Tai asmenybė, dar ir šiais laikais kelianti aršias diskusijas: komunistinių pažiūrų rusai vis dar keikia Gorbačiovą dėl imperijos sužlugdymo, liberalių pažiūrų rusai jaučiasi jo išduoti (kodėl, sužinosite perskaitę knygą). Lietuviai taip pat turi nevienprasmišką požiūrį į šią asmenybę: kiek 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai buvo palaiminti Gorbačiovo, kiek jis žinojo apie situaciją Vilniuje, koks iš tikrųjų buvo šio politiko požiūris ir kokia daroma įtaka tuometiniams įvykiams?..
Gorbačiovas neatskiriamas nuo žodžio perestroika ir SSRS griuvimo. Žinoma, politika yra vykdoma ne vieno žmogaus ir ne vieno žmogaus priimami sprendimai, tačiau būtent svarbiausi politikai atsakingi už tai, kaip susiklosto šalių likimai. Valdymo laikotarpiu politikai visada mėgina kurti kuo patrauklesnį įvaizdį, o po lemiamų lūžių stengiasi save įamžinti kuo didingiau ir teigiamiau. Kad ir kaip ten būtų, nuo senų laikų istorija, priklausomai nuo laikmečio, yra rašoma ir perrašoma, o kartu su istorija kinta ir politikų paveikslai.
Apie Gorbačiovą rašė ir vis dar teberašo; tiek užsienyje, tiek pačioje Rusijoje jis vertinamas prieštaringai. Vokietijos savaitraštis „Der Spiegel“ paviešino ištraukas iš paskutinio SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo oficialių dokumentų archyvo, kurį jam pavyko išsaugoti ir išlaikyti neatskleistą dvidešimt metų.
Jungtinėje Karalystėje šiuo metu gyvenantis rusų istorikas, rašytojas, disidentas Pavelas Stroilovas Lietuvos ambasadai Londone įteikė 170 puslapių slaptų dokumentų dosjė. Į P. Stroilovą Lietuvos prokurorai kreipėsi, kai su įtakingu britų žurnalu „The Spectator“ bendradarbiaujantis istorikas išspausdino dalį slaptųjų M. Gorbačiovo bylų, kuriose minimos ir Vilniuje vykusios žudynės. „Alma littera“ išleido knygą, kurią taip ir pavadino – „Slapti Gorbačiovo archyvai“. Joje sudėti dokumentai apima 1989 01 24–1991 07 08 metų laikotarpį.
Dokumentų kopijas P. Stroilovas slapta padarė Maskvoje, Gorbačiovo fonde, kai tyrinėjo ten esančią medžiagą. 2004-aisiais P. Stroilovas Didžiojoje Britanijoje pasiprašė politinio prieglobsčio, o šios kopijos buvo tarsi įrodymas, kad istoriko prašymas yra pagrįstas.
Knygoje įdėtas „Istoriko Pavelo Stroilovo žodis“ nušviečia ne tik konkrečią šio istoriko situaciją, bet ir bendrą archyvų svarbą šiuolaikiniame pasaulyje.
„Praėjo tie laikai, kai istoriko – archyvų žiurkės – darbas buvo išimtinai taikus, kai mūsų gyvenimas tekėjo mažučiame dulkėtame pasaulėlyje, nedaug ką bendro teturinčiame su realybe. Tačiau štai jau keletą dešimtmečių kone visi garsūs realaus pasaulio įvykiai sukasi apie archyvus ir istorikus. Mes liovėmės buvę mažai kam įdomių temų tyrinėtojai.
Dabar iš kiekvieno istoriko tikimasi atskleistos didelės paslapties, kuri pakeis žemynų likimą. Nuostabiausia, kad tokios viltys dažnai pasiteisina.“ – teigia P. Stroilovas.
Knyga „Slapti Gorbačiovo archyvai“ atskleis keletą paslapčių, leis akies krašteliu žvilgtelėti į to meto politikų dienoraščius, pokalbių išklotines, suteiks galimybę sužinoti politikų planus ir pozicijas Sausio 13-osios klausimu. Žinoma, svarbiausia figūra – M. S. Gorbačiovas.
Knyga stipriai pakeis Jūsų įsivaizduotą šio politiko paveikslą arba patvirtins Jūsų spėjimus, kad paskutinysis Sovietų Sąjungos vadovas buvo ne toks, kokį ilgą laiką buvo stengiamasi vaizduoti.
Knygoje rasite ir kitų to meto politikų pasisakymų (Brazausko, Medvedevo, Väljeso, Busho…). Knygos pabaigoje įdėtas išsamus A. Čekuolio komentaras. Apibendrinant galima tik pakartoti A. Čekuolio mintį, kad ši knyga istorikui – tai lyg kelionė į aukso kasyklą, tačiau slapti Gorbačiovo archyvai sudomins ir eilinį žmogų.
Knyga skirta tiek vyresniam, tiek jaunesniam skaitytojui, besidominčiam istorija ir politika, tinkama ne tik pačiam skaityti, bet ir skolinti kaimynui, dovanoti draugui; nors tai daugiau vyriškas veikalas, bet juo susidomės ir ne viena moteris.
