Rašymas – ne malkų skaldymas, nors ir tos kartais skyla lengviau, o kartais sunkiau – viena pliauska būna storesnė, kita menkesnė“, – teigė Gasparas Aleksa, paklaustas, ką rašo šiuo metu. 67 metų rašytojas, buvęs chirurgas G. Aleksa, pernai išleidę publicistikos ir novelių knygą „Žiogas žvirblį medžiojo: pakraščių kasdienybė“, sutiko atsakyti į portalo lrytas.lt klausimus.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Viskas prasidėjo dar kūdikystėje. Išplaukė iš močiutės Petronėlės pasakų, kurių vaizdiniai susipynė su kasdienybe. Atsirado iš baimių, kurių netrūko kiekviename žingsnyje. Vos pramokęs žirglioti pyplys, pirmą kartą pamatęs uosinį karstą klėtyje, paruoštą ilgaamžiui seneliui Petrui, o vėliau iš labai arti stebėjęs jo agoniją, labiausiai išsigandau atsisveikinimo, kai mama liepė pabučiuoti senelio sandalų padus. Jie tokie dideli, tie padai... Stiebiuosi ant pirštų galų ir vis tiek negaliu pasiekti...
Paskui – stribų vizitai, išniekinti partizanų kūnai ant sniego prie Vytauto Didžiojo paminklo, kolchozo nusavintų klojimų ir tvartų gaisrų pašvaistės prieš sovietų šventes...
Neribotą fantazijų laisvę gavau iš giminės, iš aplinkos, kurioje augau. Gerai pamenu visos mūsų šeimos „keliones“ per nuostabius kalnelius į sekmadienio šv. Mišias Veliuonos bažnyčioje, kur kerėjo vargonų muzika, ritualų slėpiniai. Grįžus namo, į vienkiemį, mūsų sodas ir pievos pavirsdavo maldos namais – jaučiausi esąs kunigas, statydavau iš žalių šakų altorius, sakydavau pamokslus močiutei, jos broliui Jurgiui, o jiedu giedodavo – ir avelės su karvėmis karpydavo ausimis mūsų klausydami. Ir medžiai tartum tapdavo žalesni, ir pievų gėlės ryškesnės...
Kitu stebuklu, jau paauglystėje, man tapo teatras, nors pirmoji pažintis buvo ir komiška, ir skaudi. Pamenu, klasės auklėtoja mus, septintokiukus, pažadėjo nuvežti į operą ,,Karmen“. Tėtė pasakė: nori į teatrą? Gerai! Dieną padėsi kabinti mėšlą, o vakare – važiuok. Skubu, kad tik spėčiau. „Branavykai” kietu padu, šakė lengvai smenga į karvių sutryptą turtą.
Mes sėdime Kauno muzikinio teatro antrajame aukšte – vilkiu vilnonį baltą megztuką, šilta, miegas akis lipdo, o scenoje čigonė plėšia savo arijas. Staiga girdžiu, Kauno poniutės apinkui šnibždasi ir vienos kitų klausinėja, kas čia šitaip pasiutusiai dvokia. Lyg botagu per sprandą mintis: tai mano „branavykai” taip sodriai kvepia. Likusią operos dalį pratūnojau tualete.
Nuo tada batų istorijos ėmė tiesiog persekioti. Ir dabar dažnai dar matau save, palinkusį viršum tvenkinio... Viena ranka laikausi įsikibęs karklų, kita lieju ir lieju vandenį ant purvinų aulinukų. Kūdros krantas liula, siūbuoja, aš slystu stačiu šlaitu žemyn, bet įnirtingai gramdau molį nuo batų, trinu aulus žolių stagarais.
