* * *
Petrs, sūnus Stepono, iš Telšių į Vilnių su boba atlėkt užsimanė,
Ir savo mašinikę dailiai nuplovė iš vakaro.
Mat sūnui sudentui bryzą lašinių atvežti turėjo
Ir savo pačiutę Marcelę į turkų kurortą sykiu išlydėjo.
Patekėjus jau saulei, į slauną sostinę gražiai įbruzgėjo,
Ir Gedimino prospektą suradęs, Katedros link nedrąsiai riedėjo.
„Žiūrėk, Marceliut, kairėn - dunkso rūmai Seimo didingi,
Kur didžiavyriai storojas dėl tautos ir kiekvieno mūsų!“
Taip jam pasakius, didžiavyris Droma iš Seimo išslinko,
Ir skersai gatvę kėblindamas, užvertęs į dangų galvą, pedofilų ieškoti suskato.
„Ak tu glūps Seimo nary, kur tu per raudoną šviesą kinkuoji,
Ir po mano mašinos ratais lendi bėdos užsigeidęs?“
Taip išbarė Petrs, sūnus Stepono, seimūną Dromą,
Ir taip dėjo ant stabdžių,
Kad net dūmai irgi žiežirbos iš po mašinos ratų parūko.
„Ar tu nematai, glūps kurmi, kadesmi aš seimūnas
Ir mašinos priekį į mano šikną įrėmęs tu neliečiamybę mano naikini?
Ar žinai, glūps žmogau, kiek šikna seimūno kainuoja?“
Taip Petrą burnodams ir keikdams, Droma mikliai per gatvę prašoko.
Mat kitoj pusėj gatvės sudegusio teatro elektriką Kaką pamatė.
Ans pedofilą ką tik pagautą į tarpuvartę tempėsi spėriai.
Jau Petrs, sūnus Stepono, lengviau atsidusti norėjo,
Kai atpuolusi Švancikienė, Seimo narė pagirtoji, klykti pagavo.
„Glūps plūge tu, ko dūmiji po Seimo langais
lyg koks nacionalinis Neringos gaisras,
Ir bjauriai terši aplinkui tyrą sostinės orą!“
Rūsčiai subarė Petrą ir jam gėdą padarė.
Petras vėl palengva į priekį ėmė riedėti.
O savo užsirūstinusiai pačiutei Marcelei liepė skrumnai tylėti.
Tuo metu vaikis Molys, nosį krapštydamas uoliai,
Iš kairės su juoda tačka atlėkė žviegdams,
Ir Petrui tiesiai po nosim užlindo smirdas.
Petrs, sūnus Stepono, vėl dėjo ant stabdžių,
O iš paskos visos mašinos taip spausti signalą pagavo,
Kad net varnos krankdamos nuo Gedimino bokšto nupuolė.
Tas vaikis Molys išsitraukė didelį kuolą,
Ir juo per Petro mašinos kapotą daugsyk pabaksnojęs,
Labai neviežlybai į Petrą, sūnų Stepono, kreipėsi.
„Ak tu loche kaimo tamsybių didžiausių,
Ar nematai, kad valstybininkas aš esmi ir tačka mano didesnė,
Tad užleist tu man turi gatvėje vietą!
Ar nežinai, kad darbų garsių skubu aš Lietuvai dirbti,
O tu varyk iš čia į savo Telšius šaudyt gandrų irgi aklųjų pelėdų!“
Taip bebendraudams, besižvalgydams, Petrs
su Marcele po Vilnių riedėjo,
Ir prakaitą nuo kaktos braukdams tyliai dūmojo:
„Akjūs smirdžiai, kaip šūdvabaliai po Vilnių sau ruplinėjat,
Ir kaimo žmogelį visai per drimelį laikot.
Esą tu, nabags žmogau, žinok savo vietą,
Ir kentėk, kai tau tarsi špygą ar kuoką po nosimi kiša.“
Čia Petro dūmojimas netikėtai nutrūko.
Pranešimas kitos dienos laikraščiuose: „Telšių miesto gyventojas P. su žmona M. Vilniuje, važiuodamas Gedimino prospektu, prie Vyriausybės rūmų sustojo praleisti per perėją pėsčiųjų.
Tuo metu dideliu Vyriausybės nariams leistinu greičiu (90 km per val.) per perėją važiavęs Vyriausybės narys Š.S., vėliau (po darbo) pripūtęs 2,3 Vyriausybės nariams leistinos promilės, visai logiškai rėžėsi j piliečio P. kažkodėl sustojusią mašiną. Ši po smūgio tapo nebevažiuojanti ir nebeatpažįstama - gerokai trumpesnė ir platesnė. Mat dar priekiu trenkėsi į gatvės žibintą.
Gerbiamas ponas Š.S. skubiai pasišalino, nes skubėjo į Vyriausybės posėdį. Pilietis P. parašė pasiaiškinimą ir buvo nubaustas trigubo dydžio bauda.
Mat: a) sustojo ties perėja ir sutrukdė Vyriausybės nario judėjimą; b) užsižiopsojo į prie Vyriausybės rūmų stovintį V. Kudirkos paminklą, kurio atvaizdo ant 500 litų kupiūros seniai jau buvo nematęs; c) įtartinai ilgai žvelgė į kairę, į Vyriausybės rūmus, nors iki rinkimų dar buvo likęs mėnuo ir šalį tebevaldė dešinieji.“
Laukite knygos.
