Jos knygas entuziastingai skaito ne tik psichologinių trilerių mėgėjai, ne tik tie, kurie vertina romanus apie žmonių santykius, bet ir, žinoma, ištikimi originalių detektyvų gerbėjai.
Camilla Lackberg savo knygų puslapiuose atkuria kiek niūroką, bet labai vaizdingą ir savitą švedų priemiesčio gyvenimą, iš pažiūros ramų, bet knibždantį šeimyninių paslapčių, nevaldomų aistrų, intrigų ir nusivylimų. 2005 m. C. Lackberg tapo Švedijos metų rašytoja, o 2006-aisiais – perkamiausia autore, 2011 m. – perkamiausia Europos autorė.
2007-2010 m. pagal jos trilerius Švedijoje sukurti 4 televizijos filmai – „Ledo princesė“, „Pamokslininkas“, „Pelenų skonis“ ir „Druskos kvapas, paukščių klyksmai“.
„Pamokslininkas“ – jau antras lietuvių kalba išleidžiamas švedų autorės detektyvinis romanas (2011 m. išleista „Ledo princesė“, „Tyto alba“). Jo veiksmo vieta – ir vėl ramus, tykus ir respektabilus Švedijos miestelis Fjelbaka, kuriame gimusi ir pati autorė. Knygos veikėjai taip pat iš „Ledo princesės“ pažįstami – žurnalistė Erika Falk ir tyrėjas Patrikas Hedstriomas.
Apgaulinga miestelio ramybė vėl sutrikdoma. Jo pakraštyje berniukas aptinka moters lavoną.
Apžiūrėję nusikaltimo vietą ekspertai randa dar dviejų seniai dingusių žvėriškai nužudytų merginų palaikus. Visa byloja, kad tai vieno žmogžudžio darbas.
Tyrimo gija veda pas vietinį pamokslininką. Prieš ketvirtį amžiaus, kai dingo merginos, jis taip pat buvo įtariamas. Netrukus paaiškėja, kad tai ne vienintelė juoda dėmė jo biografijoje.
Šiame interviu „skandinavų detektyvų karalienė“ pasakoja apie tai, ar našta gauti tokį titulą, apie vaikystės žaidimus pavojinguose tarpekliuose ir ką jaučia rašydama apie prievartą. Interviu pagal schwedenkrimi.de parengė leidykla „Tyto alba“.
- Nuo pirmosios knygos “Ledo princesė” pasirodymo praėjo nemažai laiko. Gavote daug premijų ir įvertinimų, Jūsų knygas skaito visas pasaulis. Kaip Jūs pati vertinate savo sėkmę?
- Pažvelgus atgal, mane apima jausmas, kad tai buvo pati tikriausia beprotybė. Be to, tie metai prabėgo taip greitai ir įvyko tiek daug! Aš net ne visai supratau, kas atsitiko.
- Jus dažnai tituluoja “naujaja detektyvų karaliene”. Tai našta ar džiaugsmas?
- Tai komplimentas, rodantis, kad einu teisingu keliu.
- Sulaukėte daug liaupsių už tai, kaip vaizduojate savo detektyvų veikėjus. Asmeninis Erikos ir Patriko gyvenimas Jūsų knygose atlieka svarbų vaidmenį. Kas, Jūsų manymu, labiau domina skaitytojus – įtampos kupina detektyvinė istorija ar noras sužinoti, kaip toliau seksis Erikai ir Patrikui?
- Įtemptas siužetas, intriga, be abejonės – pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės skaito detektyvus. O Patriko ir Erikos istorija – lyg šių istorijų desertas. Jie – ne superherojai, gyvena normalų gyvenimą. Daugelis skaitytojų mano knygose atpažįsta savo gyvenimą. Tarkim, gyvenimo kartu pradžią, metą, kai atsiranda mažų vaikų. Turbūt todėl pasakojimai ir patinka.
- Antroji serijos knyga “Pamokslininkas” prasideda žiaurokai: mažas berniukas, kaip ir kiekvieną rytą, slapta išsprunka iš namų pažaisti riterių ir Karališkajame tarpeklyje aptinka moters lavoną. Ar Jūs irgi vaikystėje žaisdavote tarpekliuose?
- Taip! Bet, suprantama, mums nebuvo leidžiama ten eiti vieniems, bet kaip tik todėl labai knietėjo! Aš niekada nedrįsau į tarpeklį eiti viena, bet su draugais eidavau.
- Epizodas su berniuku – kartu ir labai stipri įžanga. Iš kur atsirado vaiko, randančio lavoną tarpeklyje, įvaizdis?
- Jau seniai norėjau ten „įdėti“ lavoną. Pradėjusi kurti „Pamokslininko“ siužetą, svarsčiau, kur būtų tinkamiausia vieta, ir prisiminiau tarpeklį. - Knygoje pasakojama apie laisvosios bažnyčios pastorių Efraimą Hultą ir jo vaikus. Ar tai – tipiška švediška tema? Kokį vaidmenį Jūsų tėvynėje šiais laikais atlieka laisvosios bažnyčios bendruomenė?
