Skorochodovas gan gerai kalbėjo lenkiškai, kadaise jau buvo lankęsis Vilniuje. Šįsyk čionai jis atkako apsimetęs pabėgusiu caro rekrūtu (tokių buvo daug), o prisistatinėdavo esąs savamokslis šaltkalvis Vanečka Skorikas.
Skorochodovui buvo pažadėta, jog tai paskutinė jo paskyrimo vieta. Atidirbk iš širdies carui ir tėvynei, o tada jau keliauk į užtarnautą poilsį ir veik, ką tik geidi: nori, klausykis lakštingalų, nori, rymok po svyruonėliais Zamoskvorečės beržais. Filerį paprastai atšaukdavo tik kai tas nuveikdavo ką nors svarbaus, tik tada būdavo skubiai ištraukiamas iš svetimo miesto. O jei dykinėdavo be naudos, tada jau tame mieste trūnyk kad ir kelerius metus.
Taigi Vilniuje Skorochodovas gaudė laimės paukštę – ieškojo ko nors ypač įdomaus, o darbavosi iš peties. Kai kuriuos kontaktus jis gavo iš jau atšaukto filerio, kitus žmones užverbavo pats. Buvo gudrus, tad nešmėžavo legionieriams prieš akis, nors kartą, kad ir labai nenoriai, teko susitepti rankas. Vienas anarchistas, tikėjęsis rasti prieglobstį Aljanse ir dėl to Trečiajam departamentui kėlęs nerimą, dabar maitino vėžius Pavilnių tvenkiny.
Bet didžioji sėkmė nusišypsojo visai neseniai. Ivanas iššniukštinėjo apie vienos porelės nuodėmingus ryšius ir dabar abu balandėlius laikė už trumpo pavadžio, grasindamas paviešinti skandalingus jų santykius. Laisvasis Vilnius buvo pakantus miestas, bet sodomitams galėjo būti riesta. Ir štai visai neseniai vienas iš tos porelės, gal vyras, o gal žmona (vien pagalvojęs apie tai Ivanas pasišlykštėjęs nusispjovė) pranešė galįs gauti itin slaptų brėžinių kopijas.
Mainais paprašė palikti ramybėje ir pinigų. Ivanas apsidžiaugė – laimės paukštė pati skrido jam į nagus. O Trečiajam departamentui pasidarė baisiai smalsu, kokie brėžiniai braižomi mechanikų ir alchemikų mieste.
Ivanas Skorochodovas labai norėjo namo ir buvo visai arti tikslo. Dabar jis su nerimu laukė ir spėliojo: ateis – neateis, atneš brėžinius ar neatneš?
„Apuoke“ jį visi, išskyrus smuklininką, jau buvo spėję pamiršti.
Ivanas čiupo alų ir riestainėlius, nupėdino į salės gilumą ir ten įsitaisė prie stalelio. Dvi raižiniais puoštos pajuodusios medinės kolonos ne tik slėpė jį nuo pašalinių akių, bet ir saugojo nuo skraidančių bokalų ar įsišėlusių smuklės svečių. Muštynės „Apuoke“ vykdavo kiekvieną vakarą – tai jau buvo tapę tradicija.
Ivanas nevalingai kyštelėjo ranką į vidinę švarko kišenę, kur gulėjo vardinis laikrodis paauksuotu ciferblatu, bet atsitokėjęs kreivai šyptelėjo. Rusijos agentas Skorochodovas, užsitarnavęs aukštą karininko laipsnį, galėjo puikuotis laikrodžiu, bet kuklusis šaltkalvis Vanečka Skorikas su juo būtų atrodęs itin keistai ir kaipmat atkreipęs kieno nors dėmesį.
Skorikas į „Apuoką“ atėjo daug anksčiau, nei buvo susitaręs, ir dabar paniręs į savo mintis lėtai gurkšnojo alų.
Smuklė jau buvo sausakimša, visi stengėsi perrėkti vienas kitą reikalaudami alaus, bet muštynėmis dar nekvepėjo. Kaip tik tokiu palankiu metu, nors ir šiek tiek pavėlavęs, pasirodė žmogus, kurio nekantraudamas laukė Ivanas.
