39 metų poetas ką tik išleido antrąją eilėraščių knygą „Apytiksliai trys“ (LRS leidykla), kuri bus pristatyta lapkričio 28 dieną 18 val. sostinėje įsikūrusioje Lietuvos rašytojų sąjungoje. Pirmoji A. Valionio eilėraščių knyga „Skrendant nelieka pėdsakų“ skaitytojus pasiekė 2003 metais. A. Valionis šmaikščiai atsakė į lrytas.lt klausimus.
– Artūrai, ar atsimenate, kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Pirmas dokumentuotas mano parašytas, tiksliau sakant, išsakytas, nes rašyti dar nemokėjau, kūrinys datuojamas 1977 metų kovo 11 (!) diena. Toks trumpas ir konkretus 3 metų 6 mėnesių ir 6 dienų vaiko, sakykime, pasąmoningai rezistencinis, socialiai kritiškas eilėraštis-daina apie oželį, kuris nori valgyti, bet nieko čia nėra. Išliko, močiutės užrašytas ant laikraščio „Tiesa“ skiautės. Šiemet buvo pradingęs, bet sėkmingai atsirado ir guli saugioje vietoje. (Buvo geri laikai, dabar viską užrašinėti jau tenka pačiam.)
O kodėl pradėjau rašyti, nepamenu: gal todėl, kad vis tiek intuityviai jaučiau, jog kada nors teks išmokti. Todėl, kadangi to, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi, raides rašyti ir žodžius dėlioti išmokau gana anksti, kad nereikėtų ant tų gležnų penkiamečio pečių nešioti. Tik pamenu, kad „š“ ir „ž“ gana ilgai rašydavau atvirkščiai. Kažkodėl. Bet galiausiai viskas susitvarkė.
– Šiuolaikinė visuomenė ir poezija kai kuriems atrodo kone nesuderinamos ar bent jau nutolusios viena nuo kitos? Kaip jūs joje jaučiatės?
– Prieš porą metų „Poezijos pavasario“ festivalio metu lankiausi Suvalkijoje. Po renginių vienas regioninis laikraštis išvardino dalyvius, tarp kurių, jų nuomone, buvo ir „šiuolaikinės poezijos atstovas A. Valionis“. Tad, jei tai tiesa, kaip šiuolaikinės poezijos atstovas šiuolaikinėje visuomenėje jaučiuosi atitinkamai.
O būti rašytoju šiais laikais, mano galva, kažko išskirtinio ar ypatingai pakylėto, bent žiūrint iš šiuolaikinės visuomenės pozicijų, nereiškia: atsimenu, dar pačioje, pompastiškai kalbant, kūrybinio kelio pradžioje, 1995 metais, iš „Poezijos pavasario“ atidarymo iškilmių Kaune grįžau į Vilnių, studentų bendrabutį – baltu švarku, su gėlėmis rankoje, toks visas laureatas (už debiutą „Poezijos pavasario“ almanache), ir iškilmingoji dalis tuo ir baigėsi. Kitas rytas išaušo lygiai toks pats kaip ir prieš tai.
Bet ne, dabar jaučiuosi pakylėtai, nes jau tai, kad klausiate, rodo, jog šiuolaikinei visuomenei įdomu, kaip joje jaučiasi šiuolaikinis rašytojas.
Šiais laikais būti rašytoju reiškia tai, kad įdarbini tam tikrus savo sugebėjimus veiklai, kuri didelių dividendų neatneš (jei norisi šlovės, garbės, pinigų, prestižo ar įtakos, yra daug efektyvesnių būdų tai pasiekti), bet tuo užsiimi, visų pirma, dėl to keisto jausmo, apimančio rašant ir parašius. Pačiam įdomu, kas šįkart išeis, tai ir bandai sužinoti. Neparašęs nesužinosi. Ir, visų antra, dėl tos vienos skaitytojos (ar skaitytojo), kuriems galbūt reikėjo kažkurios vienos tavo eilutės. Niekada negali žinoti, kurios. O kai (jei) taip atsitinka, dar labiau žinai, kad vertėjo.
