Ar S. Parulskio įtaigus romanas apie žydšaudžius nuplėš kaukę lietuvių tautai?

47 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato S.Parulskio penktasis romanas „Tamsa ir partneriai“ („Alma littera“) knygynų lentynas pasieks kitą savaitę. Jau iš knygos pavadinimo aišku, kad joje daug tamsos ir mirties.

Tačiau be tamsos nežinotume, kas yra šviesa. „Paisiau ir romanui būdingos tradicijos - meilės istorijos. Ten, kur daug mirties, neišvengiamai atsiranda meilė, erotika, seksas. Erotas ir Tanatas. O ten, kur meilė ir mirtis, atsiranda kūrybinė įtampa - religija ir menas. Romane yra ir tam tikros religijos bei meno linijos. Žodžiu, visi keturi banginiai, kurie laiko žmogaus būtį“, - „Lietuvos rytui“ sakė S. Parulskis.

- Romano pradžioje viena veikėjų Judita sako: „Šis karas nuplėš visas kaukes nuo mūsų veidų“. Personažams taip ir atsitinka. Bet ir patį romaną galima laikyti bandymu nuplėšti kaukę lietuvių tautai. Gal būtent dėl to ir ėmėtės skaudžios lietuvių ir žydų santykių karo metu temos?

- Tai gera tema romanui. Viena - nėra parašyta jokio romano apie tai, kita - kaip pats ir sakote - ši tema vis dar ignoruojama didesnės visuomenės dalies.

Mūsų istorikai jau atlikę nemažą darbą šioje srityje - man buvo labai įdomu skaityti žurnalą „Genocidas ir rezistencija“, Arūno Bubnio tekstus apie žydų naikinimą provincijoje.

Bet šiaip, tarkime, buitiškai šnekant su žmonėmis vis dar kartojami tie patys argumentai - ši tema bjauri, apie tai geriau nekalbėti, o jei jau kalbėsim, tai žydai patys kalti, jie mus vežė į Sibirą, jie mus kankino, jie visi komunistai, jie kagėbistai ir taip toliau.

Regis, Tomas Venclova yra labai aiškiai ir sklandžiai analizavęs visus tuos lietuvius kankinančius mitus, kuriais jie nori pateisinti žudymą.

Mano ankstesniame tomane „Murmanti siena“ yra tokia kukli scena apie šaudomus miestelio žydus, bet jos kuklumas toks begėdiškas, kad turėjau ką nors daryti. Man tiesiog pačiam rūpėjo, kas gi buvo tie, kurie šaudė, kaip visa tai vyko, kodėl.

Tiesa, pradėjau rašyti knygą Zalcburge, gavęs stipendiją gyvenau ten porą mėnesių, ir kartą, kalbėdamas su vietiniu rašytoju, buvau priremtas prie sienos - jis klausė, ar lietuvių rašytojai yra parašę įdomių romanų šia tema, ir aš niekaip negalėjau nieko prisiminti. Į galvą atėjo vienintelis Antanas Škėma ir jo „Izaokas“.

Dėl žydų... Ne apie kaltę reiktų kalbėti, ne apie atgailą, tiesiog jau reiktų mums liautis neigti, liautis apsimetinėti, teisintis, ieškoti kaltųjų ir teisiųjų. Man norisi žmogiškumo, paprasto, supratingo, užjaučiančio žmogiškumo.

Obelių miestelyje gyveno virš tūkstančio žydų. 1941 metų rugpjūčio 24 dieną jie visi buvo sušaudyti netoliese. 1160. Pusė miestelio gyventojų. Sušaudyti ir užkasti. Nutrūko ištisų generacijų gyvenimai, buvo sunaikintas visas kultūrinis sluoksnis.

Tokių miestelių Lietuvoje buvo daug. Panevėžyje 1941-ųjų metų rugpjūčio 23 buvo sušaudyti 7523 žmonės. Rokiškyje tų pačių metų rugpjūčio 15-16 dienomis - 3200 žmonių. Tas sąrašas ilgas.

