Ši knyga – tai ne tik dar viena galimybė susipažinti su žinomiausio lietuvių kilmės poeto nemirtinga kūryba, bet ir su žmogumi, be kurio toji pažintis nebūtų įvykusi ir kuris yra nepelnytai primirštas. Tai – Vaclovas Šiugždinis (1911–1988), vertėjas, poetas, pedagogas, nuo kurio mirties jau greit sukaks 25 metai.
*
Kaunas, praėjusio amžiaus 7-asis dešimtmetis. Laisvės alėjoje, pasukęs į vieną iš bromų, netikėtai patenki į viduramžišką kiemelį – Šaričių bažnyčios šventorių. Maža apsamanojusi gotikinė bažnytėlė, marijonų vienuolyno bibliotekos mūrai, jauku ir ramu. Pro langą, apaugusį vynuogienojais ir gebenėmis, ant seno grindinio krenta šviesos pluoštas. Ten gyvena Mokytojas – taip vadinome Vaclovą Šiugždinį.
Mediniais sukrypusiais laiptais, pro lombardą, patenki į skurdų, bet švarų ir inteligentiškai jaukų butelį. Prieškariniai baldai, lempa žaliu abažūru, rankraščių pluoštas ant rašomojo stalo...
Būdavo gera klausytis mokytojo, už lango šlamant medžiams, tyloje, kurios kažkodėl netrikdė naktinio miesto garsai. Ir tada įvykdavo stebuklas – mes pasijusdavome klaidžiojantys Senos krantinėmis, po bukinistų krautuvėles, kur senuose žemėlapiuose skrieja burlaiviai, „nugrimzdę žydroje tyliausio laiko gelmėje...“, arba vaikštome Liuksemburgo parko takais, geriame kavą prie stalelio Sen Žermen de Pre, o Fontenblo kapinėse ieškome antkapio su įrėžtu akmenyje paslaptingu užrašu O.V.M.
*
Sovietmečio Kaunas. Ką tik baigėsi, taip ir neprasidėjęs, chruščiovinis „atlydys“, vėl grįžo represijos, sąstingio šaltis.
Kultūriniame gyvenime – tas pats per tą patį. Anemiškas litmenis su reimeriais, postalininio munduro pavyzdžiu sukurpta „Pergalė“ (dabar „Metai“), komjaunuoliškai erotiškas „Nemunas“, lietuviškas kinas, kuri gali žiūrėti tik mintyse sukeitęs pliusą su minusu, ir viena kita prošvaistė, netrukus užgesinama. Ir visur – falšas, falšas ir melas.
Paradoksas – klesti „oratorinio meno fakultetas prie CK“, kur mokoma sklandžiai kalbėti nieko nepasakant, ir kalbėjimas, nuo kurio gali įgyti chronišką egzistencinio pobūdžio migreną.
Bet, nepaisant to, Kaunas lieka Kaunas. Laisvės alėja, su nuzulintu odiniu portfeliu po pažasčia, menančiu geresnius laikus, skuba Don Pedro (Pranas Matkevičius, 1910–1985), egzotiška figūra – kolekcionierius, knygius, o šiaip jau žmogus, pas kurį galėdavai gauti bet ką iš prieškario literatūros, jei tik įgydavai pasitikėjimą.
Iš jaunesniųjų – elegantiška plačiabryle skrybėle ir madingu lietpalčiu iki kulnų, kažką su savim kalbėdamas, eina Jeronimas Brazaitis, išvertęs savo jėgomis „Ulisą“ – ne veltui gavo šv. Jeronimo, vertėjų globėjo, vardą. Dar ir dabar gali jį rasti sodelyje prie „Lūžtančios bangos“ užeigos, kai kada gal kiek palūžusį...
Grįžę po lagerių ir tremčių, Kaune lyg katakombose glaudėsi prieškario kultūros žmonės – tokie kaip Antanas Kniūkšta, „Sakalo“ leidyklos, geriausios prieškaryje, direktorius, kuriam turi būti dėkingas lietuviškų knygų pasaulis už nesavanaudišką tarnystę.
