58 metų rašytoja ką tik baigė sudaryti poezijos rinktinę, kurią jau įteikė leidyklai. Dar šiemet ji norėtų pabaigti romaną „Katės neturi skėčių“. Jis apie pokarį, bet ir apie nūdieną.
Violeta yra sumaniusi, o ir leidėjo pritarimą gavusi parašyti kelionių (ir ne tik) apybraižų rinkinį „Myliu tave, Rabelais“. Jame būtų visko – įspūdžių, atsiminimų, refleksijų ir net kulinarinio paveldo.
Rašytoja vis dar taiso savo beveik jau išverstą nuostabaus gruzinų klasiko Čabua Amiredžibio romaną „Data Tutašchija“, renka medžiagą monografijai „Kalbininkas Adomas Šoblinskas“. V. Šoblinskaitė vis dėlto rado laiko atsakyti į lrytas.lt klausimus.
– Ar atsimenate, kada ir kodėl apskritai pradėjote rašyti?
– Kažkada man didžiulį įspūdį padarė Jameso Thurberio pasaka „Baltoji stirna“. Ji apie tai, kaip medžioklių užvytas žvėriukas, į kurį jau nutaikyta strėle, staiga pavirsta karalaite. Bėda, kad karaliaus Paraliaus karalystėje niekas, net ir pati Baltoji Stirna, nežino, ko jos širdyje daugiau – žmogaus ar gyvulio. Šis tekstas parodijos taiklumu nenusileidžia Miguel‘io Cervantes‘o „Don Kichotui“. Skirtumas tik tas, M. Cervantes‘as parodijavo riterių romanus, o J. Thurber‘is žaidžia su pasakų „klišėmis“.
Bet tuomet, kai pirmą sykį verčiau šios knygelytės puslapius, apie parodijas ir interpretacijas dar nieko nežinojau. Tik pajutau kažkokį dilgsėjimą, vaikišką, valiūkišką: ir aš noriu ką nors „taip gražiai“ sukurti. Deja, nepavyko – atmetė mano „kūrybą“ ir „Genys“, ir „Lietuvos pionierius“. Tuomet pabandžiau nuo potraukio atsiriboti. Kartojau kartu su Janina Degutyte: „Aš nenoriu eilėraščių rašyti. Netikėkit, jog tai džiaugsmas. Netiesa. Aš norėčiau duoną minkyt, supti kūdikį, įdiržėjusiais delnais per rugiapjūtę nešti savo vasarą...“
Tam tikrą laiką padėjo. Bet neilgai. Tik iki tol, kol išsupau dukrą. O paskui viskas užgriuvo iš naujo – matyt, per silpni buvo „vaistai“ ir atkritau. Ir tebesergu iki šiol. Laimė, jau buvau supratusi, kad rašymą, kad ir kaip sunku bebūtų, tenka žaisti – kitaip skaitytojas užuos tavo įdirbio prakaitą ir atstums knygą į šalį. Svetimas prakaitas niekam nemalonus.
Šį rudenį pirmą sykį aplankiau savo bočelio tėvų, Onos ir Mato Šoblinskių, kapelį Renavo kapinaitėse. Prosenelis miręs 1935-aisiais, prosenelė – trejais metais vėliau. Visi tų laikų išlikę antkapiai tradiciniai, mažai kuo tesiskiriantys, tik vardais ir pavardėmis. O mūsiškis tiesiog pritrenkė: vos per keliolika centimetrų virš žemės pakibusi... atversta knyga. Lyg būtų kas skaitęs ant žemelės prisėdęs, paskui pakilęs, nuėjęs sau, o atverstą knygą palikęs žodėje gulėti...
Ar bereikia geresnio ženklo, gal net pranašystės, kad netrukus giminėje rasis, kas pasuks būtent rašto, mokslo, knygos keliu?
– Kaip jūs, kaip rašytoja, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Šiuolaikinėje visuomenėje, kai rašo visi – ir kas moka, ir kas nemoka, ir kas iš viso nežino kur rašyti e, o kur ia? Ką aš žinau? Nebent, kad čia ne viskas gerai... Yra du variantai: arba visuomenė nušoko nuo proto, arba aš. Nors veikiau – aš. Matyt, priėjau tokią amžiaus ribą, kai sunku kopti į kalną, kai norisi susiėmus už galvos linguoti: „O tempora, o mores!“ Ir sniegas jau nebe toks baltas, ir medus nebe toks saldus kaip anksčiau...
