Simonas Beckettas 2009 m. pripažintas Europoje geriausiai parduodamu Jungtinės Karalystės autoriumi. Šiuo metu rašytojų knygų parduota per septynis milijonus egzempliorių.
„Mirties chemija“ pateko į trumpąjį „Gold Dagger Award 2006“ nominantų sąrašą, o 2008-aisiais – į trumpąjį „Theakston’s Old Peculiar Crime Award“ sąrašą.
Jo knygos dukart – 2009 m. ir 2010 m. – išrinktos į trumpąjį „Dagger in the Library Award“ sąrašą ir puikiai įvertintos.
2011-aisiais jo knyga „The Calling of the Grave“ devynias savaites laikėsi Vokietijos skaitomiausių knygų dešimtuko viršūnėje, taip pat tapo perkamiausia knyga Austrijoje, Šveicarijoje ir Lenkijoje.
„Mirusiųjų šnabždesiai“ – įtampos ir šiurpių nuojautų kupinas detektyvas, įtaigumu ir siužeto posūkiais nenusileidžiantis ankstesnėms S. Becketto knygoms.
Pagrindinis knygų serijos veikėjas Deividas Hanteris, tikėdamasis truputėlio ramybės, pasinaudoja buvusio dėstytojo Tomo Libermano kvietimu ir išvyksta į JAV, į Tenesio valstijoje įsikūrusį garsųjį Lavonų ūkį. Jis tikisi atitrūkti nuo asmeninių problemų, daugiau laiko skirti profesiniam tobulėjimui.
Tačiau netrukus paaiškėja, kad jo laukia sunki užduotis: Libermanas prašo pagalbos, tiriant stipriai suirusį aukos kūną.
Prasideda problemos – mirties priežastis neaiški, laiko neįmanoma nustatyti, ant lavono odos – keisti pirštų atspaudai... Bet to, atsiranda daugiau aukų, o patys tyrėjai nė nenumanydami atsiduria mirtiname pavojuje...
Interviu Simonas Beckettas sutiko pasakoti apie tai, kokius darbus teko dirbti prieš tampant rašytoju, kokie detektyvų autoriai jam labiausiai patinka ir kas yra Lavonų ūkis. Pokalbis su rašytojų buvo publikuotas svetainėje simonbeckett.com.
- Iš kur jūs kilęs?
- Užaugau ir iki šiol gyvenu Šefilde. Mano tėvai buvo paprasti darbininkai. Tuo metu Šefildas vis dar buvo svarbiausias plieno pramonės centras. Esu gyvenęs ir kituose miestuose, bet mane visada traukė grįžti į gimtąjį.
Spaudoje apie jį gausu neigiamų atsiliepimų, bet tai gera vieta gyventi, daug žalesnė nei dauguma žmonių įsivaizduoja, – turiu galvoje ne tiek ekologiškumą, kiek medžius ir jausmą, kad esi užmiestyje.
Sąmoningai knygose nerašau apie šias apylinkes, nes, manau, sunku būti objektyviam, kai rašai apie ką nors, ką gerai pažįsti. Tačiau spėju, kad tai pasirinkimo klausimas, nes kitiems rašytojams dėl to sunkumų nekyla.
- Kuo užsiėmėte prieš tapdamas rašytoju?
- Po universiteto keletą metų remontuodavau namus. Patikėkit, dirbti tokį darbą žiemą – nedidelis malonumas...
Paskui dirbau anglų kalbos mokytoju Ispanijoje. Grįžęs į Jungtinę Karalystę keliose grupėse grojau perkusiniais instrumentais.
Nė viena jų nieko ypatinga nepasiekė, bet keletas mano draugų muzikantų išgarsėjo, kai aš išėjau – ko gero, tuo viskas ir pasakyta.
Maždaug tuo metu pradėjau rašyti apybraižas laikraščiams ir jų priedams. Nestudijavau žurnalistikos, bet visada maniau, kad tokia patirtis labai praverčia rašant romanus.
Žurnalistika išmoko disciplinos ir priverčia retkarčiais atsitraukti nuo stalo – o tai labai naudinga. Jei ne žurnalisto darbas, nebūčiau apsilankęs Kriminalinės antropologijos centre „Body Farm“ ir man nebūtų toptelėję parašyti „Mirties chemijos“.
- Kaip pradėjote rašyti?
