Pirmosiomis 1939 m. rugpjūčio 24 d. valandomis atsitiko pasaulį sukrėtęs įvykis: SSRS ir Vokietija sudarė dešimties metų nepuolimo paktą. (Dokumentas datuotas rugpjūčio 23 d., todėl istoriografijoje fiksuota ta diena – red. past.) Ceremonija, dalyvaujant Stalinui, įvyko Molotovo darbo kabinete1, kur paktą parašais patvirtino abu užsienio reikalų ministrai – Molotovas ir Ribentropas (Joachim von Ribbentrop).
Pasibaigė šešeri Sovietų Sąjungos ir Trečiojo reicho abipusio šmeižimo metai. Vedamieji Pravdos straipsniai liovėsi negailestingai pliekti Hitlerį ir nacizmą, o Hitleris nekritikavo „žydų bolševizmo“. Antivokiški filmai išnyko iš sovietų kino teatrų, antisovietinės brošiūros ir knygos dingo nuo Vokietijos knygynų lentynų. Dvi priešingas puses Ispanijos pilietiniame kare rėmusios diktatūros puolė viena kitai į glėbį. Kitelį užsiraičiusiais skvernais vilkintis Stalinas žvelgė pro kairįjį Molotovo petį, šiam pasirašant dokumentą. Panašiai elgėsi Leninas pasirašant Brest Litovsko sutartį: jis laikėsi atokiau tokiu atveju, jei paaiškėtų, kad reikalai klostosi blogai. Stalinas liko patenkintas tuo, kaip viskas klostėsi išvakarėse Ribentropui atskridus į Centrinį oro uostą. Vidurdienį Ribentropas atvyko į Kremlių, kur jį pasitiko Stalinas ir Molotovas. Ribentropui tai reiškė ženklą, kad sovietų vadovybė iš tikrųjų rimtai domisi sandėriu su Trečiuoju reichu.
Jau tris savaites Maskva ir Berlynas siuntinėjo notas. Ribentropas atvyko pasiūlyti susitarimo, kuris sureguliuotų Sovietų Sąjungos ir Vokietijos santykius nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Artimiausiu metu Hitleris planavo įsiveržti į Lenkiją, bet šis sumanymas būtų pavojingas be slapto sandėrio su SSRS. Fiureris įpareigojo Ribentropą parengti Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos nepuolimo sutartį. Pasiūlyta sutartis numatė šiaurinio Rytų Europos regiono padalijimą į dvi įtakos zonas: sovietų ir vokiečių; ji taip pat pasiūlė abipusiai naudingos prekybos plėtros schemą. Ribentropas atskrido į Maskvą pabrėžti, jog Hitleris yra nuoširdus žmogus, nepaisant to, kad jis yra knygos Mein Kampf autorius. Stalino norą tartis su nacistine Vokietija sustiprino neryžtingos galingų alternatyvių partnerių diplomatinės pastangos. Rugpjūčio viduryje išblėso viltys sudaryti aljansą su Britanija ir Prancūzija, o Vokietijos pasiūlymas kasdien vis labiau viliojo. Stalino nurodymu Molotovas išsiuntė slaptą notą, kad SSRS sutinka pradėti diplomatines derybas. Vokietija darėsi vis nekantresnė. Dar žiemai neprasidėjus, Hitleris norėjo įsiveržti į Lenkiją ir ją pavergti. Rugpjūčio 19 d. Stalinas informavo, kad Maskva pasirengusi priimti Ribentropą. Abi šalys taip skubėjo atkurti draugiškus santykius, kad Hitleriui pritrūko laiko atvykti į ceremoniją; o gal jis bet kuriuo atveju vis tiek nebūtų važiavęs į Maskvą. Tačiau Stalinas buvo patenkintas. Rugpjūčio 23 d. popietę po tris valandas trukusių ramių derybų liko tik vienas neišspręstas klausimas. Jis turėjo nulemti Latvijos likimą. Hitleris nurodė Ribentropui Vokietijos įtakos zonoje palikti Latviją su ten gyvenančia įtakinga vokiečių nacionaline mažuma. Su tuo kategoriškai nesutiko Stalinas ir Molotovas. Senosios imperijos sienos nuolatos keldavo rūpesčių Stalinui. Svarbus buvo ir strateginio saugumo faktorius. Jei bus susitarta, kad Hitleris užgrobs Latviją, jis turės į SSRS pasienio regioną įsirėžusį teritorinį pleištą. 