Nežinau... Mes atkapstome kokią nors sumautą puodynės šukę ir džiaugiamės, mes kenčiame, kad išnyko klumpės ir molio asla, bet kai išnyksta šimtai tūkstančių žmonių, mums tai atrodo normalu.

Iki šiol tebestovi namai, kuriuose gyveno tie žmonės, - kokios buvo jų pavardės, ką jie veikė, kaip gyveno, mylėjo? Ir tiek metų mes apsimetame, kad jų čia lyg ir nebuvo. Kad jų išžudymas buvo normalus,„istorinių aplinkybių“ padarinys.

Nėra jokių istorinių aplinkybių - yra žmonės, kurie kaip nors elgiasi - gerai, blogai, kiauliškai, idiotiškai. O paskui pasipila pasiteisinimai, aplinkybės... Bjauru visa tai, nemandagu, nesveika.

Tiesiog norėčiau, kad Lietuvoje į nužudytus žydus būtų imta žiūrėti kaip į žmones, kaip į mūsų piliečius, o ne kaip į kažkokių nelemtų istorinių aplinkybių aukas, kurios - veidmainiškoje pasiteisinimo mitologijoje - pačios dėl visko kaltos.

- Skaitydamas žiauriausias, drastiškiausias romano scenas girdėjau būsimas visokių davatkų ir pseudopatriotų, suvokusių tik paviršinį kūrinio lygmenį, aimanas, kad siekiate tik šokiruoti, pataikaujate Vakarams, kviečiate atgailauti. Nors tai ir ne istorijos vadovėlis, bet toks knygos vertinimas irgi tikėtinas. Ar nebaisu?

- Mažiausiai suku galvą dėl to, kas ką sakys. Jau tiek esu apie save prisiklausęs, kad galėčiau šiandien pat būti paskelbtas šventuoju.

Beje, šokiravimas yra gera stilistinė priemonė. Jeigu ji naudojama sumaniai, saikingai, jeigu ji funkcionali - tai tokia pat priemonė, kaip ir visos kitos.

Jokiu būdu nesiekiu būti teisėjas, nenoriu kviesti atgailauti. Tiesiog ką nors reikia daryti su tuo laikotarpiu, nes jis buvo baisus abiem tautoms, ir žydams, ir lietuviams. Ką jau kalbėt, kad tas karas buvo baisus visoms tautoms, kurios jame dalyvavo. Ne žydų reikia atsiprašyti, o savęs. Už kvailumą, tamsumą, veidmainystę.

Pataikavimas Vakarams yra juokingas argumentas - kur tie Vakarai, kuriems reikia pataikauti? Tokių knygų Vakaruose pilna, nieko šia tema nenustebinsi. Be to, nekenčiu pataikūnų.

Skaitant Zenono Blyno karo meto dienoraštį akivaizdu, kaip lietuviai stengėsi, labai pataikavo vokiečiams norėdami nepriklausomos valstybės, nors tai buvo visiškai bergždžias dalykas.

Anot istorikų, vokiečiai lietuvių net nelaikė vertais turėti ginklą, tai yra būti kareiviais, rytų fronte naciai sąjungininkais pripažino tik italų, suomių, rumunų, vengrų, slovakų ir kroatų kareivius, o kitos Rytų Europos tautos, tarp jų ir lietuviai, tebuvo verti tik pagalbinės policijos vaidmens.

Kita vertus, man labiau patiktų, jeigu į šią knygą būtų žiūrima pirmiausia kaip į literatūros kūrinį. Tema - tik pretekstas, svarbiausias dalykas - struktūra ir stilius.

- Man pasirodė, kad rašydamas šį romaną taip pat tyrinėjote, bandėte sau pasiaiškinti istorinės literatūros paribius: kiek rašytojas gali sau leisti išmone apipinti faktą, kur baigiasi istorija ir prasideda literatūra, kas svarbiau - istorinė ar egzistencinė tiesa?