- Ši tema Švedijoje niekuo neypatinga. Jeigu dirbi mokytoju, klasėje visuomet turi bent porą vaikų, kurie priklauso laisvosios bažnyčios bendruomenei, Jehovos liudytojams ar Filadelfijos bažnyčiai. Bohuso rajone, kuriam priklauso Fjelbaka, laisvieji tikėjimai plačiai paplitę, ir nors pačioje Fjelbakoje nebėra laisvosios bažnyčios bendruomenės, jos griežtas požiūris į žmones vis dar tebeveikia visą regiono kultūrą.
Jeigu kas nors Fjelbakos gatvėje paklausia, kaip sekasi, jokiu būdu negalima atsakyti „gerai“. Iš pradžių privalu pasiskųsti, kad maudžia nugarą arba skausnoja skrandį, kad prakiuro namo stogas ir reikia jį pataisyti ir t.t. Tačiau atpylęs visą šitą litaniją, gali prisipažinti, kad, nepaisant išvardytų vargų, viskas einasi puikiai.
- Koks Jūsų pačios santykis su religija? Ar tikite Dievą?
- Aš, kaip ir daugelis, teturiu tam tikrą kasdieninę religiją. Tikiu «kažkuo», tačiau nežinau, kaip tas kažkas atrodo. Nesu aktyviai tikinti, neinu į bažnyčią. Nežinau, ar tai, kuo tikiu, yra Dievas ar Buda, bet manau, kad visa tai – tos pačios temos variacijos ir kad kažkas vis dėlto yra.
- Efraimas Hultas, pamokslininkas, viena pagrindinių knygos figūrų, gali būti kaltinamas daug kuo. Jis išnaudoja sūnus, jų meilę ir pasitikėjimą, išnaudoja į jį pagalbos besikreipiančius žmones. Kuri iš jo kalčių yra sunkiausia?
- Blogiausia, kad jis, tėvas, išduoda savo sūnus. Jis jais nesirūpina, jų interesų neiškelia aukščiau visko. Jis rūpinasi savimi ir visai negalvoja apie tai, kokią įtaką daro savo vaikams. Jis – egoistas, gyvenantis vaikų sąskaita. Man atrodo, kad tai – didžiausia nuodėmė.
- Galima kalbėti apie tam tikrą vaikų išnaudojimą, prievartą jų atžvilgiu. Tai priveda prie mirčių. Ši tema Jūsų knygose nuolat sutinkama. „Ledo princesėje“ už nusikaltimo irgi slypėjo prievartavimas. Trumpai tariant: vaikai, su kuriais blogai elgiamasi, tampa žudikais. Ar tai – Jūsų sąmoningas sprendimas?
- Ne, tai įvyko veikiau atsitiktinai. Tačiau viskas susiję. Aš įsitikinusi, kad tokiuose santykiuose slypi viso blogio šaknys. Tėvai, kurie blogai elgiasi su savo vaikais, užuot jais rūpinęsi ir globoję, dažnai pastūmėja į nusikaltimą.
- Baisu skaityti apie vaikus, patiriančius prievartą. Jūs auginate tris atžalas. Ką jaučiate rašydama?
- Kaip autorė turiu įsijausti į įvairias situacijas ir veikėjus. Kartą turėjau įsivaizduoti, ką jaučia tėvai, kai jiems į duris paskambina policininkai ir praneša, kad jų vaikas rastas nužudytas. Tai buvo siaubinga.
- Ar Jums pakanka gimtojo miestelio Fjelbakos kaip įkvėpimo šaltinio? Galbūt Patrikas vieną gražią dieną bus perkeltas, pavyzdžiui, į Geteborgą?
- Jei paliksiu Fjelbaką kaip veiksmo vietą, Erika ir Patrikas liks ten. Jie susiję su Fjelbaka. Kai pagalvoju, kad man tik 32-eji ir manęs laukia dar ilgas rašytojos gyvenimas, suprantu, kad kada nors rašysiu ir apie ką nors kita. Rašyti apie Fjelbaką kol kas man teikia didžiulį malonumą.
Įdomūs faktai:
Kadaise Kalėdų proga gavusi iš vyro, savo mamos ir brolio dovaną – detektyvų rašymo kursus – Camilla pradėjo rašyti ir galiausiai jos tekstai virto debiutiniu romanu – „Ledo princesė“.
80 proc. C. Lackberg skaitomų knygų – detektyvai. Mylimiausi – Peterio Robinsono, Reginaldo Hillo, Andrew Tayloro, Mari Jungstedt, Hakano Nessero.
Būdama dvylikos perskaitė beveik visą Agathą Christie. Labiausiai mėgsta seriją su mis Marpl.
Savo detektyvinius romanus rašo kavinėje, nes tyloje negali susikaupti.
