Amūrinis, arba sibirinis, tigras – stulbinantis gyvūnas. Ir ne tik dėl savo nepaprasto dydžio, greitumo ir didžiulės jėgos, bet ir dėl to, kad gyvena jam, atrodytų, netinkamoje aplinkoje – šaltuose, negailestinguose Šiaurės Azijos regionuose, toli nuo žaliuojančių pievų ir pelkių, kurias taip mėgsta jo giminaičiai iš pietų. Vien mintis apie šį plėšrūną, lekiantį per neaprėpiamus sniegynus, atrodo neįtikėtinai bauginanti.
Knygoje „Tigras: keršto ir išlikimo istorija“ Johnas Vaillantas ir pateikia tokį scenarijų: pasakoja apie 1997 m. Primorės krašto (Rusija) gyventojus šokiravusį įvykį – mirtimi pasibaigusį ir daug mįslių užminusį tigro išpuolį. „Tigras“ – ir jaudinanti nuotykių istorija, ir išsami studija apie tai, kaip dėl prastų įstatymų, nepakeliamų ekonominių sunkumų ir godumo susiklostė padėtis, kai tigrai ir žmonės ėmė vieni kitiems kelti didžiulę grėsmę, rašo newyorker.com.
J. Vaillantas nagrinėja su amūriniais tigrais susijusius prietarus ir atskleidžia tiesą apie šiuos gyvūnus, pasakoja apie gamtosaugininkų ir pačių tigrų kovą už rūšies išlikimą, kovą su brakonieriais, su žmonių brovimusi į tigrų medžioklės plotus ir daugybę kitų dalykų.
- Amūrinis tigras – vien gyvūno pavadinimas kužda, kad jis ypatingas. Kuo šis plėšrūnas Jus nustebino ir sužavėjo?
- Be dydžio ir grožio, mane sukrėtė šio gyvūno stojiška ištvermė. Mane sukrėtė ir sujaudino faktas, kad gyvūnas, kurį siejame su džiunglėmis, karščiu ir savotišku dykinėjimu, puikiai jaučiasi tokioje vietoje, kaip Rusijos Tolimieji Rytai, kur baisiai šalta ir tokios nepalankios sąlygos išgyventi.
Tigras, kurį pažinau rašydamas knygą, ne šiaip ten gyveno, jis net ir sužeistas sugebėjo greit adaptuotis, ištobulinti puolimo metodus, spaudžiant 40 laipsnių šalčiui. Šis gyvūnas pasižymėjo antgamtiškai stipriu ryžtu gyventi, ir tai pakeitė mano požiūrį į gyvybės jėgą apskritai.
- Kaip Jums pavyko sukurti įtikinamą pasakojimą, remiantis istorija, kurios pagrindiniai veikėjai – medžiotojas Markovas ir tigras – itin paslaptingi ir jau nebegyvi, o kitų likimas neaiškus?
- Naudojausi tais pačiais metodais, kaip ir rašydamas savo pirmąją knygą „The Golden Spruce“ („Auksinė eglė“), tada abiejų pagrindinių knygos veikėjų jau irgi nebuvo tarp gyvųjų. Kiekvienas po savęs palieka tam tikrą brydę – turiu galvoje pėdsakus, daiktus, santykius, oficialius dokumentus, kitų žmonių prisiminimus.
Šios detalės išsaugomos ten, kur jie gyveno, net jeigu išsibarsto tarsi šukės. Rašytojo darbas – jas surasti, išrūšiuoti, surinkti ir pateikti skaitytojui taip, kad jis per nuoseklų koliažą išvystų veikėjo portretą. Rašant „Tigrą“ mano užduotis buvo lengvesnė, nes inspektoriai, tyrę knygoje aprašytus tigro užpuolimus, užfiksavo visus įrodymus ir atliko ekspertizę, lyg žmogžudystės byloje. Todėl, rinkdamas medžiagą, naudojausi vaizdo įrašais, nuotraukomis, žemėlapiais ir apklausų išrašais.
- Knygoje daug rašote apie žmogaus vietą dinaminėje medžiotojo ir grobio grandinėje. Ką mes, gyvendami išsivysčiusiame, moderniame pasaulyje, jau spėjome pamiršti?
- Spėjome pamiršti, koks svarbus yra sąmoningas bendrabūvis. Dar prieš atsirandant žemdirbystei ir gyvenvietėms, žmonės, verčiami būtinybės, į gyvūnus ir jų gyvenamąją aplinką žiūrėjo dėmesingiau ir su didesne pagarba.
Daugelis Bikino upės slėnio gyventojų – turiu galvoje žmones – į tigrus iki šiol žiūri kaip į medžiotojus, savotiškus kolegas, su kuriais gali bet kada susidurti, todėl juos reikia gerbti.
Prieš šioje knygoje aprašomus tigro išpuolius, beje, išprovokuotus brakonieriaus Vladimiro Markovo elgesio, žmogėdrystė Bikino slėnyje nebuvo žinoma, o juk didelį plotą užimanti sritis garsėja ypač gausia tigrų populiacija.