O gal aš klystu? Gal „Tamsoje ir partneriuose“ viskas pagrįsta dokumentais? Arba tai apskritai labiau ne istorinis, o egzistencinis romanas, kurio istorinis fonas tik išryškina amžinuosius meilės, tikėjimo, kūrybos, mirties klausimus?

- Taip, jūs teisus, aš nelabai paisiau istorinės literatūros žanro. Manau, kuo geresnė literatūra, tuo mažiau ji istorinė. Kiekvienas istorikas man pritartų.

Rašytojas gali tik suaktualinti istorinius įvykius, atkreipti į juos dėmesį, bet jis niekad nebus geras tyrinėtojas, jis visuomet dėl gero siužeto posūkio, dėl literatūros išduos istoriją. O jeigu taip nesielgs, bus ne rašytojas, o istorikas.

Vladimiras Nabokovas yra sakęs, kad negalima mokytis istorijos iš istorinių romanų, nes jie viso labo tik pasakos, t. y. fikcija, tam tikras rašytojo požiūris, santykis.

Iš esmės tai egzistencinis romanas, kurio įvykiai vyksta tikromis istorinėmis aplinkybėmis.

Šiaip yra įdomių dalykų parašyta apie tą laiką. Bet su dokumentais... Na, tarkime, žydus šaudžiusio žmogaus liudijimas sovietų saugumui - skaičiau nemažai tokių dokumentų - ar tai rimtas dokumentas ar nelabai?

Z.Blyno, lietuvių nacionalistų partijos nario, tų dienų liudytojo dienoraščiai - ar jis labai nuoširdus, užrašydamas tokius žodžius:„Atvyko iš Joniškio vienas žmogus. Esą kaimiečiams sunku apsiprasti su žydų skerdynėm. Kaime, kur labai žydų teroras nesiautė, kaip ten, kaimui tai daro slegiantį ir sunkų įspūdį. Sako, geriau juos varyti į darbus, o komunistus - šaudyti. Bloga, kad per daug šaudoma ir šaudo lietuviai. Ypač, jei tiesa, kad vokiečiai filmavę tuos šaudymus.“

Arba pačių žydų, išlikusių per žudynes, liudijimai (tarkim, kurdamas vieną epizodą rėmiausi Judelio Beileso knyga „Judkė“ - ar tai dokumentas, ar ne? Kiek tai patikima? Atsiminimai, dienoraščiai, tardymų protokolai? Nežinau. Tačiau kai susipažįsti su daug medžiagos, tarsi atsiranda kažkoks teisingumo jausmas, kurį rašydamas jauti, ir tai yra svarbiau už faktus.

- Kaži kada poetas Liudvikas Jakimavičius, kalbėdamas apie jūsų eilėraščius, įdomiai apibūdino vieną jūsų kūrybinių ir gal egzistencinių nuostatų: jūsų kūriniuose nuodėmingi žmonės paverčiami dievais, mitiniais herojais, o dievai virsta žmonėmis su visomis nuodėmėmis.

Tai iš dalies tinka ir šiam romanui, ar ne? Tarkim, į akcijas vykstančio žydšaudžių būrio nariai pasivadinę Kristaus apaštalų, tiesa, kruvinų ir prakeiktų, vardais, o pats Kristus prilyginamas fotografui, kuris tik stebi žmones, bet negali jiems padėti.

- Paminėjote Liudviką... Prisimenu iš studijų laikų įstrigusią jo eilėraščio eilutę: „Kokio tikėjimo tu, žmogau, bažnyčioj įrengęs šaudyklą“. Galbūt citata netiksli, bet ji anuomet man darė įspūdį.

Antras pasaulinis karas, rusų ir vokiečių okupacijos, pokaris, stalinizmas, silpnaprotiškas socializmas - visa tai sujaukė mūsų tautą, demoralizavo, išmušė iš pusiausvyros, sugriovė harmonijos, saiko, dažnai ir teisingumo jausmą.