Nelauktai netikėtai – tarytum dvi slidžios gyvatės – batai nusineria nuo kojų ir basas slystu į vandenį. Išgirstu per sodą rėkiančią motiną: bėk atsisveikinti, Tėtę išveža! Lekiu per traškančią, šerkšnotą sodo žolę. Kaimynai ir pažįstami, atėję palydėti mano tėvo į paskutiniąją kelionę, gūžčioja pečiais. Jie, užmušk, nesupranta, ko rausiuosi po senus rakandus klėtyje. Bet aš gerai žinau, ko ieškau. Ir surandu. Deja, seni tėtės batai man klaikiai per maži. Turiu sulenkti pirštus, kad įsprausčiau į juos pėdą. Seku žvyrkeliui paskui karstą, klipšioju kaip iš naujo vaikščioti besimokantis paliegėlis, jaučiu, kaip vinukai smenga į aptirpusius kojų padus.
Nuo tada per sapnus, net ir iškilmingiausiuose prezidentų pokyliuose vaikštau basas...
O pirmąjį eilėraštį man, penktokiukui, įkvėpė angeliško grožio mergaitė. Verkdavau pasislėpęs, nes visi, net ir pati herojė, negailėjo už tą „kūrybą“ patyčių.
Vėliau poeziją nustūmiau į pašalį, kibau į medicinos mokslus. Jeigu ne poetai Algirdas Verba ir Albinas Bernotas, kurie skatino mano sekamas istorijas užrašyti, būčiau ir likęs užstalių pasakoriumi.
– Kaip jūs, rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Šiuolaikinė visuomenė niekuo nesiskiria nuo sovietinės ar kokios nors dar senesnių laikų visuomenės. Visada reikėjo, reikia ir ateityje reikės skirti Gėrį nuo Blogio. Kai pajėgiu daryti gera nesverdamas žmogiškomis svarstyklėmis, ar iš to turėsiu naudos, jaučiuosi puikiai, nors už tai nuo artimųjų dažnai gaunu pylos. Kai žmogus ko nors prašo, nemoku pasakyti – ne.
Mano nuomone, Lietuva artėja prie didelių permainų slenksčio. Mūsų valstybė (tiksliau – tauta!) nėra laisva, ji vėl tapo minia, vis pastebimiau silpstanti fiziškai ir dvasiškai. Mes, tautos mažieji ir mažutėliai, patekome į išsvajotų vakarietiškų vertybių ir principų laidotuvių karnavalą, kuriuo džiaugiasi ,,didieji“. Taip, didžiuotis turime kuo (net ir kultūra!), bet kaip iš tikrųjų jaučiasi televizijos marazmo ir reklamų mulkinama tauta? Ar jų sielos kam nors dar rūpi?
Atėjo Naujieji. LTV, o ir kitos medijos skatina mus gyventi pagal kinų kalendorių. Kas tai? Naujausia pagonybės rūšis? O gal mes jau ruošiamės, kad mus priglaustų motina Kinija? Kaip šioje situacijoje gali jaustis mąstantis žmogus? Ar esame subrendę moralinei, kultūrinei, filosofinei savistabai ir savikritikai?
Niekada nesutiksiu su nuostata, kad rašytojas – pilkas žmogelis, kuris neturi gyvenime jokios įtakos. Kas mes būtume be Kristijono Donelaičio, be Maironio, be Justino Marcinkevičiaus? Kas mes būtume be lietuvių kalbos, be valstybės, be krikščionybės, be Lietuvos Bažnyčios kronikos, be partizanų? Gal todėl šiandien taip labai ir norima visa tai ištrinti, kad ne iš mūsų, tai bent jau iš mūsų vaikų atminties?
Kas šiandien yra rašytojas? Kolibris? Vienintelis iš paukščių, galintis skristi atbulas. Taip ir mes, rašytojai, bėgame atbuli, nes kaip kitaip susikautume su savo šešėliais. Rašytojas turėtų būti asmenybė, kurią prasisiekėliai už tiesos žodį pasiryžę išvyti iš kaimo, iš bažnytkaimio, iš miesto, iš valstybės... Ne kitaip jaučiausi dvejus metus, po to, kai grįžau gyventi į gimtąją Veliuoną. Buvau šmeižiamas, klausiau grasinimų, mane ir mano šeimą tiesiog pjudė raudonieji čiabuviai – buvę kompartiečiai, obuchaeso informatoriai ir įvairūs kosmopolitų, besislepiantys po naujų veikėjų, tikrų svarbybių, kaukėmis.