Lankydamasis ten, susitikau su medžiotojais, kurie pažįsta kiekvieną medžioklės plotuose gyvenantį tigrą – atpažįsta iš snukio, žino amžių, lytį ir charakterį – taip pat, kaip mes pažįstame kaimynų šunis. Dažniausiai į tigrus čia žiūrima kaip į tam tikrą nepatogumą, o ne kaip į grėsmę gyvybei.
Kas mums yra gamta? Šiais laikais mes gamtoje lankomės, su ja kovojame, ją eksploatuojame arba jos vengiame, o ne joje gyvename. Iliuzija, kad išlaikome distanciją, sukelia pavojingus atskirties procesus – prireikia galingų uraganų, naftos išsiliejimų ar tigro išpuolių, kad prisimintume, jog mus sieja glaudus ryšys, kad viskas yra „mūsų reikalas“.
- Savo knygoje visada išlaikote pusiausvyrą tarp būtinybės saugoti, apginti tigrus ir žmonių baimės bei nepasitikėjimo tigrais. Kaip manote, ar įmanoma žmones įtikinti, kad tigrus reikia gerbti ir netgi būti jiems dėkingiems?
- Tai visiškai įmanoma, iš dalies todėl, kad buvo sukurtas precedentas – ištyrus vietinių Primorės gyventojų prisiminimus, turimus įrašus ir netgi pasakas, paaiškėjo, kad tigrų užpuolimai – nepaprastai retas reiškinys, o juk šie žmonės nuo seno gyvena ir medžioja tose pačiose vietose kaip ir tigrai. Kodėl gi užfiksuota tiek mažai susidūrimų?
Pagrindinė priežastis – žmonių atsargumas ir sąmoningas požiūris į bendrabūvį, be to, žinoma, kad tigrai savo palikuonis visada moko rinktis keturkojį, o ne dvikojį grobį. Jei ekosistema nepaliesta ir jos gyventojai laikosi taisyklių, susidūrimo tikimybė gerokai sumažėja.
Vis dėlto šis istoriškai susiklostęs detantas (įtampos mažinimas) buvo pažeistas, o pagrindinės priežastys šios:
1. Dėl brakonieriavimo smarkiai sumažėjo smulkesnių gyvūnų, tad tarp žmonių ir plėšrūnų padidėjo konkurencija dėl grobio.
2. Dėl kertamų miškų sumažėjus plėšrūnų gyvenamajam arealui, smarkiai padidėjo tikimybė, kad tigrai ir brakonieriai medžiodami gali susidurti.
3. Ilgainiui tigrai tapo paklausia preke, todėl, išaugus nelegalios medžioklės mastams, plėšrūnai atsidūrė ties išnykimo riba. - Ar tokios operatyvinės grupės kaip inspekcija „Tigras“, kurios tikslas – saugoti tigrus nuo nelegalių medžiotojų, gali ką nors pakeisti? Kas laukia tigrų ateityje? Turiu galvoje ne tik Rytų Rusijos regioną, bet ir apskritai visą Aziją.
- Jei nebūtų vilties, nebūčiau rašęs „Tigro“. Rusai jau išgelbėjo tigrus nuo išnykimo – ir ne vieną kartą: pirmąkart penktajame dešimtmetyje, kai pirmieji pasaulyje paskelbė tigrus saugotina rūšimi, o antrąkart – dešimtajame dešimtmetyje, kai, smarkiai išaugus brakonieriavimo mastams, kovai su nelegalia medžiokle buvo įkurta inspekcija „Tigras“.
Šios inspekcijos operatyvinės grupės, kurių drąsą ir ryžtą aprašau savo knygoje, brakonieriams ir kontrabandininkams tapo rimta kliūtimi. Pastaraisiais metais lėšų karpymas ir politinis nestabilumas susilpnino agentūrą, bet į jų vietą stojo kitos grupės ir organizacijos, remiamos užsienio fondų.
Tigrų išsaugojimas – kompleksinė problema, jos sprendimą apsunkina skurdas, korupcija, giliai įsišakniję kultūriniai įsitikinimai ir politinis nestabilumas.
Šiandien pasaulyje laukinėje gamtoje gyvena maždaug 3200 tigrų – tik šešėlis ankstesnės jų populiacijos. Kiek daugiau nei 10 procentų visų išlikusių tigrų gyvena Rusijoje.
Dabar svarbiausia sutvarkyti įstatyminę bazę ir įvesti tvarką miškuose bei skylėtame Rusijos pasienyje. Ankstesnė Rusijos sėkmė saugant tigrus Tolimuosiuose Rytuose yra puikus įrodymas, kad tai galima įgyvendinti – tiek Rusijoje, tiek likusiame pasaulyje.
Jei Jus domina tigrų išsaugojimas, Johnas Vaillantas siūlo pasidomėti šiomis organizacijomis: „Wildlife Alliance“, „21st Century Tiger“ ir „Panthera“.
