuomet labiausiai didžiuojuosi ta dar nesibaigusia istorija, persismelkusia Pietų Amerikos miestais.
– Rašytojai paprastai turi įvairiausių rašymo įpročių. O tu ar turi tokių?
– Man patinka rašyti tyloje, vienumoje – ypač, jei rašau eilėraštį. Kadangi man svarbus teksto ritmas, turiu jį išgirsti, o griaudėjant muzikai tai padaryti sunku. Vis dėlto muzika yra ne sykį suteikusi impulsą pačiam tekstui. Kartais klausiu savęs, kodėl pirmąją knygą pavadinau „Karavanų lopšinėmis“ – visad įtariau, kad kažkur pasąmonėj sėdėjo „The Doors“ gabalas „Spanish Caravan“. Ir visai neseniai pastebėjau, kad mano paauglystės dievukų „Mumij Trol“ dainoje „Eto Po Liubvi“ irgi yra karavanų.
Namie turime patefoną ir man kiekvieną sykį keisti plokštelę yra savotiška (ir kažkuo poetiška) atrakcija šiame mp3 amžiuje. Mėgstu ir gyvą muziką. Tačiau rašau tyloje. Dažniausiai naktį. Prieš dešimt metų daugiausia rašydavau paryčiais, dabar šį malonumą sau leidžiu itin retai. O kiek rašau, neskaičiuoju. Rašau tiek, kiek rašosi.
– Pastaruoju metu visi lyg pamišę dejuoja, kad žmonėms nereikia gerų knygų, ir aiškinasi, kokia knyga yra gera. Štai ir penktadienį prasidedančiame Vilniaus knygų festivalyje numatyta diskusija panašia tema. O kokią knygą tu pavadintum gera?
– Tai knyga, kuri mane pasiglemžia ir nepaleidžia iki pat paskutinio puslapio. Knyga, kurios paskui beprotiškai ilgiuosi. Knyga, kurios autorių įsimyliu ir kuriam pavydžiu jo kūrinio. Knyga, kuri paskui manyje gyvena – atsiriekia dalį mano sielos, statosi jame savo miestą ir kariauja savo karus.
– Kokie tavo mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Vaikystėje „platoniška meile“ buvau pamilusi Erkiulį Puaro. Trečioje klasėje buvau sugraužusi viską iš Agathos Christie kolekcijos, kas anuomet buvo išleista lietuvių kalba. Lig šiol Erkiulis man kelia tik pačius kilniausius jausmus.
O šiaip jau, jei knyga įtraukia ir veikėjas kažkuo artimas, visada šiek tiek prisirišu prie jo.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į tave?
– Nuo mažens tapatinausi su Pepe Ilgakojine – man patiko tai, kad ji labai stipri ir labai savarankiška. O dar ir strazdanota, kaip aš.
Vaikystėje, kai iš manęs dėl strazdanų tyčiodavosi kiti vaikai, nešiojausi Pepę širdyje kaip ginklą. Daugiau su niekuo lyg ir nesitapatinau. Tačiau visai neseniai dalyvavau Lietuvos radijo laidoje ir žurnalistė Regina Germanavičiūtė pričiupo mane kaip joks kitas kalbintojas lig šiol.
Ji pasakė, kad mano eilėraščių moteris jai primena Diną iš Herbjorg Wassmo knygų. „Dinos knygą“ perskaičiau baigusi berods keturias klases – sutinku, kad ne vaikams tokias knygas skaityti, tačiau iš tėvų bibliotekos imdavau viską, ką norėdavau, „uždraustų knygų“ mūsų namuose nebuvo. Natūralu, kad toks kūrinys mane ir sukrėtė, ir labai giliai užkabino, ir, matyt, lig šiol veikia mano kūrybą. Nors mudvi su Dina turime turbūt tik vieną panašumą – ūgį. Esu 183,5 centimetrų ūgio ir mėgstu prisistatyti kaip aukščiausia Lietuvos poetė.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtum taip pasakyti?
– Norėčiau būti parašiusi brito Geoffo Dyerio knygas „Atminimų spalva“ ir „Paryžiaus transas“ – jos abi mane išmušė iš vėžių, pravirkdė, supurtė ir amžiams liko viename iš mano širdies stalčių.