Gyveno iš dvidešimties rublių pensijos, globojamas aklos sesers. Rašytojai, poetai – Kazys Jankauskas, Juozas Žlabys-Žengė, Stepas Zobarskas ir kiti – jie galėjo, jei būtų panorėję, vėl rašyti, ir gal būtų buvę spausdinami, bet nedarė šito, pasirinkdami kūrybinę nebūtį mainais į švarią sąžinę. Kai kurie visgi ryžtasi – antai Pranas Mikalauskas-Antalkis (1923–1997), paskutinis vydūnininkas, tiesiogiai bendravęs su iškiliuoju Mažosios Lietuvos bramanu, leidžia „Katakombas“ – tiesa, skirtas siauram patikimųjų ratui.
*
Šitai terpei priklausė ir Vaclovas Šiugždinis – jis nebuvo represuotas, bet taip ir liko „nespausdintinu“, nors turėjo aukščiausią vertėjo iš prancūzų kalbos kvalifikaciją. Šeima vertėsi pusbadžiu. Gal jaunoji karta nepatikės, bet pokariu buvo įmanomi ir tokie dalykai – Vaclovas Šiugždinis išvertė Romeno Rolano „Žaną Kristofą“, bet žymusis kūrinys pasirodė kito vertėjo, lojalaus valdžiai, pavarde. Atitinkamai buvo pasielgta ir su honoraru.
Visada elegantiškas, žvalus, senas kostiumėlis kaip nulietas, peteliškė.
Sklidinas kaunietiško literatūrinio humoro: „Ei Joške, kaip tau sekasi? Nesekasi... Nesupratau – sekasi ar nesiseka? Siseka, siseka, tik nelabai...“ Arba demonstruoja bicepsą (nors jau 70-metis, betgi buvęs irkluotojas): „Pačiupinėk, antras smūgis – lavono išniekinimas.“ Arba keletas literatūrinių „atradimų“ – ar žinai, kaip radosi žodis „pleneras“? Paryžiun atvyko keletas lietuvių dailininkų. Studijoje tvanku, trūksta oro sveikiems berniškiems plaučiams – eikime, vyrai, laukan... Praeiviai klausia – ką čia veikiate, kodėl čia tapote? A, mes mėgstam būt plynam ore... Plynam ore, plen-er, pleneras...“
O kilęs juk iš seno dzūkiško sodžiaus, bet vaikystė prabėgo jau mieste – tėvas dirbo kiemsargiu, šlavė Vytauto Didžiojo universiteto kiemą, ten ir gyveno – Kęstučio gatvėje. Vienuolikmetis skautas jau spausdinamas laikraštyje, tituluojamas „jauniausiu Lietuvos poetu“.
Nuotraukoje – trumpakelnis, žvalus, spindinčiomis akimis... Išauga tikru kauniečiu – universitetas, studijos Paryžiuje. Tokie jie buvo anų laikų kaimo berneliai – troško žinių, šviesos, per vieną generaciją tapdavo miesto žmonėmis, inteligentais, nes šaknys buvo švarios.
Aplink Mokytoją susiburia jaunimo būrelis. Kai kurie vėliau pasuks oficialiosios kultūros keliais, bet kiti rinksis savitą kelią. Jie bursis apie „Pastogę“ – pogrindžio, o tiksliau pastogės leidinį, kurio tikslas yra „leisti sau laisvai kvėpuoti“ ir kuris pradeda eiti 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, vykdant žuvusio ar nužudyto Mindaugo Tomonio (1940–1975), disidento, poeto, mąstytojo – valią.
