Į mokyklą (Girdžių septynmetės filialą Kavolių kaime) eidavau ir pareidavau jo pakrantėmis. Apie tą upelį ir sueiliavau porą posmų. Maždaug taip: "Per ištisus metus /tu bėgi pamažu, /nors lig tikrosios upės – /tau toli gražu“. Padeklamavau mokytojai, ji perrašė savo ranka, įdėjo į sienlaikraštį. Kodėl sueiliavau, nežinau. Matyt, man labai rūpėjo tas mažytis, juodalksniais apaugęs upelis. (Jo vardu vėliau pavadinau ne itin linksmą apysaką apie prasigėrusią tėviškę.)
Antrąsyk rašyti pradėjau baigdamas Eržvilko vidurinės mokyklos septintąją klasę. Pagavau prozos virusą. Menu vasarą, per atostogas, rašiau daug, greitai, vadinau tuos prirašytus sąsiuvinius "apysakomis“, "romanais“. Gal patiko mėgdžioti Robertą Stevensoną, Jules'į Verne'ą ar Walterį Scottą.
Namiškiai tebemanė, kad tapsiu kunigu, o aš svajojau apie jūrą ir literatūrą. Kartu su dviem mokyklos draugais atradau naują žanrą – antisovietinius atsišaukimus, kuriuos vieną lapkričio naktį išklijavome mokykloje ir Eržvilko miestelyje. Tuoj ir lioviausi rašęs, net ir skaityti užmiršau dėl stresų, kurie 1957 rudenį mane, keturiolikametį, užgriuvo po tardymų KGB.
Vėl ėmiau rašyti (trumpus vaizdelius ir apsakymus), kai buvau Kauno politechnikos instituto trečiakursis. Šitą naują pradžią kiek aiškiau galėčiau komentuoti: šalia manęs atsirado bendraminčių, kuriems literatūriniai skaitymai, rašymai, pašnekesiai buvo gilesnė ar kietesnė gyvenimo atspara nei inžinerija. Trečią sykį pradėjęs, nebaigiau iki šiol.“
– Nuo tada pasaulis pasikeitė beveik neatpažįstamai. O ką dabarties visuomenėje reiškia būti rašytoju?
– Ir dabar jaučiuosi normaliai. Parašau nedaug, nors dirbu daug ir nesu turtingas. Iš honoraro niekada neišgyvenau ir šiandien to nesiekiu. Esu apsisprendęs rašyti tik man pačiam svarbiomis temomis ir savuoju stiliumi, kuris ne kiekvienam patinka. Ką ten – ne kiekvienam. Labai retam. Ką turėčiau daryti? Keistis pats? Aiškinti visiems, kad esu geresnis rašytojas nei skaitytojams atrodo? Netraukia viešųjų ryšių menas. O ir jis nepadėtų. Tai lemia mano vietą ir vaidmenį rašytojų bendruomenėje, šiandienėje lietuvių literatūroje.
Dažniausiai galiu neatpažintas vaikščioti gatvėmis, prisistatyti kaip pedagogas, sodininkas ar pensininkas. Nieko ir neatsitiktų paliovus man rašyti. Labai daug ir gerų rašytojų yra Lietuvoje, tegu tik juos skaito, deja, literatūros prestižas sumenko.
Menu, 1988-1990 metais būti rašytoju, atstovauti lietuvių literatūrai buvo labai reikšmingas ir labai viešas dalykas. Šiandien jau kitaip. Literatūra pasitraukė. Gal ne į šalį, o gilyn, anapus kasdienio triukšmo. Triukšmingesni kiti menai, jie gal ir kultūros įvaizdį formuoja. Vėl pakartosiu: deja. Užmirštama, ką literatūra yra mūsų kalbai, savimonei, net politikai, visai kultūrai davusi, ką pati iš tautos yra perėmusi.
– Kokiu savo kūriniu labiausiai didžiuojatės? – Visa, ką parašiau, buvo reikalinga man pačiam, o ką manė kiti, nežinau. Ir žodis „didžiuotis“ yra keistas. Gal ne „didžiuojuosi“, o tik esu kažkiek patenkintas kūrinio likimu, kurį jau žinau. Toks yra romanas ,,Žemaičio garlėkys“. Jį labai ilgai rašiau. Ne sykį keičiau jo struktūrinius pamatus.
Yra net du (1988 ir 2009 metais) publikuoti romano variantai. Labai daug jame man (viliuosi – ir ne man vienam) reikšmingų potyrių. Kai kurie man net sako, kad nieko geresnio už jį neparašysiu. Tai mane skaudina, bet kažkiek ir pradžiugina – paglosto savimeilę.
Vis dėlto dažniausiai esu patenkintas ne visu kūriniu, o jo detale, pavyzdžiui, metafora, antrašte. Štai esu išleidęs ,,Gabatos knygą“. Knyga kaip knyga, o antrašte esu labai patenkintas.
– Ar rašote kasdien?