- Visada domėjausi detektyvais, bet tik grįžęs iš Ispanijos rimtai pradėjau svarstyti galimybę tuo užsiimti. Dirbau vakarais, tad įpratau rašyti dieną.
Išgarsėjau tikrai ne per vieną naktį, prireikė šešerių metų, kol galiausiai mano knyga buvo išleista.
Neturėjau agento, pats bandžiau įpiršti savo rankraštį leidėjams. Po nesuskaičiuojamų raštiškų atmetimų pagaliau jis buvo ištrauktas iš šlamšto krūvos – tada aš per 48 valandas gavau ir sutartį su leidykla, ir agentą. Taip mano gyvenime buvo atverstas naujas puslapis.
- Ar visada įsivaizdavote save detektyvų rašytoju?
- Nepamenu, kad būčiau kada sėdėjęs ir galvojęs: „Imsiu ir parašysiu detektyvinį romaną.“ Tiesiog atėjus laikui mano mintys nukrypo į tamsiąją gyvenimo pusę, tačiau tai buvo ne sąmoningas sprendimas, o natūrali įvykių eiga.
- Kokiam detektyvų tipui priskirtumėte savo knygas?
- Deivido Hanterio seriją priskirčiau teismo medicinos trileriams, juk pagrindinis veikėjas yra teismo medicinos antropologas.
Bet veikėjo charakteris ir psichologinė motyvacija man ne mažiau svarbu nei tyrimo aspektai. Ir nors aš džiaugiuosi, kad esu laikomas detektyvų rašytoju, man nepatinka, kaip šis žanras atskiriamas nuo kitos literatūros.
Kai kuriais atžvilgiais detektyvus vis dar linkstama laikyti žemesnio lygio literatūra, esą tai nėra tikroji literatūra. Dabar šis požiūris pamažu keičiasi, bet neturiu vilčių, kad artimiausiu metu koks nors detektyvas bus įtrauktas į trumpąjį "Man Booker Prize" nominantų sąrašą.
- Kokiais detektyvų rašytojais žavitės?
- Ilgą laiką buvau įjunkęs į Raymondo Chandlerio knygas, iki šiol manau, kad jo „Ilgas atsisveikinimas“ yra klasika.
Taip pat mėgstu Johno D. MacDonaldo knygas apie Trevisą Makgi – jose irgi veikia toks į savistabą linkęs personažas su trūkumais, nors Makgi labiau mėgsta šiurkščią jėgą, nei Deividas Hanteris.
Bet pats mėgstamiausias mano rašytojas – Peteris O’Donellis, jo Modestės Bleiz serija – nepralenkiama.
Kalbant apie šiuolaikinius autorius, į geriausiųjų trejetuką tikrai įtraukčiau Jamesą Lee Burke’ą. Kiekvienam, manančiam, kad detektyvai negali būti laikomi gera literatūra, siūlyčiau perskaityti bent vieną jo knygą.
- Esate minėjęs, kad idėja parašyti „Mirties chemiją“ kilo apsilankius Tenesio „Body Farm“. Bet kaip atsirado Deividas Hanteris? Ar kurdamas personažą turėjote galvoje kokį nors realų teismo medicinos specialistą?
- Hanteris – mano vaizduotės kūrinys. Bet jo tyrimų metodai yra autentiški. Kai ėmiausi kurti pagrindinį veikėją, iš pat pradžių žinojau, ko tikrai nenoriu.
Detektyvinėje literatūroje ir taip jau apstu girtuoklių ir maištaujančių kietuolių – mano indėlis čia visai nebūtinas.
Norėjau veikėjo, kuris būtų su trūkumais, linkęs į savistabą ir net kai kuriais atžvilgiais labai pažeidžiamas.
Hanteris yra labai žmogiškas, nuolat abejojantis savimi, bet kartu ir labai atkaklus.
Jis intuityviai skiria gėrį ir blogį, jis galvą padėtų vardan to, kuo tiki.
Kai ėmiau numanyti, koks bus Deivido Hanterio personažas, liko sukurti įtikinamą biografiją ir veiklos sritį. Vos tai padarai, personažas pats ima plėtoti siužetą.
- Apie Hanterio praeitį žinome labai mažai. Ar planuojate tai pakeisti?
- Be abejonės. Tolesnėse serijos knygose skaitytojai daugiau sužinos apie jo praeitį, galimas daiktas, jų lauks ir kelios staigmenos.
Kiekvienoje knygoje po truputį atskleisiu detales.
