Ši meilės istorija trunka jau trylika metų. O tai jau rimta. Dar be kita ko – meilė vyriška. Ir panašu, kad truks dar ilgiau.
Prieš trylika metų pavargęs nuo n-tojo „Žiedų valdovo“ skaitymo, ėmiau ieškoti naujų fantasy arba maginės fantastikos knygų, paklausiau Amazon knygyno rekomendacijų ir parsisiunčiau pirmą kartą girdėto amerikiečio rašytojo George'o R. R. Martino knygą „Sostų žaidimas“ („Game of thrones“).
Ir užsikabinau – rimtai ir ilgam. Rimtai, nes tai neįtikėtinai gera knyga. Ilgam, nes „Sostų žaidimas“ buvo tik pirmoji knyga iš „Ledo ir ugnies giesmės“ serijos, kurią turėtų sudaryti septyni vienas už kitą storesni tomai. Šiuo metu jau perskaičiau penkis ir sustojau, nes šeštąją knygą rašytojas dar tik kuria, o milijonai gerbėjų graužia sau nagus, alkūnes ir kitus padargus.
Kuo gi taip smarkiai kabina „Sostų žaidimas“? Visų pirma – sukurtu pasauliu. Vesterosas, Laisvieji miestai ar Valyrija tiesiog ideali vieta pabėgti, kai už lango nyku ir norisi sielą gaivinančių įspūdžių. Nuo įšalusių miškų iki senovinių miestų, nuo dūžtančių jūrų bangų iki vergų turgaviečių – viskas taip gyva ir tikroviška, kad, regis, užsimerktum, žengtum žingsnį ir tu jau ragauji vasaros vyną Braavose, diskutuoji su alchemikais Oldtauno citadelėje ar stebi riterių turnyrą Kings Lendinge.
Antra – romano veikėjai. Maginės fantastikos gerbėjai yra pripratę, kad viskas būna aišku ir pateikta tarsi ant lėkštutės. Gendalfas – geras, Sauronas – blogas. Haris Poteris – geras, Voldemortas – emm, nelabai geras.
Savajame „Sostų žaidime“ Martinas be gailesčio laužo šituos stereotipus. Čia nėra baltos ir juodos spalvos, nėra „geriečių“ ir „blogiečių“. Pats nemėgstamiausias personažas verčiant puslapiui darosi vis simpatiškesnis ir žmogiškesnis, o auksinės širdies „geriukas“ parodo ir savo tamsiąją pusę.
Beveik visose knygose gali būti tikras, jog nuo pirmojo puslapio identifikuoti pagrindiniai veikėjai laimingai pasieks paskutinįjį puslapį. Tik ne čia. Martinas šienauja veikėjus iš kairės ir iš dešinės, o skaitytojas pradėdamas naują skyrių niekada negali būti tikras, ar kažkuriam veikėjui tas skyrius netaps paskutiniu. Ne veltui kalbėdamas apie J. R. R. Tolkieną pats Martinas yra pasakęs: „Gendalfo sugrąžinimas buvo didžiausia jo klaida“.
Ir pačių veikėjų čia tiek, kad tikrai prireikia knygos gale pateiktų giminių sąrašo ir genealoginių linijų idant suprastum, kas yra kas. Bet „Sostų žaidimas“ pakankamai gailestingas skaitytojui – viskas prasideda paprastai, o toliau siužetas lekia tiesiog galvotrūkčiais, intrigų, pavydo ir išdavysčių tiek, kad Bordžijos numirtų iš pavydo. Visa tai skaitytoją įsuka, apsuka galvą ir galiausiai palieka atvertusį paskutinį puslapį, gaudantį orą ir jau tiesiantį ranką į antrąją knygą.
„Sostų žaidimo“ tonas rūstus, Martinas nebijo stiprių žodžių ir stipraus veiksmo ir kraujas neretais tykšta upeliais. Bet skaitai ir supranti – taip reikia, nes taip ir buvo.
Paėmus „Sostų žaidimą“ atsiplėšti beveik neįmanoma, o ir kam tai daryti? O dar geriau – vienu ypu perskaityti knygą ir po to pasižiūrėti pagal ją padarytą „Sostų žaidimo“ TV serialo pirmąjį sezoną, kurį žinoma JAV televizija HBO sukūrė tiesiog nuostabiai.