Manau, jog pragmatiškai mąstantis individas niekados nesirinks rašytojystės, nes rašytojo duona yra sprangi, o ir tos pačios – amžinas stygius. Kai tenka tiesti ranką išmaldai – prašyti stipendijos, kaulyti vertimo ar uždarbiauti kokiame leidinyje – jaučiuosi labai šiaip sau.
Deja, didelėje visuomenės dalyje vyrauja nuomonė, kad rašytojas – tai dykinėtojas, dinderio mušikas, be naudos „ėdantis“ mokesčių mokėtojų pinigus. Nors man, pavyzdžiui, atrodo, jog rašytojai bendruomenei naudingi ne vien savo protu, fantazija, kitamintyste. Juk mes esame ir visai neblogi darbdaviai! Ką, gerbiamasis Ramūnai, valgytų miškakirčiai, popieriaus, rašalo, o pagaliau ir kompiuterių gamintojai, jeigu nebūtų mūsų, rašytojų? O kas neštų pinigą spaustuvininkams? O knygų pardavėjams? O bibliotekininkams?
Kad esu rašytoja, geriausiai suvokiu tuomet, kai kuri nors biblioteka, mokykla ar bendruomenė pakviečia į kokį susitikimą. Ypač, kai honorarą sumoka ne vien darželio gėlėmis, bet ir parūkytais lašinukais, kaimišku sūriu, kiaušiniais, bulvėmis ar kokia nors ypatinga, namie virta uogiene. Bet ir vėl – ne kiekvieną kartą gerai būna. Kartais. Kai susirenka į vakarą ar popietę ne „čiukčios“. O su auditorija, kuri į susitikimą ateina vien tam, kad galėtų „apdovanoti“ rašytoją savo „knygomis“, sunku bendrauti. Mąstai, svarstai, nemiegi: ką skaitysi, ką pasakysi žmonėms, ko jie tavęs galėtų paklausti – ir pasirodo, „čiukčioms“ neįdomu, jie juk patys rašytojai.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Vis dar tikiu, kad „Vilkų marti“ – romanas, kurį tiesiog privalėjau parašyti, nepaisant, kad Renata Šerelytė, recenzavusi knygą, nusprendė, jog „teksto struktūra, pasakojimo būdas, siužeto poslinkiai tarsi ir neatveria to modernaus diskurso, kokio tikimės iš bene kiekvieno pasirodančio romano ir kurį diktuoja dabartinės literatūros mados“.
Turiu prisipažinti, kad madingumas literatūroje man iš tiesų rūpi mažiausiai. Esu tradicijos žmogus, pasakotoja. Andriaus Jakučiūno „Lalagės“ niekados nerašyčiau. Man svarbu įtikinti skaitytoją, kuris sykį jau atsivertė mano knygą, kad viskas, ką papasakojau, iš tikrųjų buvo. O dar svarbu, kokiu sakiniu visa parašyta. Netiesa, kad tik poezijoje žodis turi švytėti. Prozoje, mano galva, taip pat.
– Rašote kasdien?
– Rašau kasdien, nors anaiptol ne tą, ką iš tiesų norėčiau rašyti. Daug laiko suėda visokie neesminiai rašinėjimai: straipsniai, interviu, projektai, ataskaitos, vertimai. Trumpai tariant, viskas, iš ko duona valgoma. Tada dairausi į laikrodį: bene jau laikas pietauti ar parūkyti? Bet kai sėdu prie „tikro“ teksto, valandos nebesvarbu.
Švariausiai galva dirba, žinoma, iš ryto. Tačiau galiu išsėdėti prie kompiuterio ir iki kokios aštuntos vakaro. Dabar jau niekados nerašau naktį. Įsitikinau, kad nakties darbas – dienos juokas.
Čia būtų apie prozą. O štai poezija žymiai įnoringesnė. Neretai pirmoji eilutė ar metafora blyksteli visai ne laiku ir ne vietoje... Kartais spėju užsirašyti, kartais ne. Kai nespėju, per daug neverkiu. Sakau sau: gal ne man buvo skirta?