Šalia savilaidos sumanoma sukurti ką nors svaraus, įrodyti, kad ir pogrindžio bei represijų sąlygomis galima kurti rimtą kultūrą, turinčią išliekamąją vertę, kad nebūtina dalyvauti mele, norint tapti kultūros kūrėju. Pavyzdžiu ir pavydo objektu buvo Rusijos inteligentija, šestidesiatnikai, gebėję ir priespaudos sąlygomis užtikrinti rusų kultūros tęstinumą, kai tuo tarpu lietuviškoji inteligentija apdairiai sėdėjo krūmuose, tenkindamasi kurti mandrus modernistinius ar pseudotautiškus mezginius, turėjusius papuošti valdiškos kultūros mundurą su žudikišku kūju ir pjautuvu antpečiuose.
*
Šiems užmojams reikėjo paramos – tada ir buvo pasitelkta senoji inteligentija. Kaip tik tuo metu kilo susidomėjimo Oskaru V. Milašiumi banga, periodikoje pasirodė keletas vertimų. To meto drungnoje pilkumoje šios trys paslaptingos raidės – O.V.M. buvo kaip stebuklingas raktas į kitą pasaulį, kur skleidžiasi dieviškos žmogaus galios, kur ūkuose skendėja nežinomų civilizacijų archipelagai. Susiradome jų autorių – tai buvo Vaclovas Šiugždinis.
Nuo tada ir prasidėjo pastogininkų ir senojo maestro draugystė, virtusi bičiulyste. Buvo sumanyta išleisti pilną O.V.M. raštų rinkinį – ne tik poeziją, bet ir jo poetines misterijas bei dramas, taip pat milašiškąją lituanistiką, ir ne bet kaip, o su originaliomis, irgi pogrindžio žmonių sukurtomis, iliustracijomis, su išsamiais ir kvalifikuotais paaiškinimais, be kurių neįmanoma pristatyti O. V. Milašių.
Pavyko ne viskas – spėta išleisti tris solidžius tomus, nespėta paskutiniojo – lituanistinio, nes sovietinė žandarmerija su agento pagalba pagaliau prisikapstė prie pastogininkų branduolio. Tačiau kukli pastanga davė vaisių. Svarbiausias darbas jau buvo padarytas – įrodyta, kad galima, kad būtina, kad įmanoma būti laisvam ir kūrybingam bet kokiomis sąlygomis.
*
O viskas prasidėjo nuo vienos kelionės, skendinčios mistiniame rūke. Būrelis žygeivių keliavo į Čerėją, Oskaro Milašiaus gimtinę, į kadaise buvusias LDK žemes.
„...traukinys riedėjo j rytus, nešdamas mus į Poeto šalį – anapus laiko. Palši laukai, palša nyki diena – ko galėjome tikėtis? Stebuklo? Kelionė į praeitį visuomet yra liūdna, ir nieko nėra beviltiškesnio, kaip prabėgusio laiko ieškojimas, ir tik širdį suspaudžia, pamačius tai, ką padarė laikas. Nieko nežadėjo ir žemų debesų šuorai, kliūvantys už eglių viršūnių, ir blausūs sutiktų žmonių žvilgsniai.
Bet vedė mus žodžiai – ten, virš didžiulės tuštumos, vis srūva kaip lietus šviesa, ir miškuose vėjas vis dar alsuoja vilko, pelkių augalo ir suplėkusių linų kvapais...
Čerėja. Skurdus bažnytkaimis, girgždantys vežimai, deguto kvapas, silkių sūrymu pridvisusios krautuvėlės – ir cerkvėje, ir bažnyčioje tilindžiuojantys varpai – kokia tu dabar?
O senasis dvaras? Ar dar rasime bent griuvėsius? XX a. griuvėsiai! – mes žinome, kokie jie. Tai ne tie, praeitame šimtmetyje, vijokliais apraizgytos kolonados ir kita romantiškai ūksminga atributika.
XX a. griuvėsiai – tai visuomet išniekinta vieta, tai atmatos ir sąvartynas, ir nieko sentimentalaus, ten materija parodo išvirkščią savo veidą. Tai arba votis, pūlinys, arba kas nors banalaus ir triumfuojančiai materialaus – bet būtinai išniekinto.