Įžengęs į „Apuoką“ Garmiesčio sąskaitininkas Feliksas Porcijanka kiek pamindžikavo prie durų ir sukiodamas galvą ėmė irtis pro žmones. Porą sykių užsižiopsojęs atsitrenkė į patarnautojus, kurie aukštai iškėlę mikliai nešiojo alaus bokalus, bet kadangi niekas nieko neišpylė, nieko bloga nenutiko, energingai yrėsi toliau, kol galų gale pastebėjo Ivaną. Linktelėjo šiam ir po minutėlės išsidrėbė ant kėdės priešais Skorochodovą.
– Apsaugok Viešpatie nuo šitokių vietų, – nepatenkintas supūkštė sąskaitininkas. – Negi negalėjom susitikti kitur? Ne Bėdose, o padoresniame rajone. Tačiau Ivanas nebuvo nusiteikęs klausytis inkštimo.
– Gal tavo gildijos užkandinėje? – atšovė. – Būtum galėjęs pristatyti mane savo kolegoms. Ir juos būtume įtraukę į reikalą. Kaip tau toks planas, ką? – Jis dėbtelėjo į pašnekovą. – Nori paslėpti medį, užaugink mišką, nori pasislėpti tarp žmonių, eik į Bėdas, aišku? Nei tu čia kam rūpi, nei kas tave pažįsta, – pridūrė, tyčia nutylėdamas apie nesusipratimą su Icka Lupetu.
Atvykėlis kaltai nunarino galvą, stvėręs patarnautojo mikliai atneštą ąsotį prisipylė sklidiną bokalą alaus ir ėmė godžiai sriubčioti.
Ivanas nužvelgė bendrininką: apkūnus, vešliais juodais ūsais, iš švarko kišenėlės kyšo nosinaitė – vyrukas visai nederėjo prie „Apuoko“ aplinkos. Porcijanka buvo išsikvėpinęs, bet labai prakaitavo (turbūt iš baimės), ir odekolono aromatas maišėsi su gižiu prakaito dvoku. Ir vis dėlto šis žmogus Skorochodovui buvo tiesiog dangiškoji mana.
Feliksas Porcijanka dienomis tvarkė oficialias Mechanikų gildijos sąskaitas, o naktimis dalijosi lova su Tomašu Ujeiskiu, vienu iš Vilniaus gaivintojų finansininkų. Rasti šitokį naudingą žmogų pavyko nelengvai, bet paskui viskas ėjosi kaip iš pypkės. „Geležinį apuoką“ Ivanas pasirinko neatsitiktinai – tokia vietelė lepiam Feliksui turėjo įvaryti baimės. O kuo vangiau jis mąstys ir kuo daugiau drebės dėl savo kailio, tuo mažiau bus problemų.
Skorochodovas čiupo ąsotį ir iki kraštų pripildė ką tik ištuštintą Porcijankos bokalą.
– Nesijaudink, Feliksai, viskas gerai, – nuramino storulį.
– Tikrai? – nepatikliai paklausė tas.
Ivanas linktelėjo.
– Taip. Pinigus turiu čia. Be to, rytoj išvykstu į Rusiją, taigi manęs daugiau nematysi, tavo lovos reikaliukai nebedomins jokio žmogaus. Bet, Feliksai... – Skorochodovo balsas staiga tapo plieninis. – Su viena sąlyga.
Storulis išsprogino akis.
– Ir kokia gi? – iškvėpė.
– Jeigu neatnešei brėžinių kopijų, tada lauk bėdos, – pabrėžtinai lėtai ištarė Ivanas.
– Atnešiau, atnešiau, – sulinksėjo Porcijanka.
Jis pastatė bokalą ir iš užančio ištraukė pluoštą kelis kartus perlenktų popierių. Jo pirštai virpėjo.
Skorochodovas atkišo ranką.
– Duok šen, – paragino. – Nebijok, mudu čia niekam nerūpim.
