Jo kūryba išversta į daugybę kalbų ir skaitoma visame pasaulyje, o istorinis detektyvas „Rožės vardas“ (1980 m.), knyga apie sąmokslo teoriją „Fuko švytuoklė“ (1988 m.) ir psichologinis trileris „Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“ (2004 m.) jau seniai tapo bestseleriais.
Naujausias U. Eco istorinis detektyvas „Prahos kapinės“ (iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė; išleido „Tyto alba“) jau sukėlė ginčų tarp Europos skaitytojų dėl antisemitizmo, kurį propaguoja vienintelis išgalvotas knygos personažas, besisukiojantis realių XIX amžiaus istorinių asmenybių draugijoje.
Kapitonas Simonas Simoninis – amoralus klastotojas ir slaptasis agentas, galimai atsakingas už „Siono išminčių protokolų“ – suklastoto teksto ir sąmokslo teorijos, suteikusios pagrindą A. Hitleriui pradėti holokaustą, – atsiradimą.
Per interviu svetainei goodreads.com italų rašytojas profesorius Umberto Eco pasakoja apie atstumiantį „Prahos kapinių“ personažą ir romano kūrimo procesą. Lrytas.lt siūlo paskaityti U. Eco įspūdžius.
- „Prahos kapinių“ centre – neapykantos idėja. Kas jus įkvėpė pagrindine romano tema pasirinkti būtent neapykantą?
- Manyčiau, šiais laikais yra per daug romanų apie meilę ir atėjo laikas pasigilinti į neapykantą, nes tai kur kas labiau paplitęs jausmas nei meilė, kitaip juk nebūtų rasizmo, karų, ir nusikaltimų. Meilė yra labai selektyvus, asmeniškas jausmas (aš myliu tave, tu myli mane, o visas kitas pasaulis lieka nuošaly), o neapykanta gali būti kolektyvinė, bendra.
Pavyzdžiui, visa tauta gali nekęsti vieno žmogaus, kaip tik todėl diktatoriai, siekdami išlaikyti savo pasekėjus, kursto neapykantą, o ne meilę.
Prisimenu savo vaikystę: tuo metu Italijoje buvo fašistų diktatūra ir aš buvau nuolat mokomas nekęsti kitų tautų – prancūzų, anglų, amerikiečių – ir skatinamas mylėti tik B. Mussolini.
Laimei, tokia ugdymo politika nesuveikė, todėl ir parašiau „Prahos kapines“.
- Šiais laikais informacija labai greitai plinta internete. Kaip manote, dabar lengviau ar sunkiau atskirti, kas tiesa, o kas melas, jei palygintume su XIX amžiumi? Ar gali dabar tokie tekstai kaip „Siono išminčių protokolai“ turėti didelį poveikį visuomenei?
- Deja, dabar jie daro dar didesnį poveikį nei anksčiau. Užtenka atsidaryti internetą ir pasižiūrėti, kiek tinklalapių propaguoja rasizmą.
Naivesnis interneto vartotojas niekada nežino, kas yra tiesa, o kas melas. Tegu jaunimas geriau skaito mano romaną, tada jie supras, kas yra klastotė.
„Siono išminčių protokolai“ labai paplitę Arabų pasaulyje, bet juos galima rasti ir daugelyje Vakarų knygynų. Tai reiškia, kad tokie tekstai yra paklausūs.
- Pagrindinis romano veikėjas kapitonas Simonas Simoninis – mizantropas, nemalonus žmogus. Kuo rašytojas rizikuoja koncentruodamas siužetą į antiherojų?
- Simoninis skleidžia tokias pavojingas ir atstumiančias idėjas, kad buvo labai svarbu jį patį sukurti ne mažiau atstumiantį.
Ar toks sprendimas buvo rizikingas? Iš pradžių aš to bijojau. Vis dėlto statistiniai duomenys mane įtikino (ir kasdien vis labiau įtikina), kad daug skaitytojų iš įvairių šalių priėmė žaidimo taisykles.
Be to, patyrinėję grožinės literatūros istoriją rasite ir kitų neigiamų personažų. Prisiminkite Ričardą III, Makbetą arba Jagą.
- Kaip teigiate savo knygoje: „Nesitikėkite atsikratyti knygų“ (bendraautoris – Jeanas Claude’as Carrière’as), skaitmeninės knygos gerokai praplėtė žodžio „knyga“ apibrėžimą, susiedamas ją su multimedija, skaitytojo interakcija ir kitomis naujovėmis. O ar tradicinė knyga gali patobulėti?
- Manyčiau, popierinė knyga vis dar yra geriausias būdas perteikti informaciją.
Aš pats naudojuosi kompiuteriu, „iPad“, manau, jie labai reikalingi, naudotini įvairiems tikslams, bet jie negali atstoti knygos. Juk lygiai taip pat fotografija neišstūmė tapybos...
- Vienas jūsų skaitytojas rašo: „Man patinka beveik visoms Umberto Eco knygoms būdingas savireferentiškumas: jis rašo knygas apie knygas, kuria veikėjus, kurie nėra patikimi istorijų pasakotojai, ragina skaitytojus suabejoti istorija, pasakotoju, autoriumi ir net pačiu savimi.“
Gal galėtumėte pakomentuoti šią įžvalgą ir papasakoti, kokį knygų sąrašą arba sąrašų sąrašą sudarėte rašydamas „Prahos kapines“?
- O, tai ilgas XIX amžiaus tekstų, antisemitinių traktatų, antimasoniškų pamfletų, antijėzuitiškų bukletų ir t. t. sąrašas. Pavyzdžiui, man labai pasisekė, kad aptikau daugybę Léo Taxilio knygų. Dauguma skaitytojų šį asmenį laiko išgalvotu, nes jis atrodo visiškai neįtikimas, nors jis iš tiesų egzistavo ir užsiėmė būtent tuo, kuo užsiima ir mano knygoje.
- Kaip yra iš tikrųjų: ar naudojatės istorija literatūrai kurti, ar kuriate literatūrą istorijai paaiškinti?
- Kai kuriuose romanuose, pavyzdžiui, „Baudoline“, pasinaudojau istorija, siekdamas kurti literatūrą, bet „Prahos kapinėse“ literatūra man tapo priemone istorinei tiesai papasakoti ir apgaulei atskleisti.
- Kaip atrodo jūsų darbo diena? Ar turite kokių neįprastų rašymo įpročių?
- Turbūt galėčiau rašyti traukinyje, o kartais, dirbdamas visai kitokius darbus, svarstau, ką rašysiu juos pabaigęs. Bet paprastai renku medžiagą ir kaupiu idėjas būdamas mieste, o rašau – užmiestyje žiemą arba vasarą. - Kokie autoriai, kokios knygos ir idėjos jums padarė didžiausią įtaką?
- Būčiau idiotas, jei sakyčiau, kad mane paveikė koks nors vienas autorius.
Skirtingais gyvenimo etapais žmogų veikia skirtingi autoriai. Tai vadinama intelektualiniu brendimu.
Be to, jeigu klaustumėte atskirai apie filosofus, romanistus arba poetus, mano atsakymai skirtųsi. Bet kad jau taip paklausėte, tai apsiribosiu dviem rašytojais – Joyce’u ir Borgesu.
- Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?
- Ką jūs, šiais metais man suėjo aštuoniasdešimt metų!
Leiskit man dar pagalvoti apie planus, o tada užduokite tą patį klausimą per mano 90 metų gimtadienį...