– Ar rašydama klausotės muzikos?
– Nieku gyvu neklausau muzikos, neuostau kvepalų anei kokaino, negliaudau saulėgrąžų, nesinešu į darbo kambarį netgi telefono. Kad susikaupčiau, man reikia tylos, ramybės, saugumo. Šeimos nariams leidžiama į mano kambarį įeiti tik iš anksto susitarus. Na, nebent dar gaisras ar mirtų kas nors. Juokauju, žinoma. Tačiau ramybės vis dėlto reikia. Aš net darbinius diktofono įrašus šifruoju ne savo kambary, o kur nors virtuvėje...
Kol buvau jaunesnė ir dirbau dienraščiuose, galėjau rašyti net ir bendradarbėms po ausimi čiauškant, telefonams kaistant. Dabar nebegaliu. Idelus variantas – apskritai atitrūkti nuo namų, buities. Kartais pavyksta. Romaną „Vilkų marti“ baigiau Švedijoje, Visbyje. Antrąjį romaną – „Skyrybų kambariai“ iki galo „stygavau“ Žibininkuose, pas gerą šeimos bičiulę, dideliame erdviame name, kur niekuo nereikėjo rūpintis. Manau, kad ir dabar šaunu būtų kur nors ištrūkti, pasislėpti – baigčiau, kas nebaigta. Lapkritis, gruodžio pradžia idealiai tinka rašyti. Kai rašai, nematai, kaip greitai užsiraukia diena ir nekamuoja jokios rudens depresijos.
Triukšminga, ir net labai, mano darbo kambaryje būna tik tada, kai darbuojuosi vaikams. Keliolika pjesyčių Kauno lėlių teatro užsakymu esu išvertusi, keletą ir pati parašiau, nors teatro jos ir nedomina. Menka bėda! Juk kur kas įdomiau pats procesas. Čia vėl neišvengiamai turiu paminėti Jamesą Thurberį: „Jeigu menininkas negali atsiminti, ką reiškė būti vaiku, jis tik pusiau susiformavęs kaip menininkas ir kaip žmogus.“ Galimybė šūkauti, rėkauti, kaitalioti balsą, kitaip tariant, vaidinti visus personažus iš eilės, man yra tikras katarsis. Be kita ko, visados dar ir dainuoju, nes kokia pjesė vaikams – be dainelių?“
Ačiū Dievui, kad tais linksmais atvejais Tas, Kuris Tokį Pat Darbą Dirba Gretimame Kambaryje (V.Šoblinskaitės vyras, irgi rašytojas Gasparas Aleksa – Red.), neskambina pagalbos telefonu ir nekviečia brigados, kuri uždeda tramdomuosius marškinius ir veža į Vlado Kuzmos gatvę Kaune arba į Naująją Vilnią.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– O kas apskritai yra idealus skaitytojas? Kuris skaito daug ir noriai, bet paviršutiniškai? Ar kuris labai išrankus?
Man patiktų reiklus skaitytojas. Išprusęs, tačiau be kvailų ambicijų, kad jis tikrai parašytų geriau. Akylūs ir žingeidūs, neabejingi žmonės – visados leidžia sau dar ir skaitymo malonumą. O tas – jau daug. – Kas yra gera knyga?
– Man, tarkime, rasti dar neskaitytą gerą knygą – didelis džiaugsmas. Netgi šventė. Deja, kuo knygų daugyn, tuo mažyn gerų knygų. Gelbsti tai, kad galiu skaityti vokiškai, lenkiškai, rusiškai. Tarkime Milorado Pavičiaus „Chazarų žodyną“, kuris lietuviškai pasirodė, regis, tik prieš vienerius ar dvejus metus, skaičiau gal prieš penkiolika metų. Va, tada tai buvo kaifas. Tuos, kurie skaito Miloradą Pavičių tik dabar, užjaučiu.
Aha, regis, jau žinau, kas yra idealus skaitytojas. Tai tas, kuris reikiamą knygą susiranda ir perskaito pačiu laiku.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Jų daug. Vaikas, paauglė ar jauna būdama labiau mėgau vienus, dabar – visai kitus.