Bet panašiai turbūt jautėsi ir nešiuolaikiniai, t. y., tuolaikiniai rašytojai tuolaikinėse visuomenėse.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Gal ne didžiuojuosi, bet džiaugiuosi:
- labiausiai dabar džiaugiuosi visai šviežia (ar šilta) savo poezijos knyga „Apytiksliai trys“. Ką tik, galima sakyti, sudalyvavau jos gimdyme: spaustuvėje mačiau, kaip iš didžiulės mašinos įsčių gimsta mano knygos viršelis. Daug viršelių.
- irgi labiausiai dabar džiaugiuosi sukurtu tekstu „Poetinio Druskininkų Rudens“ (PDR) festivalio himnui. Festivalis turi ilgametes tradicijas, savo vėliavą, o himno trūko. Dabar pilnas komplektas, nuo pernykščio rudens yra ir himnas.
- džiaugiuosi ir savo pirmąja knyga. Po jos išleidimo praėjo šiek tiek laiko – jau įvyko trys vasaros ir dvi žiemos olimpiados, bet vis dar manau, kad joje yra įdomių dalykų.
- džiaugiuosi, kad dėl mano tapyto paveikslo vieno PDR festivalio metu aukcione vyko gana aktyvios varžybos, buvo žmonių, kurie jo norėjo. Laimėjęs pirkėjas, mano galva, žino, į ką verta sėkmingai investuoti.
Na va, prisidžiaugiau pakankamai. O atsakant į klausimą: didžiuojuosi savo dukra. Bet čia ne vien mano, o autorių kolektyvo, t. y., mano ir Linos Valionienės, bendras kūrinys.
– Ar rašote kasdien? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Kasdien rašau įvairius einamuosius raštus ar elektroninius laiškus. Grožinius kūrinius, gražius ar negražius, rašau ne kasdien. Czeslawas Miloszas sakė, kad poeziją reikia rašyti retai ir nenorint. Protingai sakė, tad verta įsiklausyti. Bet kadangi nėra reikalo absoliučiai paklusti autoritetams, tai į patarimą įsiklausau tik iš dalies: rašau retai, bet norom.
Būna trumpų laikotarpių, kai rašau kasdien – pavyzdžiui, Baltijos rašytojų ir vertėjų centre Visbyje Gotlando saloje. Ten neišeina nerašyti, gali vien į tai susikoncentruoti. Sala įpareigoja.
Kai paklausėte apie muziką, pagalvojau, kad mano tekstuose visai nemažai muzikinių terminų. Taip, muzikos rašydamas dažniausiai klausausi. Tarkime, Visbyje dirbdamas prie pastarosios knygos daugiausia klausiausi Tordo Gustavseno, Esbjorno Svensono, Keitho Jarretto. Jie labai tiko tą žiemą ir konstruktyviai prisidėjo prie knygos, tokios, kokia ji ištiko, galutinio pavidalo. Ačiū jiems už tai.
Ypatingų rašymo įpročių ar ritualų neturiu. Nors būtų gerai sukurti kokį nors mitą – atsimenu, prieš beveik dvidešimtį metų vienos knygos pristatyme žurnalistai autoriaus paklausė: Kaip jūs rašote? O jis rimtu veidu išvardino visus būtinus atributus: turi būti vėlyvas vakaras, mėnulis danguje, žvakė ant stalo, raudono vyno taurė, tada papasakojo, kaip užsirūko cigaretę, išpučia dūmus ir palinksta prie popieriaus lapo, rankoje ne tušinukas, o plunksna. Buvo kruopščiai konspektuojančių. Buvo smagu.
– Jūsų galva, kokį skaitytoją galima būtų pavadinti idealiu?
– Idealią skaitytoją įsivaizduoju. Mačiau kartą prie jūros, iš tolo: vėjas kedeno jos plaukus, ir ji nieko aplink nematė, nes knyga buvo ją visą įtraukusi. (Tiesą sakant, nesu tikras, gal ten buvo žurnalas.) Būtų puiki nuotrauka skaitymo metams populiarinti.