Lotynai sakė: „in vino – veritas, in aqua – sanitas“ („tiesa – vyne, o sveikata – vandenyje“). Ieškantiems tiesos ir ja džiaugiantis, mėgautis tikru vynu būtina, ypač, kai apima įkvėpimo nerimas, o po ranka nėra balto popieriaus lapo arba atminties langas aptemęs. Ypač, kai į tą langą atsimuša sniegena. Atsimuša, sutrikdo akimirką ir nuskrenda sau, nusinešdama vienatvę. Vynas liejasi į trapias kraujagysles, saulė plūsta gyslomis, glosto širdį ir smegenis.
Linksma. Skambteli stiklas į stiklą, akys susitinka su bičiulių akimis, širdis atranda artimą širdį. Teisingai vartojams vynas – vienas iš šv. Dvasios ženklų, jis dažnai minimas Biblijoje. Kasmet gaminu vyną iš Tado Ivanausko rastinukių, kurios auga po mūsų šeimos langais. Kiekvieną mielą svečią juo vaišinu ir apkabinu vis dar stipriu glėbiu pagal gruzinų paprotį, linkėdamas Kristaus ramybės. Tai puiki savijauta...
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Džiaugiuosi, kai kas nors mano knygą perskaito ir supranta, ką parašiau. Deja, dauguma šių laikų literatūros vertintojų bei kritikų visaip kaip stengiasi rašytojo kūrybą - nelyginant kokį batą – užtempti ant savosios sampratos kurpalio. Laimė, literatūrologai ,,neelitinių“ rašytojų knygų beveik neskaito. O ,,elitiniai“ rašytojai – tuo seniai įsitikinau – nedomina paprastų skaitytojų. Prieš kurį laiką nuoširdžiai džiaugiausi Jurgos Žąsinaitės recenzija ,,Minčių aritmija lietuviškai“ – apie mano fantastinį romaną ,,Ėriukėlis stiklo ragais“ (2003), paskelbtą „Šiaurės Atėnuose“ (2008-12-05 Nr.919) praėjus penkeriems metams po to, kai knyga buvo išleista ir išparduota. Recenzijos autorė, kurios nepažįstu, kurios niekad net sutikęs nebuvau, rašė: ,,Savitas, gal kiek ekscentriškas kūrinys. Jo simboliai, vaizdiniai neretai išsiveržia už logikos, materialaus dėsningumo ribų, ima priklausyti poezijai, pasakai, vaizduotei. Norisi tikėti, kad tokie tekstai kada nors bus įdomesni už nūdienos Lietuvoje dideliais tiražais leidžiamus svajonių romanus, moterų melagystes, milijardierių paslaptis...“ Prie Naujuosius pradžiugino Georgijus Gerasimovas iš Jonavos. Paskambinęs sakė, kad knygą ,,Žiogas žvirblį medžiojo: pakraščių kasdienybė“, gilindamasis į mano mintis, perskaitė net du kartus. Kitas malonus siurprizas – telšiškių Irenos ir Romo Miškinių atvirukas, kuriame prisipažįstama, kad mano knygą šeima skaito vakarais lyg kokią maldaknygę. O kaip nepradžiugsi, sulaukęs vienuolės sesers Editos Reginos Teresiūtės iš Šiluvos arba kunigo Arturo Stanevičiaus iš Kėdainių skambučio?
Tai, ką dabar parašiau – joks pasididžiavimas, o tik džiaugsmas, kad buvai suprastas.
– Ar rašote kasdien?
– Iki šiol kasdien rašiau tik analitinius straipsnius į žurnalą ,,Bičiulis“, kuris penkiolika metų buvo mano ir mano artimųjų didysis rūpestis, kad kas mėnesį pasiektų skaitytojus visoje Lietuvoje. Originaliai kūrybai belikdavo tik laiko trupinėliai. Pavargau nuo tokios įtampos. Nebenoriu vogti minučių pats iš savęs. Nuo 2013-ųjų šį projektą palieku.