Tiesą sakant, viena iš priežasčių, kodėl ėmiausi šios sunkios temos, yra ta, kad aš buvau antisemitas. Kaip ir daugelis lietuvių. Buvau ir, ko gero, dar ir tebesu. Na, ne zoologinis, kaip sakoma, bet toks elementarus, iš inercijos. Nes tai labai giliai.

Be abejo, stengiuosi būti kuo sąmoningesnis, kiekviena parašyta knyga - tai dar ir bandymas ne tik ką nors pasakyti kitiems, bet visų pirma pačiam sau.

Nuo vaikystės girdėjau, kad žydai nužudė Jėzų Kristų. Visi mokėjom skaičiuotę „Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom...“ Ir paskui skaitydamas apie žudynes nuolat rasdavau vieną iš svarbių, nors gal ne pagrindinių argumentų - žydas Kristaus žudikas.

Man buvo įdomus šis religinis sluoksnis, todėl romane yra tam tikra paralelinė Evangelijos ir Jėzaus Kristaus linija - daug Šv. Rašto citatų, įvaizdžių, po provinciją važinėjantis baudėjų būrys primena apaštalus, pagaliau, ir pats Jėzus Kristus nuolatos šmėkščioja.

Kartais net pagalvoju, kad tai romanas ne apie žydšaudžius, o apie Jį, apie mūsų Atpirkėją, apie žmogiškąjį jo pavidalą, apie jo įsikūnijimą. Tai jaudinanti mintis. Man pačiam šis romano klodas vis dar šiek tiek mįslė, jis atėjo iš nežinia kur, iš labai giliai ir mane baugina labiau nei visos tos lavonų pilnos duobės.

Sunku suprasti, kaip artimo meilė, kuria lietuvių tauta turėtų būti persunkta nuo iki (nes ji juk visuomet skelbėsi esanti be galo katalikiška), galėjo būti tokia žiauri, sadistiška, siaubinga.

Jei tikėjimas gali apsiginti tik žudydamas jam nepritariančius ar nepatinkančius žmones, mėšlo vertas toks tikėjimas. Jeigu statant tikėjimo bažnyčią cementas maišomas su žmonių krauju, nenoriu eiti į tokią bažnyčią.

Žinau, kad čia tuojau pat turėtų nuskambėti pasiteisinimo šūksniai, esą buvo daug tokių, kurie gelbėjo žydus, bet aš rašiau ne apie tai. Ir nemanau, kad tai reiktų lyginti ir su palengvėjimu paskelbti, kad gelbėjusių buvo ne mažiau nei šaudžiusių. Tai nesulyginami dalykai. Ir mes tuo neturėtume guostis.

Tiesą sakant, kodėl lietuviai taip uoliai puolė talkinti naciams, ne visai aišku. Prieš karą antisemitizmas Lietuvoje nebuvo nei populiarus, nei agresyvus.

Skaičiau, kad Joniškio miesto taryboje 1933 metais iš devynių tarybos narių du buvo žydai. Žinoma, jie visuomet laikėsi šiek tiek atokiau, tokiu būdu lyg ir izoliuodamiesi, nubrėždami ribą. Be to, žydai, neturėdami lietuviams įprasto sėslumo įpročio, buvo labai atviri naujovėms. Todėl nekeista, kad sovietų valdžią, santvarkos pasikeitimą daugelis jų sutiko palankiai.

Lietuviams šis jų aktyvumas, be abejonės, nepatiko. Ir kai rusai atsitraukė, per sovietinės okupacijos laikotarpį kaupęsis pyktis turėjo išsilieti. Žydai buvo patogus atpirkimo ožys.