O dėl idealaus skaitytojo – sudėtingas klausimas, bet, kaip dažnai būna su sudėtingais dalykais, galvon atėjo paprastas atsakymas: man labai patinka, kai ir kaip mano dukra sėdi ir skaito. Pažiūrėkite, kaip skaito vaikas, kuris neseniai išmoko skaityti ir skaito jam įdomią knygą. Tai idealu. Kad taip ir suaugę.
– O kaip apibūdintumėte gerą knygą?
– Gera knyga – tai knyga, kurioje žodžiai švininiai kaip plunksnos, o sakiniai lengvi kaip plytos.
Gera knyga – ta, kurioje konkrečiu metu yra tai, ko mums reikia, kad ir ką tai kiekvienam iš mūsų galėtų reikšti. Geroje knygoje yra TAS žodis ar sakinys, ją skaitant apima TA emocija. Paradoksas, bet ir išskirtinai bloga knyga, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, gali pabūti gera knyga.
Gerose knygose atpažįstame save – visos jos apie mus: apie tai, kas su mumis buvo, yra ir bus, apie mūsų norus, vizijas, lūkesčius, svajones, alternatyvius gyvenimus, mintis, poelgius, viltis, baimes, būsenas, neišsipildžiusius ir išsipildžiusius dalykus. Jos tarsi mūsų pačių rašytos, tik šiek tiek geriau.
Geros knygos anksčiau ar vėliau pakliūna mums į rankas.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Tie, kurie aiškiai suvokia ar bando suvokti pasaulio modelį ir savo bei kitų vietą ir prasmę jame ir/ar savo unikalia filosofine sistema dalinasi su kitais. Pavyzdžiui, Snusmumrikas iš „Trolių Mumių“, Mikė Pūkuotukas, Orasijas Oliveira iš Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“. Ežiukas rūke.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus?
– Pagalvojau apie kelis, bet visi pasirodė labai jau teigiami, tad nutariau, kad reikia įnešti šiek tiek objektyvumo, ir užpildžiau pirmą pasitaikiusį testą internete: Į kokį kino ar literatūros personažą esate panašus? Padarė išvadą, kad į pilietį Keiną iš to paties pavadinimo filmo, nes irgi sudėtingas charakteris.
Šio laikomo vienu geriausių visų laikų filmų, tenka prisipažinti, dar nemačiau, nelabai įsivaizduoju, koks ir kur tas panašumas, tad dėl visa ko padariau dar porą, jau vien tik literatūros, testų. Ir pasirodo, kad esu panašus į Šerloką Holmsą ir dar Gendalfą iš „Žiedų valdovo“.
Simpatiški diedukai, sakyčiau, neblogai pavyko, bet kažko dar trūko, tai, sakau, reikia padaryt dar vieną, paskutinį – panašumo su klasikiniais personažais – testą. Ir sako, tu į Odisėją, o jis į tave panašiausias. Nieko nepadarysi, klasika yra klasika. Nesiginčijau. Man tinka.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Turbūt tinkamiausias būtų kanoninis atsakymas: nenoriu būti parašęs niekieno kito knygų, noriu eiti savo keliu ir t. t. ir pan. Tačiau jei būtinai reikėtų rinktis, pirmiausia, apie ką pagalvojau – J.Cortazaro „Žaidžiame klases“. Bet kadangi nemoku ispaniškai, prozos (kol kas) nerašau ir „klasės“ buvo parašytos, kai dar nebuvau gimęs, dėl šių priežasčių net teoriškai nebūčiau galėjęs jos parašyti.
Apskritai yra nemažai knygų, kurias skaitydamas jaučiuosi, tarsi būčiau jas pats parašęs. To jausmo ir užtenka, o tikrovėje kiekvienas tegu rašo savo.
(Tiesa, „Harį Poterį“ būt labai neblogai parašyti. Arba „Da Vinčio kodą“.)
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Tokios knygos neatsimenu. Va, prieš savaitę vėl perskaičiau porą trumpų, kažkada seniau periodikoje spausdintų, Mariaus Buroko verstų ukrainiečio Dmitrijaus Haiduko apsakymų. Juokiausi.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Kadaise turėjau tokią idėją parašyti patarimų ir galimų atsakymų gidą interviu duodantiems žmonėms. Vienas iš patarimų buvo: būtinai, dar šiandien nusipirkite naktinį stalelį, nes kai jūsų paklaus: „Kokia knyga guli ant jūsų naktinio stalelio?“, ką jūs atsakysite, jei neturėsite stalelio? Čia įžangai, o atsakant į jūsų klausimą, šalia mūsų lovos ramiai guli kilimėlis.