Feliksas apsidairė ir padavė brėžinius.
Skorochodovas paėmė juos, išlankstė ir permetė akimis.
Laimė, storulis sąskaitininkas nenutuokė, kad ši akimirka – silpnoji Ivano Skorochodovo plano vieta. Feliksas galėjo pakišti pašnekovui batų tepalo dėžučių „Zaks“ brėžinius su tepalo gamybos aprašymu, ir rusas nebūtų atskyręs jų nuo slaptųjų brėžinių, kuriuos tikėjosi gausiąs. Jis buvo beveik beraštis, tik niekada nebūtų to prisipažinęs. Ypač šitam priešais sėdinčiam skystablauzdžiam šliužui.
Kad neišsiduotų, Ivanas kaip visada pasitelkė psichologiją. Pakėlė akis nuo brėžinių ir šaltai pasiteiravo:
– Aljansas iš tikro gali tai sukurti?
Porcijanka nesusivaldęs prunkštelėjo į saują.
– Aljansas? Rotšildai tik sąskaitas apmoka, o kuria gaivintojai.
Gaivintojai... Štai dar viena priežastis, kodėl Vanečka Skorikas, tai yra Ivanas Skorochodovas, nekentė Vilniaus. Kaip ir visi laisvieji Aljanso miestai, šis buvo intrigų širšynas, kuriame kiekvienas kovojo dėl įtakos ir pinigų. Gaivintojai, alchemikai, mechanikai, hipnomantai, Katedros riteriai, Vilniaus legionas... Šitokia gausybė tranų, susigaudyk, kad gudrus.
Skorochodovas pajuto Felikso žvilgsnį ir suprato nuklydęs į lankas.
– Kuri čia kopija? – paklausė.
– Trečia. Pirma yra Vilniaus gaivintojų ložės būstinėje, antra – pas gaivintojų didįjį magistrą Prahoje.
„Netgi šitaip? – mintyse nusistebėjo Ivanas. – Vadinasi, mįslingasis išradimas tikrai rimtas. Caro inžinieriai turės ką veikti.“
Jis linktelėjo.
– Gerai. Sandėris galioja. Gauni tūkstantį rublių ir dvasios ramybę. Rytoj išvykstu, ir niekam nebebus įdomu, kam atstatai savo užpakalį, – patikino kreivai šyptelėjęs.
– O garantijos?
– Caro karininko žodis. Geriau tikrai niekas nepasiūlys.
Skorochodovas ištraukė iš užančio medžiaginį kapšelį, padėjo ant stalo ir pastūmė sąskaitininkui. Šis stvėrė kapšelį ir jau ketino perskaičiuoti pinigus, bet rusas jį sulaikė.
– Tavim dėtas, to nedaryčiau, – tarstelėjo. – „Apuoko“ žmonės užuodžia netgi rublį, ką jau kalbėti apie krūvelę raudonžandžių gražuolių.
Feliksas nuraudo ir skubiai įsigrūdo kapšelį į užantį. Tada siektelėjo bokalo.
– Dar vienas patarimas, – tingiai ištarė Skorochodovas, žvelgdamas į salę. – Verčiau paskubėk išeiti, nes tuoj prasidės muštynės.
Porcijanka akimirksniu pamiršo alų ir pašoko taip, kad galva trinktelėjo į ketaus žvakidę, kabančią virš stalo. Po kelių akimirkų jis pripuolė prie smuklininko, persimetė su juo keliais žodžiais, tada žaibiškai įsimaišė tarp besigrumdančių žmonių ir sėkmingai išsmuko iš „Geležinio apuoko“.
Skorochodovas delnu palygino apsiglamžiusius brėžinius. Žinoma, buvo galima pasirūpinti, kad Feliksas Porcijanka taip ir liktų Bėdose. Nelaimingi atsitikimai čia – kasdienybė, o pinigai grįžtų į Trečiojo žvalgybos departamento iždą. Bet pinigų departamentui ir taip netrūko, be to, neverta pjauti dedeklės, jei gali ateity tikėtis dar vieno kito auksinio kiaušinuko. Porcijankos paslaugomis Skorochodovas, žinoma, nebepasinaudos, bet gal storulis bus naudingas Ivaną pakeisiančiam agentui?