Naciai tą žinojo ir sumaniai manipuliavo. Be to, daug žydus šaudžiusių vyrų buvo kareiviai, buvę Lietuvos kariuomenės kariai, puskarininkiai ir karininkai. Ko gero, jie irgi buvo apimti tam tikros revanšistinės nuotaikos - pasidavę okupantams be šūvio, paskui suėmimai, kankinimai, trėmimai - kariai buvo įtūžę. Ir vėl po ranka pasitaikė žydai.

Greičiausiai - lietuviai per tą trumpą sovietų okupacijos laikotarpį taip atsikando komunizmo, kad iš džiaugsmo puolė naciams į glėbį nė nesusimąstydami, kad tai kita šėtono kaukė.

- Man įdomus ir toks autobiografiškumo aspektas. Žinau, kad ne taip seniai ėmei fotografuoti. Esi prisipažinęs, kad viešėdamas užsienyje labiausiai mėgsti slankioti po muziejus, senųjų meistrų paveikslų sales. Galbūt todėl pagrindinis romano personažas – fotografas, o vienas bjauriausių veikėjų Menininkas žavisi tapybos scenomis, kuriose pjaunamos galvos? Tiesa, kuo konkrečiau padėjo dailėtyrininkas Alfonsas Andriuškevičius ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas, kuriems dėkoji knygos pabaigoje?

- Taip, fotografą kūriau šiek tiek remdamasis ir savo mėgėjiška žiūrėjimo į pasaulį pro objektyvą patirtimi. Dailę taip pat be galo mėgstu. Tapybą, senąją italų, olandų, ispanų tapybą. Todėl šios temos – fotografija ir tapyba – į romaną įsiliejo labai natūraliai.

Alfonsas man labai padėjo – aš pasikalbėjau su juo kaip su menotyrininku apie galvos nukirtimo temą tapyboje, o paskui iš to pokalbio išsirito ir visas Menininko personažas – išsilavinusio, ciniško, intelektualaus, dailę ir keistus žaidimus mėgstančio nacio portretas. Dabar erzindamas Alfonsui sakau, kad atskleidžiau jo asmenybės tamsiąją pusę. (Juokiasi.)

Su Stanislovu taip pat kalbėjausi apie to laikotarpio fotografiją, aparatus, nuotraukų gamybą, - kad nesijausčiau nejaukiai kurdamas fotografo personažą. Todėl abiems šiems vyras ir dėkoju.

- Skaičiau, kad Umberto Eco žmona, perskaičiusi išties tamsios tematikos savo vyro romaną „Prahos kapinės“, ištarė: „Dabar suprantu, kodėl pastaraisiais metais buvai toks bjaurus“. Jūsų romane tamsos irgi labai daug, nors į jautresnio skaitytojo sielą tikrai įspįs ir vienas kitas šviesos spindulėlis. Šiaip ar taip, ar rašydamas romaną jautėte, kad jo temos kažkaip veikia ir jūsų kasdienybę?

- Aprašiau labai nedidelę dalį tų baisybių, apie kurias skaičiau. Nelabai noriu apie tai kalbėti... Skaičiau, kad viena moteris, kurios žemėje vyko toks masinis šaudymas, pamačiusi, kas daroma su žmonėmis, išprotėjo.

Nesu prietaringas, bet kartais, kai matau, kaip mes kvailai, kaip piktai elgiamės su savo tėvyne, su savo istorija, tradicijomis, kartais man ima atrodyti, kad žydai mus bus prakeikę ir tas prakeiksmas dar tęsis ne vienerius ir ne dvejus metus.

Jeigu Dievas yra, kas kitas, jei ne žydas galėtų su juo palaikyti artimiausius santykius?

Tai nėra lengva medžiaga. Ir nežinau, kaip man tai baigsis. Nenoriu apie tai kalbėti, nenoriu pasirodyti esąs didesnis kankinys už visus pasaulio kankinius. Manau, kiekvienas sveiko proto žmogus supranta, kad tokia medžiaga yra sunki ir palieka pėdsaką.