Šiuo metu skaitau geras knygas; kai pažiūri, vien laureatai: Orhano Pamuko „Juodoji knyga“, Jose Saramago „Evangelija pagal Jėzų Kristų“, Donaldo Kajoko „Kurčiam asiliukui“. Kitaip tariant, „Juodoji knyga: Evangelija pagal Jėzų Kristų kurčiam asiliukui“.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Pirmiausia Tuve Janson „Trolis Mumis ir kometa“. Sėdėjau kaime ant sūpynių, mažas, ir skaičiau. Ir įdomu ir baisu vienu metu – kas bus toliau? Ar ta žvaigždė su uodega nukris ar nenukris ir visa ta idilija aplink mane – jazminas, geležinkelio pylimas su visais pravažiuojančiais traukiniais, braškės, mano sūpynės nueis velniop, ar šį kartą dar išsisuksim. Išsisukom, viskas baigėsi gerai.
„Trys muškietininkai“ – gal todėl, kad skaičiau pačiu laiku, dar tuomet, kai man buvo šiek tiek per anksti. O buvo laikai, vyrai gerai pasilinksmino.
Visa serija apie indėnus „Didžiosios Lokės sūnūs“ – mokiausi vaikščioti tyliai, kaip ten aprašyta, tik neįsiskaičiau, kad indėnai pėdą stato nuo pirštų, o ne nuo kulno. Išmokau nuo kulno, po to perskaičiau teisingai, bet buvo jau vėlu persimokyti. Pamoka, kad reikia iškart įdėmiai įsiskaityti – kuo arčiau idealaus skaitymo, tuo daugiau naudos ateityje.
Antano Škėmos „Balta drobulė“ paskutinėse mokyklos klasėse – pamačiau, kad galima ir kitaip, nei žinojau ir mokiausi iki tol.
J.Cortazar „Žaidžiame klases“ – čia ta pati, kurią norėčiau parašyti, bet nespėjau.
Jurgio Kunčino „Tūla“ – knyga iš esmės.
K.Donelaičio „Metai“ – pirmasis hip hopo tekstas lietuviškai. Jei netikit, perkaitykit garsiai ir ritmiškai.
Peterio Nilsono „Mesijas su medine koja“. Man labai gerà, kaip ir kitos šiame sąraše.
Švedų poetų Tomo Transtromerio („Prisiminimai regi mane“) ir Wernerio Aspenstrom („Šiaurės dvasia“) knygos – skandinaviškai tiksliai.
Jau virš dešimt išvardinau, o kur dar didysis mano ketvertas, neišskiriant atskirų jų knygų: Gabrielis Garcia Marquezas, Salmanas Rushdie, Jorge Louisas Borgesas, Milanas Kundera. Tiksliau sakant, penketas – dar Miloradas Pavičius.
Ir lietuvių poezija, bet čia jau būtų atskiras plunksnos brolijos ir seserijos sąrašas.
Visų neišvardinsi. Paklaustumėt rytoj, dešimtukas gal šiek tiek kitaip susidėliotų.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Galima kalbėtis, pavyzdžiui, apie tą knygą, kurios tas žmogus neskaitė. Galima apie muziką, apie futbolą, apie tai, kaip jam sekasi, apie molekulinę fiziką, apie tai, ar lietinga vasara pas juos ir pas mus buvo, apie tai, kas mūsų laukia, apie tai, kad mūsų laikais viskas buvo kitaip, galima ir apie tai, kad jau greitai reikės keisti padangas. Yra tų temų. Nemanau, kad yra viena knyga, kurią būtina perskaityti. Jei ir yra, nesu tikras, ar aš esu ją skaitęs.
Panašių knygų skaitymas, tiesa, įveda į tą patį kontekstą, padeda lengviau susikalbėti. Rekomenduojama, bet nebūtina.