Bet visados man patiko (ir dabar dar) stiprūs, ryžtingi, atsakingi ir protingi. Žodžiu, tikri vyrai. Tik su viena sąlyga: jie turi bent truputį būti „klajūnai“ (čia aliuzija į vieną tokią australų rašytojo, kurio pavardės, deja, neatsimenu, knygą) – kasdien jie turi mokėti žeme vaikščioti, o retsykiais privalo eiti „pušų viršūnėmis“. Tad, tarkime Juozo Baltušio Juza iš „Sakmės apie Juzą“, nors ir labai labai man simpatiškas, į mėgstamiausius netiktų.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Nebent Marija Magdalietė iš Nikos Kazantzakio, tikro naujųjų laikų eretiko, bet labai nūnai Lietuvoje madingo graiko romano „Paskutinis Kristaus gundymas“. Kodėl? Be komentarų! – Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Iš pastaruoju metu perskaitytų mielai tą pasakyčiau apie Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Abu tomai buvo tikras, pagaulus, intriguojantis skaitymo malonumas. Kažkada taip kaifavau gal tik Gabrielį Garcia Marquezą skaitydama.
O iš visų visų laikų knygų? Rinkčiausi „Siracido knygą“ iš Šventojo Rašto! Ne vien todėl, kad gyvenimas būtų labai gražus, jeigu visi Siracido išminties laikytumės: “Nedaryk nieko pikta, ir pikta tavęs niekada neužklups. Venk nedorumo, ir jis nuo tavęs atsitolins”. Dar ir todėl, kad poetiška: “Kaip žaizdras išbando kalvystę, taip vynas išbando širdis, kai įžūlieji ginčijas...“
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Paskutinį kartą garsiai juokiausi gal prieš penkiolika metų versdama žydų rašytojo, išeivio iš Sovietų Sąjungos Efraimo Sevelos knygą „Sustabdykite lėktuvą, aš išlipsiu“. Dabar kartais dar juokiuosi skaitydama Jurgį Gimberį. Nors kur kas garsiau kvatoju, kai J. Gimberis skaito pats. Paskaičius mūsų Liūdnojo vaizdo riterį ir Nacionalinės premijos laureatą Juozą Erlicką, man kažkodėl labiau verkti norisi.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Atspėjote: aš elgiuosi labai negerai – visas knygas skaitau tik lovoje, vakarais, o kartais ir naktį. Kokios knygos ant spintelės prie stiprios naktinės lempos šiuo metu? Kartą jau perskaitytos – Paulo Coelho „Alchemikas“ ir Senekos „Diatribės“. Beveik baigta – Carsteno Peterio Thiedes „Petras“. Visai baigta, bet dar nepadėta į lentyną, į nuolatinę vietą – Aldonos Ruseckaitės „Šešėlis. JMM“. Pavartyta – Christiano Zentnerio „Der Zweite Weltkrieg“. Ir veikiausiai neskaitytina, nors, kaip tikina leidėjai, XX amžiaus aukso fondas – Williamo Styrono „Ir padegė šiuos namus“.
Man patinka, kai šalia lovos ne viena knyga, o kelios, ir visos labai skirtingos. Juk niekada nežinai, iš kokio sapno prabusi ir ko tau labiausiai reikės akimirką, kai suims nenumaldomas noras jau keltis, nors protas sakys: pakentėk... Kita vertus, gal ir knygoms smagu, kai jos gauna trumpų „atostogų“ ir bent jau viršeliais susiglaudžia su tomis, prie kurių – dėl pedantiškos tvarkos mūsų namų bibliotekoje – niekados neguli kasdien.
Mano knygų lentynose tvarka kaip bažnyčioje: lietuvių poezija – pagal autorius, griežtai pagal abėcėlę, proza – taip pat... Filosofija, istorija, rusų ir Europos poetai, užsienio romanai – viskas savo vietose, kad net vidurnaktį iš miegų pasišokusi galėčiau per 2 sekundes susirasti tą knygą, kurios prireikė... Panašiai stengiuosi tvarkyti ir periodiką, nors savaitės naujienos – „Nemunas“, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, taip pat – paskiausiojo mėnesio „Metai“ – visados miegamajame.