Ivanas įsikišo brėžinius į vidinę švarko kišenę, tada apžvelgė „Apuoką“. Vienas vietinės reikšmės banditėlis jau smaginosi – stumdė kažkokį bėdžių ir šūkalojo: „O tu Finką pažįsti?“ Skorochodovas už alų numetė ant stalo kišenėj sužvejotas kelias grivinas ir ryžtingai patraukė prie „Geležinio apuoko“ durų. Išeiti susiruošė pačiu laiku – vos uždarė duris, smuklėje kilo tikros gaidžių peštynės.
Lauke jau buvo naktis. Kiek paėjėjęs Skorochodovas stabtelėjo ir susimąstė. Namo grįžti galėjo dviem keliais: arba pro Baltuosius Stulpus, bet tada tektų daryti didelį lankstą, arba trumpesniu keliu – per Choleros kapines.
– Mielasis ponuli, gal malonėtumėt kapeikėlę vargšei senutei?
Išgirdęs džeržgiantį balsą Skorochodovas net krūptelėjo. Nė nepastebėjo, kaip prie jo prisiartino žmogysta, rankoje laikanti nuskurusį baltą parasolį. Ryškūs senės sijonai ir pigiais skaistalais nurausvinti skruostai švietė net patamsyje.
Ivanas dėbtelėjo į elgetą, vietinių vadinamą Bėdų Rože, ir žodžio netaręs pasuko Choleros kapinių pusėn. Dabar jam labiausiai rūpėjo kuo greičiau saugiai paslėpti brėžinius, todėl ir pasirinko šį kelią, kuris dažnam regėjosi toli gražu ne iš maloniųjų.
Vilnius nesyk kentėjo nuo epidemijų. Vien devynioliktame amžiuje miestą nusiaubė net trys, o po jų, tarsi pūliniai ant miesto kūno, atsirado trejos choleros kapinės. Žmones Giltinė šienavo tūkstančiais, nepadėjo netgi profesoriaus Stravinskio išleista knygelė „Del skarbawu žmoniu, kaip sawi reyk užleikyti nuog choleras“. Vilniui ištrūkus iš Rusijos gniaužtų ir tapus Aljanso dalimi, naujoji miesto valdžia – Vilniaus taryba ėmė rimtai kovoti su ligomis: negailėdama pinigų pertvarkė vandentiekį, kvietėsi geriausius svetimšalius specialistus, netgi sugebėjo pakeisti vilniečių higienos įpročius.
Epidemijoms pasitraukus, vienos kapinės buvo sulygintos su žeme ir sklypas parduotas statybininkams, ant antrųjų sėkmingai įsikūrė „Šopeno“ alaus darykla. Tačiau trečiosios – Choleros kapinės – plytinčios tarp Bėdų ir neramaus Naujojo Pasaulio rajono, kuriame telkėsi atvykėliai, pabėgėliai ir geresnio gyvenimo ieškotojai, išliko. Sklido gandai, esą kapinėse vaidenasi, todėl žmonės net ir dieną stengdavosi apeiti jas lankstu, ką jau kalbėti apie naktį.
Skorochodovas į gandus ir pramanus nekreipė dėmesio. Jis gerai žinojo tiesiausią kelią per kapines iš Bėdų į Naująjį Pasaulį, po vienu kapeliu netgi buvo įsirengęs ginklų slėptuvę.
Po dešimties minučių Ivanas it vaiduoklis įsmuko pro aprūdijusius geležinius kapinių vartus ir patraukė tarp paminklų. Virš galvos juodavo dangus, aplinkui ant smėlio kauburių šmėžavo suklypę, sutrūniję mediniai kryžiai, ant kurių dieną galėjai įžiūrėti įrėžtus skaičius, bylojančius apie tai, kiek žmonių sumesta į kapo duobę. Jokių vardų ir pavardžių nebuvo, tik skaičiai. Priekyje kažkas judėjo ir šnarėjo, bet Skorochodovas nelėtino tempo.