Nors ir tuomet, prieš šimtą metų, senasis dvaras irgi tebuvo tik griuvėsiai. Vietoj „Pono Tado“ fanaberiškų linksmybių gaudesio, vylingos Marilės šypsenos, vietoj vis dar kunkuliuojančio bajoriško gyvenimo – tarp senų miškų, Europos nuošalėje, dar gyvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybės prisiminimais, tarp medžioklių ir puotų – jau tik šaltis ir beprotybė klaidžiojo po namą, kur protėvių portretuose patologiškai išplėsti vyzdžiai neatstojamai sekė tave dieną ir naktį.
Tolyn vingiuoja siaura asfalto juosta. Tamsūs sulyti miškai, padalinti siauromis proskynomis, raudoni ir geltoni skardiniai aplankstyti kelio ženklai. Ir štai miestelis – medinės trobos mažais langeliais, nudažyti skardiniai stogai ir smėlis – Baltarusijos smėlis, sugeriantis ir lietų, ir skurdą [...].
O rytą – rytą vartai jau buvo atkelti, ir mes pradėjome kelionę po Poeto šalį. Link marių leidos sodas, sodas be žiedų, ir virš didžiulės tuštumos vis sruvo, kaip lietus, šviesa. ... ir keista – nebebuvo nieko – ir viskas buvo kaip buvę. Nebebuvo dvaro – tik žole apžėlęs kauburys – ten kadaise mažas, visų apleistas vaikas, neturintis ne tik tėvo, bet ir motinos, sėdėdavo susigūžęs krėslo kamputyje, išplėstomis akimis, klausydamasis, kaip gūdžioje tyloje caksi krisdami lašai, kaip šliaužia drėgnos sutemos medžių kamienais. Arba – popiečio kaitra, kambaryje tvyro mirštančio heliotropo kvapas. Vaikas atsargiai užverčia knygą, – ten seni burlaiviai plaukia pietų jūromis, knygos puslapių šiugždėjimas toks jaudinantis – ir išeina į sodą, kurs leidžiasi link ežero, kaip link marių – į sodą, kurio paunksmėje slepiasi visa, kas dar liko tylaus ir šešėliuoto žemėje.
… viso to nebebuvo – tik žalias kauburys, nebebuvo ir sodo – tik nukirstų liepų alėjos atžėlę metūgiai, telefono vielos raižė erdvę, – ir viskas buvo kaip buvę, kuo aukščiau kilo žvilgsnis ir sruvo, kaip lietaus šviesa, – ant tolimų miškų, ant susigūžusių sodybų, gaudžiant vėjui erdvėse, – ir tas viską supantis ežeras, vandens ir dangaus erdvumą, tas rytinių baltų nekintąs ir amžinas peizažas, kurių buvimą čia dar mena upių ir vandenų vardai, – ir tik tolumoje, už miglų sienos, įsižiūrėjus netikėtai praryškėja trys neįtikinamai dideli apokaliptiški Novolukomlės elektrinės kaminai.“
(iš Algirdo Patacko kelionės dienoraščio)
Būtent tos kelionės metu gimė mintis savomis jėgomis leisti O. V. Milašiaus raštus. Tai buvo gan įžūlus sumanymas, juk turėta tik lyrikos vertimai – Vaclovo Šiugždinio, Antano Vaičiulaičio ir jauno literato, partizaninėse pokario kovose anksti žuvusio Mamerto Indriliūno. Mūsų pakalbintas maestro pabandė išversti „Laišką Storgei“, (kaip sakėsi, „įdomumo dėlei“), bet, aiškiai kuklindamasis, kategoriškai atsisakė versti poetinę Milašiaus metafiziką – „...netinka šitai man, paprastam kaimo berneliui... Versk tu, Petrai...“