Kai gyveni ne mieste, o kaime, kur spaudos kiosko nėra, kur biblioteka užsisako vien „gliancinį“ šlamštą, savo periodinius skaitymus tenka prenumeruoti. Tas mane savotiškai netgi džiugina – didesnės garantijos, kad nepražiopsosi, kai, tarkime, Vainius Bakas norės „Anykščių šilelio“ autorystę perleisti Kristijonui Donelaičiui. (Gal šis sakinys būtų labiau tikęs prie ankstesnio klausimo? Mat įvadinis tekstas „Litmenyje“, nors ir ne knyga, o prajuokino labai smagiai.)
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Lengviau būtų išvardinti 100 ar 1000 knygų. Per daug jų esu perskaičiusi, kad sutilpčiau į dešimtuką. Be to, apie mylimiausias knygas tikrai nemažai rašiau knygų dilogijoje „Truputis lauktuvių“ – netgi vienas skyrių pavadintas „Plagiacijomis“. Kam tikrai įdomu, gali susirasti „Lauktuves“ bibliotekoje. Nors kam čia būtų taip labai įdomu? – Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Kažkada buvau susilaužiusi dešinės kojos čiurną. Sugijus tam mano kauliukui, gavau kelialapį į sanatoriją. Kadangi jokie sanatoriniai pasimatymai, juoba šokiai, manęs nedomino net ir tuomet, kai kojos dar buvo sveikutėlės, prisikroviau kelionėn į Druskininkus lagaminėlį knygų. Su viena jų kas vakarą užmigdavau, nes ir stalo visados lempelę vežuosi su savimi. Mano kambario draugė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, grįžusi kiek vėliau, kartais rasdavo mane tos lempelės dar neužgesinusią, bet jau kietai dedančią į akį.
– Ką tu čia vis skaitai? – paklausė sykį. – Kajokas? Donaldas? Ar jis lietuvis? Nė negirdėjau tokio...
Kai lituanistai nieko nėra girdėję apie Nacionalinės premijos laureatų knygas, apie ką su jais kalbėti? Bet juk nepuoliau tos savo kambario draugės gėdinti. Tik pacitavau keletą puikių eilėraščių iš „Meditacijų“, o kai supratau, kad mokytojai jie nieko nereiškia, paskui jau pasikeisdavome informacija vien apie ūkį ir bites, kaip sakoma.
Liūdna, tačiau faktas toks: kai kas knygas skaito, kai kas – ne. Ir nieko čia nepadarysi. Blogai tik, kada visai neskaito arba labai mažai skaito tie, kurie iš principo privalėtų skaityti – bibliotekininkai, mokytojai, žurnalistai, kiti humanitarai, kolegos menininkai, patys rašytojai ar netgi potencialūs rašymo kritikai ir vertintojai – Lietuvių literatūros instituto darbininkai.
Kita vertus, gyvenimo išminties žmonės nebūtinai iš knygų semiasi. Pavyzdžiui, tokia šviesios atminties Antolia Karlonienė, kone devynių dešimčių amžiaus mano „draugaitė“ iš Gribašos, romane „Vilkų marti“ tapusi Ganapute Troniene, gal tik „kantičkas“ tebuvo skaičiusi, o galvą turėjo šviesią. Ir šnekėdavomės mudvi valandų valandas. Ir nenusibosdavo man. Per nago juodymą.
Sunkiausia būna, kai tenka diskutuoti su žmogumi, prigraibiusių įvairiausių „putų“. Arba su neoateistais, neopagonimis, kurie girdėjo, kad skambino, tik nežino, kurioje bažnyčioje. Žmogus, nežinantis elementariausių Šventojo Rašto ar bent jau Naujojo Testamento situacijų – pats sunkiausias pašnekovas.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Nemanau, kad jas pamėgsiu. Juk knyga – ne vien žodis. Ji dar ir tam tikra poligrafijos kultūra turi alsuoti. Internete, kai turiu laiko, paskaitau tik dienos aktualijas. Bet ir tai – prabėgomis.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
Kaip skaitau, taip ir rašau kelias knygas iš karto. Ką tik baigiau sudaryti poezijos rinktinę, jau įteikiau leidyklai. Labai norėčiau dar šiemet pabaigti romaną „Katės neturi skėčių“. Jis apie pokarį, bet ir apie nūdieną. Nedidukę teksto ištrauką lapkritį turėtų spausdinti „Metai“.