Man būdinga kardinaliai keisti gyvenimą. Lygiai taip kažkada palikau chirurgiją, nors ligoniams atidaviau kone 25-erius metus. Laimė, iš chirurgo praktikos liko susikaupimo įpročiai.
Operacija chirurgui – sunkus ir patrauklus ritualas: tu užmiršti ne tik savo vardą, pavardę, vietą, kurioje esi, tu užmiršti absoliučiai viską – lieka tik tavo rankos, kurios lyg ir ne tavo, lieka plyštančios kepenys, kurias tu užsispyręs siuvi, „lopai“, o kraujas teka ir teka, bet tu ir vėl siuvi, nors kepenys vėl plyšta ir kraujuoja, kol pagaliau, jau sustabdęs kraujavimą nustembi: tu tebestovi prie operacijos stalo, tačiau jau gali atsiminti, kas toks esi.
Labai panašiai ir su rašymu. Jokie stimuliatoriai man nereikalingi. Aš kartais pajėgiu taip susikaupti, lyg išeičiau iš materialaus kūno į kūrinio erdves. Kai taip nutinka, dažniausiai ir pavyksta pradžiuginti savo skaitytojus.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Mano knygų skaitytojas neturėtų būti kvailesnis už mane. Tai žmogus, kuris pradeda norėti, Alberto Zalatoriaus mintimi, ir pats mano aprašomą gyvenimą išgyventi, o kad ne iš gyventi, tai bent jau prisipažinti, jog ir pats kaži ką panašiai yra jautęs ar jutęs. Mano skaitytojas – tas, kuris nori prisipažinti, kad tokią tikrovę priima, kad ji jo neatgraso, o priešingai – vilioja ir traukia.
Akyse man prašvinta, kai šnekuosi apie knygų pasaulį su jauniausiuoju sūnumi Gasparu. Jis ilgą laiką apskritai neskaitė knygų, o dabar mane tiesiog žavi jo apsiskaitymas, erudicija.
Tik su juo galiu pasikalbėti apie Visatos, Laiko sampratą. Mudu, pavyzdžiui, sutinkame, kad Pasaulio Kūrėjas, esąs šalia ir viršum Visatos, yra tikras stebuklas ir Didysis Kontekstas. Mudviem abiem atrodo, kad žemiškoji diena užima bilijonų bilijoninę ir dar pakeltą bilijoną kartų dalį Jo dienos.
Su tokiu skaitytoju galiu fantazuoti apie mitochondrijas, tuos mažuosius reaktorius, kūrenančius amžinąją ugnį mūsų ląstelėse, ir svajoti, kada į jų erdvę įsibraus Homo sapiens nano liberatus...
– Kas yra gera knyga?
– Nėra gerų ar blogų knygų. Yra knygos ir šlamštas, kurį blogi leidėjai ir komersantai leidžia, žudydami ne vien medžius, bet ir nesusitupėjusius protus. Man įdomi knyga yra ta, kurią skaitydamas galiu kurti savą papasakotos istorijos variantą arba kurioje atrandu dalykų, kurių nežinojau. Šiuo metu labiausiai traukia mokslinės ir autobiografinės knygos.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Į rašytojų sukurtus personažus žvelgiu gana kritiškai. Negalėčiau pasakyti, kad juos mėgstu arba jų nemėgstu. Literatūros kūrinius skaitau truputėlį kitaip. Mane domina rašytojo meistrystė, kalba, fantazija. Labai teisinga kūrinių herojus vadinti personažais. Sukurti herojaus – žmogaus atitikmens – mes nepajėgūs. Juk rašymas – tik smagus žaidimas, skatinantis priklausomybę ir įvairias nuodėmes.