- Nežinau, ar tai grožinio kūrinio užduotis, bet kai kurie skaitytojai, atsivertę tavo knygą, pagalvos, o kaip jie jaustųsi, kaip elgtųsi tomis sudėtingomis aplinkybėmis. Aš svarsčiau ir nieko gera apie save negalėčiau pasakyti. O jūs ar bandėte įsivaizduoti, kaip anuomet būtumėt elgęsis ne kaip romano personažas, o kaip žmogus, rašytojas?

- Nežinau. Skaičiau, vienas kareivis, atsisakęs žudyti, buvo sušaudytas. Vienas karininkas, pamatęs, kas daroma su žydais, pats nusišovė. Būta atvejų, kai vokiečiai siūlydavo kaimiečiams šaudyti, bet jie atsisakydavo. Buvo ir tokių, kurie sutikdavo.

Taigi aš nežinau. Nesu labai stiprus žmogus, ir abejoju, kad ištiktas tokių kataklizmų tapčiau didvyriu, bet viliuosi, kad bent jau nesielgčiau kaip padugnė. Kad ir kokios sunkios būtų aplinkybės, žmogus turi galimybę rinktis.

* * *

Ar man patiko S.Parulskio romanas „Tamsa ir partneriai“? Meluočiau sau, jei teigčiau, kad skaitydamas šią knygą jaučiausi lyg vaikystėje čiulpdamas saldainį. Jau greičiau jaučiausi kaip Šv.Tomas netikintysis, kišantis pirštą į Kristaus žaizdą. Sunkiai patikėčiau, kad Šv.Tomui šis neįprastas veiksmas patiko - kad jis mėgavosi, gėrėjosi, džiaugėsi mėsinėdamas žaizdą.

Jei jam kas nors ir patiko, tai šio veiksmo rezultatas - akis atvėręs ir tikėjimą sutvirtinęs įrodymas, kad jis neabejodamas gali ištarti: „Tu mano Viešpats ir mano Dievas“. Nors ir pastarajam dalykui apibūdinti žodis „patinka“ ne pats tinkamiausias. Ar Šv.Tomas, labai savitu būdu aiškindamasis, kas yra tikėjimas, nebuvo nustebintas, priblokštas, šokiruotas?

S.Parulskio romanas irgi šokiruoja. Knygoje yra epizodas, kaip vyras, ant peties užsimetęs šautuvą, į kišenę įsidėjęs sumuštinį ir pabučiavęs žmoną, ryte išeina į karą kaip į darbą. Žudymas savotiška rutina virtęs ir lietuvių tautybės žydšaudžių būriui, kurio nariai labai panašūs į Kristaus apaštalus, net jų vardai tokie patys. Ar jie žmonės? Ne, jie budeliai. Bet budelis - irgi žmogus. Kas tuomet yra žmogus plačiąja, egzistencine prasme? Kas yra žmogiškumas, kai žmogus be ceremonijų žudo kitą žmogų, o jei ir nežudo, tai bejėgiškai stebi, kaip tai daro kiti?

Būtent šis klausimas, atrodo, labiausiai ir rūpėjo S.Parulskiui. Kaip tai išsiaiškinsi, jeine stiliaus prasme išties talentingai tyrinėdamas ribinėje situacijoje esančius žmones. Kažin ar žmonija yra išradusi dar aštresnę situaciją nei šautuvu ar fotoaparatu ginkluoto budelio akistata su beginkle, bejėge, nekalta auka.

Todėl šį kūrinį būtų ne visai tikslu vadinti įprastu istoriniu romanu. Greičiau tai egzistencinis romanas, kurį perskaitęs neištarsi „žmogau, aš tavim tikiu“, bet kažkur viduje pajusi, kad tamsiąją žmogaus pusę nuo šiol pažinosi geriau. O nuo tamsos iki šviesos - nors ir ne vienas žingsnis, bet bent jau aišku, kuria kryptimi.