– Ne, ne kasdien. Vis dažniau būna ir taip – kasdien sėdu prie pradėto kūrinio tik tada, kai matau jį beveik pabaigtą, kai galiu jį perrašinėti ar redaguoti. Tiesa, dar man rūpi kritika, literatūrologija, literatūros filosofija, eseistika. Visus žanrus prisiminęs, galėčiau sakyti, kad rašau tikrai kasdien. Daug tekstų, kurie yra iš pareigos, iš dėstytojo profesijos.
Geriausias metas – labai ankstus rytas, esu vyturys. Tinka puodelis arbatos ar kavos. Radijas gali groti ar net žinias pasakoti, tačiau mėgstamos muzikos klausausi, kai nerašau, kai noriu susikaupti, pasitarti su vaizduote. Tada ir kompiuteris būna išjungtas. Po pietų, vakarais tinka skaityti, rašyti – tik terminams ar kitoms jėgoms spaudžiant. Apie blogesnius įpročius: parkerio ar pieštuko vis rečiau teprireikia, rankraščių lieka vis mažiau, tik elektroninės laikmenos.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Turbūt tas, kuris atranda savo autorių, savo kūrinį. Geras skaitytojas – tai autoriaus erdvė, kuri rezonuoja, sustiprina. Galėčiau atsakyti ir kitaip. Idealus yra neegzistuojantis. Galvodamas apie savo skaitytojus, beveik nematau jų, arba matau tik tikėtinų, tik iš dalies realių. Vieną jų netgi neblogai pažįstu: tai – aš pats.
Visada džiaugiuosi, kai skaitytojas patiria dalykų, kurie man pačiam rašant atsivėrė, buvo svarbūs. Dėl tokių atsivėrimų ir noriu, ir galiu rašyti. Kito (gal skaitytojos?) tektų dairytis tarp nepažįstamų, man gal visai svetimų skaitytojų, kurie, pirmąsyk atsivertę mano kūrinį, nesuvokia jo, keikia ir manąjį stilių, ir mane patį, užverčia, anot jo, neįmanomą perskaityti knygą, bet po kurio laiko sugrįžta prie jos, „atsirakina“ ją, sulaužo anksčiau jį sustabdžiusius raktus – visus stilistinius jos kodus, gal net patiria panašių pajautų, dėl kurių knyga autoriaus buvo pradėta ir – pagaliau – parašyta.
– Kas yra gera knyga?
– Skaitoma ir perskaityta, ir vėl atsiversta. Paties skaitytojo valia bent porą kartų perskaityta knyga jau gali pretenduoti į geros knygos vardą. Gera knyga yra iliuzonistė, stebukladarė, ji tarsi iš vaizduotės „niekų“ sukuria ir dovanoja skaitytojui viską čia ir dabar. Man knyga yra gera ar net puiki, kai joje manęs laukia netikėta, išskirtinai individuali autoriaus tikrovės pajauta, ne išsyk atsiverianti kalbinė literatūrinė jos forma.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Mėgstami yra visi savi. Mėgstamiausi yra iš knygų, kurių neparašiau.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus?
– Pats jo dar nesukūriau, o kitų autorių knygose nesutikau. Po dalelę savęs galėčiau rankiot, betgi tam prireiktų beveik visų man patikusių knygų. Kam? Tarkim, ir aš, kaip ir Liudas Vasaris, nepasirinkau kunigystės. Tačiau kokie skirtingi, absoliučiai nepasikartojantys mudviejų pasirinkimų motyvai! Bet kuris pagal personažus sudėliotas mano autoportretas būtų negyvas, ne aš.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Negalėčiau ir nesutikčiau būti kito autoriaus knygos autorius.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Gal ,,Žydų anekdotai“. Jehošuos Jacovskio surinktų istorijų knygelė, kurią neretai atsiverčiu, ypač kai norisi tik pykti ar liūdėti. Jos intonacijos primena visas kitas knygas, kurias skaitydamas tikrai daug seniau garsiai juokiausi – „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“, „Dvyliką kėdžių“, Šolom Aleichemo „Apysakas“ ir kt.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Mano akys ir lova jau senokai susipyko. Tad gal ne „šalia“, o jos pusėje? Guli literatūrinė periodika. Tebeguli Lenos Eltang „Kiti būgnai“ (nors jau perskaityta), Augustino Dainio „Angelofilai“ (perskaityta), Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ (skaitoma) , Algio Mickūno „Estetika“ (perskaityta) , Gilleso Deleuze‘o ir Félixo Guattari‘o „Kas yra filosofija“ (skaitoma).
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Negalėčiau. Jų daugiau. Arba mažiau. Jos nėra vis tos pačios, arba bent jau kaskart būtų skirtingos, kai tik susiečiau jas su šiandien skaitomomis knygomis.
Būtų vakarykštis ir šiandienis jų sąrašas. Galėčiau nebent prisiminti kelias reikšmingesnes manajam literatūros patyrimui, surikiuoti jas ta tvarka, kuria esu perskaitęs: Jacko Londono „Baltoji iltis“, „Tūkstantis ir viena naktis“, Thomo Manno „Faustas“, Williamo Faulknerio trilogija „Kaimas. Miestas. Vila“, Rogerio Garaudy „Realizmas be krantų“, Fiodoro Dostojevskio „Demonai“, Thomaso Wolfe'o „Žvelk, angele, į savo būstą“, G.G.Marquezo „Patriarcho ruduo“, J.L.Borgeso „Fikcijos“, „Daiktai ir žodžiai“, Petro Dirgėlos „Karalystė“... Ar tik nebus jau per dešimt?