Mėgstu skaitinėti Ingeborgos Bachman romaną ,,Malina“, Zbigniewo Brzezinskio ,,Nebevaldomas pasaulis“, Josepho Silko ,,The Big Bang“, Laozi filosofinius tekstus.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Panašaus į mane personažo nėra, esu vienintelis ir tuo džiaugiuosi.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
Visas knygas, kurios man patinka, tą šimtuką, kuris prisiglaudęs mano lentynoje ir kurį skaitydamas perkuriu pagal savo patirtį ir vaizduotę, parašiau aš. Deja, jos nebeprieinamos kitiems žmonėms. Net artimiausi, geriausiai mane pažįstantys, mylimiausieji, nepajėgūs išgirsti mano sieloje skambančių minčių.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Dažnai nusišypsau, kai perskaitęs keletą puslapių, kūrinio nebegaliu toliau skaityti, nes gaila laiko, nors ant viršelio parašyta: ,,Knyga iš pasaulio literatūros aukso fondo“.
Kartais džiugiai prajuokina eilėraščio eilutė, netikėta metafora. Kvatoju balsu, net langai dreba.
Tenka ir skeptiškai nusijuokti, kai lietuvių rašytojai nevykusiai spekuliuoja Biblija. Tarkime, vienas kolega savo knygoje Kristaus apaštalų vardais vadina pokario partizanus, o kitas – lietuvaičius, šaudžiusius žydus. Tai rodo visišką abiejų nesusigaudymą – nei krikščionybės kontekste, nei nūdienos literatūros procese. – Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Gershomo Scholemo ,,Žydų mistika ir jos pagrindinės srovės“, Marijos Valtortos ,,Dievo–Žmogaus poema“, Normano Doidge ,,Save keičiančios smegenys“ – tai knygos, kurios ne per seniausiai sudomino mane.
Gershomas Scholemas rašo, kad mistika atsiranda tik tam tikroje religijos stadijoje, religinės sąmonės lygyje. Jis teigia, jog pirmajame periode, ,,pasaulis tebėra dieviškas, pilnas dievų, kuriuos visur gali sutikti ir palenkti į savo pusę, su kuriais gali susimaišyti ir nesistengdamas palenkti į savo pusę...“
Norisi atsikirsti: ,,Tai naivu, pone Scholemai. Nes Dievas buvo nuo pasaulio sutvėrimo ir vis dar yra. O paklydusių žmonių visais laikais daug daugiau, nei tikinčiųjų. Daug prarajų turi nugalėti žmogus, kol Apreiškimo ir Pranašų pasaulis užvaldo jo sielą, nors jums ir atrodo, kad ,,neneigiant istorinio apreiškimo fakto, mistikui jo paties širdyje atsiradusi religinio pažinimo ir patyrimo versmė stojasi į gretą su apreiškimu kaip lygiateisis pažinimo šaltinis“. Kita bėda, kad ir kalba, ir raštas dažnai bejėgiai. Kaip apibūdinti intensyviausią sielos virpėjimą, kai ji ieško sąlyčio su Dievu? Mes galime tik subjektyviai ir labai asmeniškai bandyti atskleisti vidinio sielos gyvenimo istoriją.
Štai taip ar panašiai aš ir ginčijuosi su Gershonu Scholemu.
Sunkus pažinimo kelias. O už lango akis gaivina žiemos medžių grafika. Juoda ir balta. Skaistybė ir vyriškumas. Nuopolio artumas ir susilaikymo dorybė. Sapnai...
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos? – Man tokio žmogaus sutikti neteko. Kad daugelis neskaito tų knygų, kurios domina mane, nesistebiu – savo skirtybėmis mes juk ir įdomūs vieni kitiems.
– Ką manote apie elektronines knygas? – Dar tik elektroninių knygų pradžia. Po dešimties metų jos bus daug tobulesnės ir universalesnės, nebereikės varginti akių.