Taip Petrui Kimbriui atiteko ši našta, su kuria jis augo kaip vertėjas, ir išaugo iki vieno iš kvalifikuočiausių Šv. Rašto vertėjų, iki literatūros redaktorių premijos „Auksinė lupa“ laimėtojo. Pradžioje, prie „Ars Magna“, jam talkino Kastantas Lukėnas, paskui Petras liko vienas. Apskritai be talkininkų darbo nebūtų pavykę užbaigti – įvairiais būdais prie šio ambicingo tikslo prisidėjo tiek senoji inteligentija – iš lagerio grįžęs rašytojas Juozas Pavilionis, jau minėti Pranas Mikalauskas-Antalkis ir Petras Matkevičius – Don Pedro, senas pogrindininkas Juozas Gražys (įrišo tuos tris „Raštų“ tomus), tiek jaunoji pastogininkų šutvė – Juozas Prapiestis, Zitelė Vanagaitė, o spausdino Brigita Kimbrienė, sesuo Teresė OCD ir kt. Ypatinga misija teko iliustratorei Gražinai Didelytei – juk ji buvo žinoma dailininkė, ji ir rizikavo daugiausiai. Jos iliustracijos unikalios, atliktos dar nenaudotu būdu – viena ištisine linija. Subtilia plunksna atliktas O. V. Milašiaus portretas – vienas labiausiai vykusių jo atvaizdų, nervinga lakia besvore linija perteikiantis poeto-mistiko bruožus.
Ši pastogininkų pastanga susilaukė ir netikėtų atgarsių. Antai nežinomu būdu Vakarus pasiekę kelionės į Čerėją įspūdžiai buvo išversti į prancūzų kalbą ir išspausdinti O. V. Milašiaus mylėtojų Paryžiuje leidžiamame žurnale „Les Cahiers de l‘association – Amis de Milosz“, Nr. 18 – aišku, anonimiškai. Išvertė juos Jonas Grinius – sakoma, tai buvo paskutinis šio žinomo literato darbas prieš mirtį.
Oficialioji kultūra negalėjo visiškai ignoruoti O.V.M. jubiliejaus – išleido pažodinį Valdo Petrausko vertimą, susilaukusį pelnytos kritikos. Kaip jau rašėme, atskirų entuziastų pastangomis pasirodė viena kita publikacija periodikoje, buvo pastatytas spektaklis „Miguel Mañara“, bet apie raštus kalbos nebuvo, Vaclovo Šiugždinio vertimai buvo ignoruojami ir peikiami.
Apie juos verta pakalbėti atskirai – taip, jie yra „sulietuvinti“, pritaikyti dainingai lietuviškosios lyrikos tradicijai, jos melosui, kur garsas vyrauja prasmei, kur ausis svarbiau už mentą, nes tikima, kad esõs, o kartu ir mentõs pažinimas yra patikimesnis per garsą, per klausą.
O. V. Milašiaus lyrikos specifinis bruožas – disonuojantys, dažnai aštriabriauniai inkliuzai, stebuklingu būdu derantys su melosu, šitaip sukuriant užburiantį lyrikos srautą. Antano Vaičiulaičio vertimuose prozininko talentas, tiksliai verčiantis prasminius dalykus, nesusidoroja su viršuždaviniu – paskandinti juos melodingumo sraute tarsi sraunios upės akmenis.
Tad lietuviškai ausiai Vaclovo Šiugždinio talentas yra priimtinesnis, juo labiau kad tikrąją O. V. Milašiaus kūrybos gelmę atskleidžia jo metafizikos poetiniai-lyriniai privalumai, Petro Kimbrio ir bičiulių dėka tapę prieinami lietuvių skaitytojui dar anais laikais.
Lai ši knyga būna literatūriniu paminklu, padėka ir pagarba mūsų Mokytojui, uždegusiam būreliui jaunimo siekti nepasiekiamo, eiti prieš srovę...