18.30 val. derybose padaryta pertrauka, nes Ribentropui reikėjo išeiti ir pasitarti su savo fiureriu. Hitleris greitai nusileido, o Ribentropas sugrįžo į Kremlių pranešti naujieną Stalinui. Paprastai panorėjęs Stalinas galėdavo išlikti abejingas kaip akmuo, tačiau tą kartą jis nesugebėjo suvaldyti virpulio. Galiausiai susitvardęs, Molotovui ir Ribentropui baigiant galutinį sutarties tekstą, Stalinas atnešė butelius ir pasiūlė tostą „į Fiurerio sveikatą“. Fiurerio vardu Ribentropas atsakė tuo pačiu. Oficialioji ceremonija įvyko vėlyvą naktį, už Molotovo peties stovėjo iki ausų išsišiepęs Stalinas. Šią naujieną blaivininkas Hitleris sužinojo būdamas „Erelio lizdo“ rezidencijoje kalnuose prie Berchtesgadeno; jis leido sau išgerti nedidelę taurelę šampano. Hitleriui reikėjo garantijos, kad SSRS nesipriešins didžiosios Lenkijos teritorijos dalies užkariavimui. Tai laikinas kompromisas: jis neatsisakė tikslo ilgainiui įsiveržti į SSRS. O ką galvojo Stalinas? Ar tai, ką jis padarė 1939 m., buvo išmintinga, vertinant 1941 m. įvykius, kai Hitleris įsakė surengti operaciją „Barbarosa“? Kyla klausimas, ar Stalinas turėjo realią alternatyvą. Neabejojama, kad pasitaręs su Molotovu, Stalinas priėmė asmeninį sprendimą susitaikyti su Vokietija. Užsienio reikalų liaudies komisariato darbuotojų niekas apie tai iš anksto neįspėjo ir neprašė rengti pasitarimų, paaiškinančių, kas slypi už šio dokumento. Centriniai dienraščiai neskelbė jokių užuominų. Išskyrus Molotovą, politbiuro užsienio politikos grupė, į kurios sudėtį įėjo Malenkovas, Berija ir Mikojanas, apie šį reikalą irgi nieko nežinojo. Jei kada reikėtų įrodyti, kad Stalinas norėjo smarkiai rizikuoti, tai nacių ir sovietų susitarimas pateikia tokį įrodymą. Dar daugiau, pasiekęs susitarimą, Stalinas nesiteikė kitiems paaiškinti savo motyvų. Tiesą sakant, tuo metu sovietų užsienio politikoje tebuvo tik dvi pagrindinės alternatyvos: susitarimas su Hitleriu arba susitarimas su Prancūzija ir Jungtine Karalyste. Taika su Hitleriu suteiktų Stalinui atokvėpio laikotarpį, per kurį jis galėtų toliau stiprinti sovietų karinę galią. Kita vertus, neaišku, ar prancūzai ir britai iš tikrųjų buvo rimtai suinteresuoti sandėriu. Tas faktas, kad 1939 m. vasarą Britanijos užsienio reikalų ministerija vesti derybų į Maskvą pasiuntė vidutinio rango valdininką, labai nuvylė Kremlių. Bijodamas pavojingos izoliacijos, Stalinas tikėjo, kad susitarimas su Vokietija buvo vienintelis realus pasirinkimas. Jis turėjo įveikti ideologines kliūtis: naciai – didžiausi pasaulinio komunizmo priešai. Tačiau Stalinas neleido dogmoms stoti skersai kelio. Šiaip ar taip marksizmas-leninizmas nenurodė esminių skirtumų tarp kapitalistinių valstybių. Stalinui atrodė, kad visos tokios valstybės – ir valdomos liberalų demokratų, ir fašistų – iš esmės yra apgailėtinos. 1934 m. žengęs žingsnį link liaudies frontų politikos, jis tiktai praktiškai paskaičiavo, kad didžiausią grėsmę Europoje Sovietų Sąjungai kėlė Trečiasis reichas. Tai nereiškė, jog Stalinas labiau atmetė sutarties su Hitleriu galimybę nei tai padarė Leninas trečiojo dešimtmečio viduryje nepritaręs laikinam slaptam susitarimui su nacių pirmtakais. Be to, Leninas irgi norėjo, kad sovietų valstybė išvengtų įsivėlimo į pasaulinį karą su kapitalistinėmis valstybėmis. SSRS politika turi remtis pagrindine nuostata, kad ateityje bet kuriame pasauliniame kare didžiosios valstybės kariautų tarpusavyje, o Raudonoji armija pasinaudotų susidariusia situacija. Jei nepuolimo sutartis pasitarnautų tam, kad Hitleris nekištų