Žinojo – tai vėjo judinami gluosniai šakomis brauko per aukštesnius kryžius. Svarbiausia dabar buvo neišklysti iš takelio, vos matomo per juosmenį siekiančias dilgėles, ir neįvirsti į kokią duobę. Per paskutinę epidemiją caro valdžia mirusiuosius iš pradžių degino, bet vėjas nešė šleikščius dūmus į miestą, ir gyvieji ėmė tam priešintis. Taigi teko grįžti prie senos tradicijos – rausti gilias duobes ir jose užkasti negyvėlius. Sklido kalbos, kad kai kurios duobės – visai ne kapo duobės, kad pro jas galima patekti į požeminių tunelių labirintą, einantį iki pat Katedros.
Skorochodovui įveikus pusę kelio, tolumoje pasirodė Naujojo Pasaulio rajono žiburiai.
Ūmai Ivanas sustojo ir įsiklausė. Tai, ką išgirdo, nebuvo medžių šnaresys. Regis, dar kažkas brovėsi tarp paminklų. Rusas apsidairė, mėgindamas suvokti, kas tai galėtų būti, o pirštai išsyk suspaudė po švarku paslėptą prie juosmens kabančią neilgą, bet aštrią geležtę. Negi jį seka koks nors šaunuolis iš Bėdų, susigundęs lengvu grobiu?
Ivanas paspartino žingsnį. Nuojauta kuždėjo, kad Bėdos paruošė jam atsisveikinimo dovanėlę. Tik „dovanėlei“ teks skaudžiai nusivilti pajutus aštrius „grobio“ dantis. Nors Ivanas buvo bebaigiąs šeštą dešimtį, jėga ir vikrumu pranoko ne vieną jaunuolį.
Skorochodovas žinojo, kad netrukus bus dauba – puiki vieta pasalai. Jis prasmuko pro paskutinius smėlio kauburius su kryžiais, sėkmingai išvengė vienos žiojinčios duobės, tyliai čiūžtelėjo į daubą ir prigludo prie jos krašto. Kelios akimirkos, ir virš galvos pasigirdo sunkūs žingsniai. Garsas buvo kažin koks keistas, bet per čirškiančias naktines cikadas Ivanas negalėjo suprasti, ką jis primena. Kažkas čia ne taip. Tačiau rusas neturėjo kada galvoti. Mikliai išsitraukė geležtę ir, ranka atsirėmęs į daubos kraštą, liuoktelėjo viršun, tikėdamasis užklupti priešininką nepasiruošusį.
– Kas čia dabar? – išsižiojo apstulbęs, pamatęs į save įsmeigtas žibančias akis.
Jis susvirduliavo, norėjo bėgti ar rėkti, kažką daryti, kažkaip apsiginti, bet kojos pasidarė kaip švininės.
Aštri it skalpelis geležtė brūkštelėjo jam per kaklą. Išsproginęs į užpuoliką akis Ivanas abiem rankomis griebėsi už gerklės, tarsi norėtų sulaikyti klioktelėjusį kraują, akyse aptemo ir jis susmuko ant žemės.
Vanečka Skorikas labai norėjo namo, bet išsipildyti jo norui nebuvo lemta.
Kai po pusvalandžio Choleros kapinėse pasirodė vieniša žmogysta, stumianti karutį, paslaptingojo užpuoliko jau nebuvo. Žmogysta tik dėbtelėjo į negyvėlį ir, nors vaizdas buvo ne iš maloniųjų, nesiraukydama apšvarino iki paskutinio siūlelio. Kiek vėliau atslinko dar dvi žmogystos, dairydamosi į šalis skubiai apčiupinėjo nelaimingojo kišenes, bet liko nieko nepešusios.
Daugiau apie A. Tapino knygą ir stimpanką galite rasti „Vilko valandos“ interneto puslapyje.