Noriu, kad skaitytojai pažintų knygos veikėją palaipsniui, o ne iškart – ant lėkštutės.
- Jūs turite mokslinį išsilavinimą?
- Ne visai, nors kažkuriuo metu planavau tapti biochemiku.
Universitete norėjau studijuoti biochemiją, bet neišlaikiau baigiamųjų biologijos ir chemijos egzaminų, galiausiai įgijau anglų filologijos magistro diplomą. Keista, kaip viskas pasisuka, ar ne?
- Ar medžiagos rinkimas svarbi rašymo proceso dalis?
- Labai svarbi. Žinoma, surinkta medžiaga neturi užgožti istorijos, bet taikliai panaudotos mokslinės ar kitokios detalės suteikia istorijai daugiau autentiškumo.
Be to, dirbdamas laisvai samdomu žurnalistu, įgijau fobiją – labai bijojau, kad mano faktai nepasirodytų klaidingi.
Taigi, jeigu ko nors nežinau, klausiu to, kas žino. Pažįstu keletą teismo medicinos ekspertų JAV ir Jungtinėje Karalystėje, jie man padeda, kai iškyla klausimų.
Man patinka ieškoti įvairiausių sričių specialistų – nuo diabeto komų iki policijos ryšio priemonių Hebridų salose.
Visuomet apsilankau tose vietose, apie kurias rašau knygose, nes noriu jas pažinti ir įsijausti į kraštovaizdį. Gal ir ne viską teisingai parašau, bet tikrai stengiuosi.
- Daktaras Deividas Hanteris – kriminalistikos antropologas, o ne detektyvas, kaip būna kitose detektyvinėse knygose. Kodėl nusprendėte pasirinkti mokslinį nusikaltimo tyrimo aspektą?
- Mane įkvėpė apsilankymas Tenesio „Lavonų ūkyje“ – rašiau straipsnį apie kūnų irimo tyrimus. Šiuos teismo medicinos kursus lanko policijos pareigūnai.
Kriminalistų darbas man padarė neišdildomą įspūdį, ir aš nusprendžiau panaudoti šią patirtį rašydamas romaną, kurio pagrindinis veikėjas būtų anglas ir kurio veiksmas vyktų grynai angliškoje aplinkoje.
Būtų paprasčiau Hanterį padaryti detektyvu ar policininku, nes tada jis tiesiogiai būtų susijęs su tyrimu. Tuomet jis galėtų belstis į įtariamųjų duris ir prireikus juos apklausti. Bet tokių detektyvų parašyta begalė, kai kurie iš jų labai geri, o aš panorau sukurti ką nors kita. Daug įdomiau pagrindinį veikėją padaryti mokslininku, daktaru, kuris dirba teismo medicinos ekspertu.
- Vienose Jūsų knygose daugiau vietos skiriama psichologiniam aspektui ir Hanterio praeičiai, kitose – teismo medicinos detalėms. Kas jus patį labiau domina?
- Tikiu, kad Hanterio serija – tai šis tas daugiau nei tiesiog knygos apie lavonų skrodimą. Kiekvieną knygą stengiuosi parašyti kitokią.
Pavyzdžiui, „Mirties šnabždesių“ veiksmas vyksta garsiajame „Lavonų ūkyje“, čia daug šiurpą keliančių lavonų aprašymų, kitose knygose nebenoriu to kartoti. Ketvirtajame romane atskleisiu daugiau detalių apie Hanterio praeitį, todėl ir knygos tonas bus kitoks.
- Deividas Hanteris – gana depresyvus personažas. Gal skaitytojai jį pamėgo dėl jo patirtų nelaimių?
- Sakyčiau, Hanteris labiau melancholiškas nei depresyvus. Tai visiškai suprantama turint omeny tragediją, kurią jis patyrė – žuvo jo žmona ir duktė – tai visiškai suprantama.
Jeigu Hanteris susitaikytų su netektimi, jis būtų ne toks simpatiškas ir mums atrodytų gerokai šaltesnis.
Dėl savo pažeidžiamumo ir kaltės jausmo jis skaitytojams suprantamas, su juo lengviau susitapatinti, nei su kietu supermenu, kuris visada viską daro teisingai.
Tikrai nenorėjau, kad jis būtų prislėgtas, nes tada man pačiam būtų neįdomu rašyti knygas, o skaitytojai jų nemėgtų.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