Esu sumaniusi, o ir leidėjo pritarimą gavau, parašyti kelionių (ir ne tik) apybraižų rinkinį „Myliu tave, Rabelais“. Visko čia būtų – įspūdžių, atsiminimų, refleksijų ir netgi... kulinarinio paveldo. Vis dar taisinėju savo beveik jau išverstą nuostabaus gruzinų klasiko Čabua Amiredžibio romaną „Data Tutašchija“, renku medžiagą monografijai „Kalbininkas Adomas Šoblinskas“. Tai labai sunkus, kruopštus, bet ir be galo įdomus darbas. Apmaudu, kad susizgribau per vėlai – daugelis žmonių, kurie mano a. a. Tėvelį pažinojo, jau patys ant Anapusybės slenksčio arba apie lietuvių kalbą ir literatūrą diskutuoja su tėveliu Tenai, Kur Gyvena Amžinoji Šviesa. O gyvųjų liudininkų man be galo trūksta! Lygiai kaip ir laiko suspėti juos visus aplankyti, nufilmuoti, įsirašyti į magnetofono juostelę, gal būt gauti kažkokių išlikusių popierių, dokumentų, fotografijų, pasidaryti jų kopijas. Vis dėl to esu laiminga, kad ima, žiūrėk, ir atsiranda Kažkas, Ko Dar Nepažinojau – Tėvelio klasės ar studijų draugas, buvęs bendradarbis ar studentas. Vieni žmonės mane susiranda per Rašytojų sąjungą, kiti – per pažįstamų pažįstamus. Gal ir po šito interviu kas nors panorės susisiekti. Būčiau laiminga.
Svarbiausi biografijos faktai
V. Šoblinskaitė (g. 1954 m. rugsėjo 2 d. Mažeikiuose) – lietuvių poetė, prozininkė, žurnalistė. Gimė Mažeikiuose, Aukštaičių gatvėje, Adomo ir Jadvygos Šoblinskų šeimoje. 1961–1964 m. mokėsi Tirkšlių vidurinėje mokykloje. 1965 m. tėvai persikėlė į Vilnių. 1972 m. baigė Vilniaus 24-ąją vidurinę mokyklą. 1972–1977 m. Vilniaus universitete studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą.
Baigusi universitetą dirbo Jurbarko rajono laikraštyje „Šviesa“, Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“, Šiaulių miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“, Kulautuvos vaikų tuberkuliozės sanatorijoje „Kregždutė“, Kauno rajono kultūros skyriuje, Kulautuvos kultūros namuose, Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungoje, literatūros mėnraštyje „Keturi vėjai“, savaitraštyje „Šeimininkė“, kultūros žurnale „Nemunas“. 1999 m. apsigyveno Veliuonoje. Dirba žurnale „Bičiulis“.
Tarp V. Šoblinskaitės knygų: „Šaknų žiedai“ (poezija), „Vaga“, 1986 m.; „Rudens dienos užkalbėjimas“ (apysaka), „Keturi vėjai“, 1991 m.; „Šešėlio erškėtrožė“ (poezija), Vaidoto Oškinio leidykla, 1993 m.; „Stirnino metai“ (poema), Vaidoto Oškinio leidykla, 1994 m.; „Basnirčia“ (poezija), „Nemunas“, 1998 m.; „Septynios suknelės“ (poezija), „Joružis“, 2002 m.; „Vilkų marti“ (romanas), „Nemunas“, 2003 m.; „Obuoliai iš meilužių sodo“ (poezija), „Petro ofsetas“, 2004 m.; „Skyrybų kambariai“ (romanas), „Petro ofsetas“, 2008 m.; „Truputis lauktuvių“ (rašiniai), „Nemuno leidybinė grupė“, 2008 m.; „Truputis lauktuvių. Antroji knyga“ (rašiniai), „Nemuno leidybinė grupė“, 2009 m.; „Tyruliukuose viskas gerai“ (novelės), „Kauko laiptai“, 2012 m.