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Viešpatie, ar kalbame apie tikrai gerą knygą? Nors mano pagalvojimai apie tokią knygą liko migloti, bet jeigu taip, tai padėk tam žmogui susitikti kitokį draugą, bet lygiavertį tai knygai. Ir man su tuo žmogum būtų daug kalbos.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Jos reikalingos. Jų daugės. Kol kas retokai „atsiverčiu“ jas, nemėgstu jų, nes jos nė iš tolo negali prilygti tikroms – klasikinėms, popierinėms knygoms.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Nesu prietaringas, bet žinau, kaip rizikinga net prasitarti apie tai, ko dar neparašei. Juk nepadėjęs paskutinio taško, nežinai, ką parašysi. Ar baigsi rašyti. Tiek to – prasitardamas gal ir įsipareigosiu. Tik labai aptakiai galėčiau sakyti – rašau. Dar ne kasdien, tik priešokiais, bet esu jau ,,pagautas“ idėjos ar temos, kuri metaforiškai kol kas vadinasi ,,Tavo bažnyčios rūsys“.
Jau matau, kol kas – vaizduotėje, kai kurių reformatų iš Kelmės ir kitų Žemaitijos vietovių veidus, įsivaizduoju jų likimus. Kitaip – bandau prisijaukinti žmonos Violetos Kamilės Bazaraitės ir visos jos giminės, menančios savojo „Nezcuja“ herbo legendą, archyvinę medžiagą. Jos daugėja, nes genealoginės tos giminės šaknys nuo XIV a. raizgosi giliai ir plačiai, ne tik po Žemaitiją, bet ir po visą LDK, pasiekia Škotiją.
Įdomūs, netikėti likimų ryšiai provokuoja rašyti bent iš dalies dokumentinį pasakojimą, tačiau pagrindinius veikėjus turės sukurti vaizduotė. Sakyčiau, gal rasis romanas su šiandienio gyvenimo detektyvine intriga, o iš tikrųjų – knyga apie senos giminės palikuonių dvasines sąšaukas su savo istoriniais giminaičiais. Visų jų likimų kolizija – tikėti ar turėti – man pačiam atrodo skausmingai reikšminga. Amžinai aktuali Lietuvoje. Tuo pat metu ant stalo (kompiuteryje) rikiuoju mokslo straipsnių rinkinį „Estezės pjūviai: vertinimai“. Tai – paprastesnis rūpestis, tereikia su savimi susitarti tik dėl knygos kompozicinės struktūros ir jos „aparato“ – įvado, komentarų, bibliografinių aprašų ir t. t.
Pagrindiniai biografijos faktai
* V.Martinkus, prozininkas, literatūrologas, gimė 1943 05 28 Jerubiškiuose, Jurbarko raj. 1965 m. baigė Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą. 1966-1971 m. ir 1982-1986 m. šiame institute dėstė filosofiją. 1974-1982 m. Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Kauno skyriaus sekretorius, 1988-1990 m. LRS valdybos, o 1990-1994 m. LRS pirmininkas. Nuo 1994 m. dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete. Filosofijos mokslų daktaras.
* Bibliografija: „Loterija“ (apsakymai), Vilnius: „Vaga“, 1969; „Rotušės laikrodžio vagis“ (apsakymai), Vilnius: „Vaga“, 1974; „Vėtrungė šeimos šventei“ (apysakos), Vilnius: „Vaga“, 1978;
„Akmenys“ (romanas), Vilnius: „Vaga“, 1972; „Lašai“: Rašmenys ant klepsidros Autų gatvėje (romanas), Vilnius: „Vaga“, 1980; „Medžioklė draustinyje“ (romanas), Vilnius: „Vaga“, 1983;
„Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje“ (romanas), Vilnius: „Vaga“, 1988; „Simonija“ (romanas); Vilnius: LRS leidykla, 1997; „Gabatos knyga“ (poetinė eseistika), Kaunas: „Santara“, 1999;
„Literatūra ir paraliteratūra“ (straipsnių ir esė rinkinys), Vilnius: LRS leidykla, 2003;
„Šuns mazgas“ (apysakos), Vilnius: LRS leidykla, 2005; „Žemaičio garlėkys“ (istorinis romanas), Vilnius: LRS leidykla; „Dvylika lieptų“ (kalendorinės novelės), Vilnius: LRS leidykla.
* V.Martinkaus kūriniai versti į slovakų, estų, rusų, anglų, latvių, lenkų kalbas.
* Apdovanojimai: Valstybinė respublikos premija už romaną „Medžioklė draustinyje“; literatūrinė „Varpų“ premija (1995);
J.Paukštelio premija už romaną „Simonija“ (1999);
Lietuvos respublikos vyriausybės meno premija (2003); Meno kūrėjų asociacijos premija už novelių knygą „Dvylika lieptų“ (2011).