Štai, pavyzdžiui, „Pilietis Keinas“, filmas, į kurio pagrindinį veikėją, kaip minėjau, esu panašus, pasak vieno testo sudarytojų. Tituluojamas geriausiu visų laikų filmu, o aš jo nemačiau. Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su manimi, nemačiusiu „Piliečio Keino“?
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Kol kas nejaučiu didelio poreikio jomis naudotis, bet ir nemanau, kaip kai kas teigia, kad jų galimas populiarėjimas reiškia artėjančią spausdintos knygos mirtį. Manau, svarbiausia, ar žmonės skaito ir ką skaito, o kalbant apie tai, kaip knygos atrodys, kaip kad sakoma viename mano eilėraštyje, „koks skirtumas, kokiu pavidalu, forma, gulėti ant saulės, ant akmenų?“ Nebijau, kad knygos išnyks, o jei išnyks, mes patys būsime kalti.
Elektroninių knygų populiarėjimas neabejotinai keis mūsų įpročius, bet tai nėra tokia revoliucinė kaita, kaip, pavyzdžiui., interneto ar mobiliųjų telefonų atsiradimas. Tai tik to, kas jau įvyko, tolesnė evoliucija, su kuria galima protingai sugyventi. Laikraščius dauguma jau skaitome kompiuterio ekrane – tiesa, skaitome kiek kitaip nei popieriuje. Panašiai gali įvykti ir su knygomis.
Iš kitos pusės pažvelgus į visą šį reikalą, žmonės ir toliau patys kepa duoną, gamina girą, verda alų, uogienes, nors ne visada tai daryti yra ekonomiškiau nei pirkti parduotuvėse, bendrauja vieni su kitais ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir gyvai, groja muzikos instrumentais, nors turi kompiuterius, eina į teatrus, nors turi televizorius, tad nemanau, kad spausdintos knygos turėtų būti išimtis ir elektroninės knygos jas visiškai išstumtų.
Spausdintos knygos irgi turi tam tikrų konkurencinių pranašumų prieš elektronines, o ar jais pasinaudos, matysim. Kol du žmonės sėdėdami tame pačiame kambaryje vienas kitam nesiunčia SMS žinučių, o kalbasi, praktiškai viskas tvarkoj.
Kaip ir daug kur, svarbu balansas ir pusiausvyra: akademiniam ar bet kokiam kitokiam darbui elektroninės knygos būtų nepamainomas dalykas. Jei prieš gerą dešmtmetį rašydamas disertaciją būčiau turėjęs elektroninių knygų skaitytuvą, nebūtų reikėję tampytis knygų ir įvairiausių straipsnių rinkinių maršrutu Varšuva-Vilnius-Varšuva, kur studijavau. Kai atsirado kompiuteriniai žodynai, manau, nelabai kas liūdėjo.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Įsivaizduoju, kad dabar, ką tik išleidus knygą, greičiausiai turėtų prasidėti ir bent mėnesį tęstis egzistencinės tuštumos laikotarpis. Tada atsėlins abejonės ir neviltis, kad knyga gal ir nėra labai gera; atsėlinusios jos, tikėtina, peraugs į frustraciją ir liūdesį, o tai jau būtų neblogas pagrindas naujos knygos apmatams. Taip per daug neskubant ir išsirutulios dar viena antikvarinio, praeitame tūkstantmetyje gimusio žmogaus parašyta knyga.
Kokią knygą ruošiuosi rašyti? Ruošiuosi rašyti trečią knygą. Kol kas esu parašęs porą knygų, jei tiksliau, suapvalinus, apytiksliai tris, tai toks konkretus planas šiai minutei kaip tik. Gal tai bus poezija, gal kitas žanras, dar sunku pasakyti. Idėjų yra, belieka milžiniška smulkmena: jas įgyvendinti. Esu atviroje jūroje: kurlink papūsiu, ten ir plauksiu.
Be to, idealių skaitytojų patogumui mano knygos pabaigoje yra nurodytas elektroninis paštas skundams dėl tekstų kokybės, pasiūlymams ir pageidavimams – gal netikėtai vieną sekmadienio rytą į el.pašto dėžutę įkris kokia geniali idėja, ir teks jos imtis. Kažin, bet kas žino.