rankų prie SSRS, bet paskatintų Vokietiją atgręžti kariuomenę prieš Prancūziją ir Jungtinę Karalystę, Stalinas buvo pasiryžęs žengti tokį žingsnį. Stalinas netikėjo, kad paprasčiausia sutartis gali užtikrinti taiką Sovietų Sąjungai. Jis taip pat žinojo, kad Hitleris yra grėsmingas potencialus priešas. Vėliau Molotovas prisiminė: Būtų klaidinga sakyti, kad jis nepakankamai jį vertino. Jis matė, kad Hitleriui kažkaip neprireikė daug laiko sutelkti vokiečių tautą. Vokietija turėjo didelę komunistų partiją, bet ji dingo – ją sunaikino! Hitleris vedė žmones paskui save, vokiečiai per karą kovėsi taip, kad tai buvo akivaizdu. Šaltakraujiškai mąstydamas apie svarbiausią strategiją, Stalinas į visa tai žvelgė labai rimtai. Tai panašu į tiesą. Viešumoje marksistui derėjo pabrėžti, kad labiausiai nacius remia vidurinioji klasė. Tačiau Stalinas žinojo, kad jis kyla prieš fiurerį, už kurio stovi tauta. Jis neturėjo pagrindo tikėti, kad nugalėjęs Lenkiją, Hitleris greitai sutriuškins prancūzų armiją. Kaip ir dauguma stebėtojų, sovietų vadovai manė, kad Trečiasis reichas įklimps į sunkumus Vakaruose, o tai leis išvengti kariavimo su vermachtu ir suteiks galimybę Sovietų Sąjungai toliau ruoštis karui. Nepuolimo sutartis susidėjo iš dviejų dalių: viešosios ir slaptosios. Viešoji dalis numatė, kad SSRS ir Vokietijos reichas susitarė nekariauti viena su kita nei atskirai, nei sąjungoje su kitomis valstybėmis. Jos numatė tarpusavio ginčus spręsti derybomis, o nepavykus susitarti – arbitražo komisijoje. Dokumentas numatė, kad vienai iš pusių pradėjus karą su kita valstybe, antroji pusė nerems tos valstybės. Sutartis turėjo galioti dešimt metų su galimybe pratęsti ją dar penkeriems metams. SSRS ir Vokietija susitarė padidinti prekybą abipusiai palankiomis sąlygomis. Tačiau dar svarbesnė slaptoji sutarties dalis. Jos punktai nužymėjo Sovietų Sąjungos ir Vokietijos „interesų sferų“ demarkacijos liniją Rytų Europoje. Numatyta, kad Vokietijai suteikiama veiksmų laisvė teritorijoje nuo jos tuomečių rytinių sienų iki Lietuvos, o Lenkijoje įtaką turėjo pasidalyti SSRS ir Trečiasis reichas. Nors aiškiai to nebuvo pasakyta, tačiau Hitleris ir Stalinas ketino okupuoti savo „sferas“ ir padaryti jas tiesiogiai politiškai priklausomas. Hitleris greitai suvokė savo geopolitinį tikslą. 1939 m. rugsėjo 1 d. jis pradėjo žaibišką karą (Blitzkrieg) su Lenkija. Vokietija per kelias dienas palaužė Lenkijos kariuomenės pasipriešinimą, o rugsėjo 27 d. įžengė į Varšuvą. Hitleris šiek tiek nustebo, kad pirmąją karo dieną britų ir prancūzų vyriausybės pateikė ultimatumą Berlynui. Hitleris jo nepaisė. Vokiečių nusivylimui, iš pradžių Stalinas atsisakė sankcionuoti Raudonosios armijos persikėlimą į tą teritoriją, kuri pagal sutartį priklausė sovietų interesų sferai. To priežastis – Tolimuosiuose Rytuose tebevykęs SSRS ir Japonijos karas. Dislokuoti kariuomenę rytinėje Lenkijoje būtų buvę pernelyg rizikinga iki rugsėjo 15 d., kai abi šalys susitarė sudaryti taiką. Raudonoji armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją po dviejų dienų. Dar vienas dokumentas – „Draugystės, bendradarbiavimo ir demarkacijos sutartis“ – pasirašyta rugsėjo 28 d. Stalinas pareikalavo, kad ne tik Estija ir Latvija, bet dabar jau ir Lietuva taptų sovietų įtakos sferos dalimi. Jis siekė ne tik atkurti Rusijos imperijos žemes, bet ir užsitikrinti kompaktišką Sovietų Sąjungos gynybos teritoriją. Hitleris, jau galvojęs apie Prancūzijos užpuolimą, greitai sutiko.