Svarbiausi biografijos faktai
* Gasparas Aleksa (g. 1945 m. gruodžio 15 d. Antkalnės k. netoli Veliuonos, bet pakrikštytas 1946 m. sausio 1 d., kuri ir įrašyta dokumentuose kaip gimimo data) – lietuvių rašytojas. 1963 m. baigė Veliuonos vidurinę mokyklą, o 1970 m. – Kauno medicinos instituto gydomąjį fakultetą.
* 1971–1982 metais: chirurgas, ortopedas–traumatologas Šakiuose. Vadovavo chirurgijos, vėliau traumatologijos skyriui, kartu su bendradarbiais paskelbė 27 mokslo straipsnius, atliko apie 3 tūkstančius operacijų. 1971 metais asistavo savo chirurgijos mokytojui Vytautui Purliui atliekant pirmąją dirbtinio klubo sąnario persodinimo operaciją Lietuvoje. Stažavosi Kijeve, Maskvoje. 1983–1990 metais dirbo chirurgu Vilniaus 6-tosios klinikinės ligoninės inkstų persodinimo skyriuje, chirurgijos dėstytoju Vilniaus aukštesniojoje medicinos mokykloje.
* 1991–1996 metais įvairi veikla valstybės ir visuomeninėse organizacijose: pasaulinės organizacijos „Tarptautinė amnestija“, ginančios sąžinės kalinius Kinijoje ir Turkijoje, Vilniaus grupės vadovas, 1995 m. kartu su bendraminčiais įkuria Lietuvos žmonių su negalia sąjungą, įsteigia leidyklą „Joružis“, leidžia Algimanto Pabijūno, Dainos Pranckietytės, Vytauto Skripkos, Algirdo Verbos ir kt. autorių knygas, 1996 m. įsteigia žurnalą „Bičiulis“.
* Sunkiai sužalotų žmonių medicininės ir socialinės reabilitacijos mokėsi Mičigano universitete (JAV), Osnabriuko apskrities valdyboje (Vokietija). 1997–1998 metais: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Invalidų socialinės integracijos skyriaus viršininkas.
* Neįgaliųjų socialinės reabilitacijos mokėsi Kopenhagoje (Danija) ir Ciuriche (Šveicarija). 1999–2005 metais: Lietuvos žmonių su negalia sąjungos viceprezidentas, žurnalo „Bičiulis“ vyriausiasis redaktorius, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Biomechanikos katedros lektorius. Gilindamasis į neįgalių žmonių savarankiško gyvenimo problemas, stažavosi Helsinkio ir Turku miestų institucijose Suomijoje. 2006–2012 metais: žurnalo „Bičiulis“ vyriausiasis redaktorius.
* G. Aleksos knygos: ,,Lauk šoko ugnis“ – eilėraščiai, Vilnius: Vaiva, 1993; ,,Lozoriaus paukščiai“ – eilėraščiai, Vilnius: Vaiva, 1995; ,,Nugalėk save“ – straipsnių rinkinys, Vilnius: Vaiva, 1995; ,,Užkeikti barbarus“ – eilėraščiai, Vilnius: Vaiva, 1996; ,,Mergaitė ir Apaštalas“ – dramos, Vilnius: Joružis, 1997; ,,Adomo broliai ir moterys“ – romanas, Vilnius: Vaga, 2001; ,,Pusė obuolio Ievai“ – romanas, Vilnius: Vaga, 2002: ,,Neįgaliųjų savarankiškumo ABC“ – negalios metodika (kartu su Egle Vaičikauskaite), Vilnius, „Joružis“, 2002; ,,Ėriukėlis stiklo ragais“ – romanas, Vilnius: Vaga, 2003; ,,Fabricijus sprogdina arklius“ – romanas, Vilnius: Petro ofsetas, 2006; ,,Giedantis rupūžys“ – eilėraščiai, Kaunas: „Savaitraštis Nemunas“, 2007; ,,Prabudimai“ – poezija, Kaunas: „Savaitraštis Nemunas“, 2009; ,,Žiogas žvirblį medžiojo: pakraščių kasdienybė“ – publicistika ir novelės, Kaunas: VšĮ „Kauko laiptai“, 2012.