Taip pat nesveikai pavydžiu Aušrai Kaziliūnaitei eilėraščio „Naktis be paukščių“ – galiu jį skaityti ir skaityti, ir klausytis, kaip jį skaito Aušra, ir klausytis, ir klausytis. Jis man atrodo tobulas. Ir tikrai ne tik todėl, kad man labai patinka pati Aušra.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga tave taip pralinksmino, kad net garsiai juokeisi?
– Bliamba, retai taip būna. Mėgstu juoktis, tačiau knygos prajuokina mane retokai. Gardžiausiai juokusis esu skaitydama Charleso Bukowskio „Skaitalą“ šviesaus atminimo bičiuliui Remiui Audiejaičiui. Remis buvo aklas ir esu jam balsu perskaičiuosi šiek tiek knygų.
Mes taip juokėmės iš „Skaitalo“, kad man atrodė, prisivarysiu į kelnes – tryško ašaros, trūko kvapo ir, garantuoju, aplinkiniams kavinėse ir parkuose turėjo atrodyti, kad esam gerai parūkę geros žolės.
– O ką skaitai pastaruoju metu?
– Šiuo metu prie mano lovos guli Rimo Bružo „Bikerstory.LT“. Rimas, rašydamas šią knygą, nuveikė neįsivaizduojamą darbą – aišku, aš, svetainės „Facebook“ maniakė, susiradau jį ten, tai nuoširdžiai pasakiau, ir mes tapom šauniais „Facebook“ draugeliais. Tiesa, skaitau šią knygą ir iš savanaudiškų paskatų – manau, kad ji man padės kiek drąsiau jaustis ant motociklo.
Tūlike ir vonioje paprastai mėtosi kokia nors lengva ezoterinė literatūra – tegul sako, kas ką nori, tikiu tam tikrais gamtos dėsniais ir stengiuosi pagal juos gyventi. O šiaip pastaraisiais metais gerokai dažniau skaitau „Playboy“, o ne knygas. Joms nuolat trūksta laiko.
– Gal gali išvardinti 10 knygų, kurios tau paliko didžiausią įspūdį?
– Galiu, tik, žinoma, šis sąrašas kitą dieną ir kitokios nuotaikos galėtų atrodyti ir visai kitaip. Šiandien jis atrodytų taip: Geoffo Dyerio „Paryžiaus transas“, Herbjorg Wassmo „Dinos knyga“, Charleso Bukowskio „Skaitalas“, Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“, Ericho Marios Remarque'o „Laikas gyventi ir laikas mirti“, Ray Bradbury „Marso kronikos“, Ernesto Hemingway „Salos vandenyne“, Gabrielio Garcios Marquezo „Apie meilę ir kitus demonus“, Medicinos enciklopedija ir kuri nors Henriko Radausko knyga.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Ko tikrai nemėgstu gyvenime, tai snobizmo. Ir man patinka kalbėtis su šauniais žmonėmis – velniai nematė, kokias knygas jie skaitė ar neskaitė.
– Ką manai apie elektronines knygas?
Tikiu, kad „tikrų“ knygų bus tol, kol bus žmonija. Ir joms teikiu pirmenybę. Elektroninė knyga man primena kažką tokio „iš reikalo“ – „užpilamą“ sriubą iš pakelio, paviršutiniškus santykius ar klaikiai nykų ofiso vakarėlį, kuriame privaloma dalyvauti.
„Tikra“ knyga yra kūną įgavęs rašytojo sapnas, įsikūniję žodžiai, ir man tas kūniškumas labai patinka.
Pagrindiniai biografijos faktai
* I. Butkutė gimė 1984 m. Vilniuje. Baigė fotografijos studijas, dirba reklamos srityje.
* Į literatūrinį pasaulį atėjo su trenksmu tikrąja šio žodžio prasme – nukritusi ant kavinės „Širdelė“ stogo Poetiniame Druskininkų rudenyje 2005-aisiais. Laimė, tąsyk ją išgelbėjo lietvamzdis.
* Nuo tuometinio debiuto Jaunųjų skaitymuose, kur pelnė Antano A. Jonyno įsteigtą Puškino premiją, Ilzė aktyviai įsitraukė į literatūrinius renginius, dalyvauja konkursuose, skaito poeziją Vilniuje ir mažesniuose miesteliuose.
* 2011 m. pradžioje pasirodė jos pirmoji knyga „Karavanų lopšinės“ („Tyto Alba“). Netrukus turėtų pasirodyti jos socialinės problematikos knygą „Atleisk savo šefą“.
* Ilzė prisipažįsta, kad didžiausios jos silpnybės – katės ir motociklai.
