* * *
Lietuvį užsienyje pirmiausia pažinsi iš to, kad jis kalba lietuviškai.
Antra - jei tave lietuviškai kalbantį gatvėje išgirdęs praeivis staiga
metasi į šoną ir puola bėgti, be abejonės, jis taip pat lietuvis. Nes
lietuvis užsienyje bijo tik kito lietuvio.
Tačiau būna, kad kokioje Londono gatvėje nešins kuoka ir kepuraitę su
trimis spalvomis šone užsimaukšlinęs žmogėnas atrodo esąs tikras
lietuvis. Tik kažkodėl jis keikiasi rusiškai, bet tų keiksmų man
neleido pacituoti leidykla. Jei iškilo abejonių, reikia prieiti prie to
žmogaus ir paklausti: „Ar tu rusas?“ Beveik garantuoju, kad žmogėnas
iškart išdidžiai atsakys: „Aš - rusas?! Aš - lietuvis!!!“
Tačiau būna ir taip, kad žmogus iš plaukų, akių spalvos ir apskrito
veido tikrai primena lietuvį, bet pro dantis išleidžia tik vieną žodį:
„Fuck!“, arba du: „Fuck you!“ Koks nors britas, ilgokai stebėjęs tokį
žmogų, gali prieiti ir iš smalsumo paklausti, aiškiai tardamas: „Hū ar
jū?“
Į tai žmogėnas jam atsakys: „Aš tau tuoj pahūjarinsiu! Mauč iš čia, a
to dantų nesurinksi!“
To užtenka, kad britas įsitikintų, jog šis žmogus yra lietuvis,
kalbantis beveik senąja sanskrito kalba, kurios britas nesupranta.
Bet patarčiau jam, nugirdus žodį „dantis“, oriai nueiti į šalį. Nes
mes, lietuviai, dažniausiai laikomės savo pažadų, duodamų NATO ar ES
kolegoms - vežame karius į Goro provinciją Afganistane, siunčiame juos
kovoti su Somalio piratais ir mokame įmokas į NATO iždą. Todėl yra
didelė tikimybė ir dėl tų dantų, o dantų protezavimas Didžiojoje
Britanijoje ar kur kitur užsienyje tikrai brangiai kainuoja (aišku, aš
galėčiau jiems duoti keleto pigesnių lietuviškų odontologijos klinikų
adresų, jei jos man sumokėtų už reklamą).
Tačiau yra nedidelė tikimybė, kad į dantis britas ir negaus. Mat mums,
lietuviams, dar nuo sovietinių laikų užsienietis yra aukštesnės rasės
žmogus, todėl mušti užsienyje jį privengiame, o mieliau mušame savą,
kitą lietuvį.
Šiame skyrelyje norėjau tik pasakyti, kad dažniausiai užsienyje lietuvį
atpažinsi iš kalbos.
MES IR KIAULĖS:
Mus, lietuvius, gana ryškiai išskiria iš kitų tai, kad labai mėgstame
kiaules. Galima sakyti, tai yra antrasis Lietuvos simbolis po gandrų.
Tiesa, po ūlyčias, kaip senais laikais, deglosios jau neberisnoja.
Tačiau kartais jų dar gali sutikti šalies miestų ir miestelių gatvėse.
Bet jei, sutikęs kiaulę, tu jam mandagiai pasakai: „Padėk Dieve“, o ji
tau sukriuksi: „Tuoj gausi į snukį“, tai yra ne kiaulė, o iš kokio
festivalio ar krepšinio varžybų namo kriuksintis tikras lietuvis.
Prisipažinsiu, kad norėjau parašyti traktatą apie lietuvių apdainuotus
žirgus. Apie tuos kuinus, bėrius, ristūnus. Apie tai, kaip mes juos
murkdėme Juodojoje jūroje. Bet... koją pakišo kiaulė. Ir sukniso visą
reikalą.
Kiaulė įaugo į mūsų gyvenimą
Turime sutikti, kad mūsų bendrystė su kiaule tvirtai įaugusi į mūsų
gyvenimą. Mes dažnai elgiamės kaip kiaulės, riejamės kaip kiaulės,
spiegiame kaip pjaunamos kiaulės, valgome kaip kiaulės. Ir vienas kitą
dažniausiai vadiname ne jaučiu, karve (kartais) ar gaidžiu (šiuo tik
Lukiškių gatvėje), bet kiaule.
„Tu esi kiaulė!“ - štai mėgstamiausias lietuvio konstatavimas kitam
lietuviui.
Reikia pridurti, kad žodis „kiaulė“, nors ir yra moteriškosios giminės,
vartojamas apibūdinti abi žmonių lytis. (Ne taip kaip „tu esi ožka“ -
„tu esi ožys“) Mes pamirštame, kad žodžiui „kiaulė“ turime ir
vyriškosios giminės atitikmenį - „kuilys“. Tačiau užsispyrę sakome:
„Visi vyrai - kiaulės!“ Tokios garbės vargšei kiaulei tikrai per daug.
Kiek Lietuvoje turime kiaulių?
Katastrofiškai mažai. Ir jų skaičius vis mažėja (turiu galvoje tas,
kurios garduose). Šiuo metu kokiems 2,2 mln. Lietuvoje likusių lietuvių
tenka mažiau nei 1 mln. auginamų kiaulių. Kitaip sakant, vienam
lietuviui tenka pusė kiaulės. Nors dar 1999 metais jų (kiaulių) buvo
tiek, kiek dabar žmonių - 2 mln. O prieš 30 metų - triskart daugiau.
Ir visos lietuviškos, o ne kokios daniškos!
Antano Smetonos laikais viena kiaulė atsivesdavo net 9 paršelius.
Viskas tada buvo geriau.
Dabar Lietuvoje mažėja gandrų (iššaudoma), žmonių (išvaroma), tuojau
nebeliks ir kiaulių.
Danai mums kiaulina
Todėl reikia tik džiaugtis, kad danai atveža mums daniškų kiaulių ir
stato čia kiaulių fermas. Nors kažkas pagaliau statoma Lietuvoje, jei
Tūkstantmečio stadiono statyba net naujame tūkstantmetyje - nė krust.
Kita vertus, danai yra tiek prisikiaulinę, kad mažesnio ploto nei
Lietuva Danijoje dabar kriuksi net 12 mln. kiaulių! Tad dalį tos
kiaulininkystės jie be skausmo gali permesti į Lietuvą. Juk prieglobstį
Lietuvoje randa ne tik danų kiaulės.
Danai dažnai kiaulina ir Lietuvoje. 2012 m. į Kirsnos upelį Kalvarijos
savivaldybėje iš danų kiaulių fermos buvo nuleista 10 tonų srutų. Tikri
kiaulės.
Bet gal mums, lietuviams, nereikia labai nusiminti, kad kiaulių turime
vos 1 milijoną. Žinant, kad visi vyrai kiaulės, o vyrų, 2012 m. surašymo
duomenimis, Lietuvoje oficialiai dar yra 1,4 mln., išeitų, kad Lietuvoje
mes dar turime 2,4 mln. kiaulių.
Laukite tęsinio.