Šiai 60 metų poetei ir prozininkei atrodo, kad ji rašė visada. Lygiai taip, kaip jai atrodo, kad ji visada buvo. „Jeigu leistis į detales, pamenu, kad tada, kai nemokėjau rašyti, kurdavau ilgas, be pabaigos, pasakas, kurias pasakodavau savo seseriai prieš miegą. Mes beveik vienmetės.
Vėliau, mokykliniais metais, visada rašiau dienoraštį, laiškus. Apskritai gyvenime rašiau labai daug laiškų, gal todėl, kad gyvenau dažnai toli nuo Lietuvos. Rašiau broliui, tarnaujančiam sovietinėje armijoje, ir jais jis gyveno, dar apie 20 metų rašiau laiškus žmogui, kurį mylėjau (myliu?), o jis ne taip man pasakė, kad tai yra geriausia mano kūrybos dalis. Jo literatūriniu skoniu niekada neabejojau, taigi jo žodžiai paglostė mano širdį. Pirmą eilėraštį išspausdinau būdama aštuntokė žurnale „Moksleivis“. Nuo tada poezijai skyriau išskirtinį dėmesį. Poeziją suvokiu, kaip dar vieną, papildomą Dievo dovaną žmogui“, – atsiminimais dalijosi D. Jazukevičiūtė.
- Dalia, kaip jūs pati skaitytojams pristatytumėte savo naują romaną „Jo vardas Sibiras“?
– Tai mažasis romanas. Taip glaustai iki šiol nebuvau rašiusi. Rašydama šį tekstą sąmoningai siekiau kažin kokio neįmanomo skaidrumo. Vengiau nereikalingų kalbos puošmenų, daugžodystės. Troškau besvorio, lakoniško sakinio, tarytum būčiau siekusi įvaldyti, tarkime, kad ir Ernesto Hemingway rašymo techniką.
Tiek kartų jau esu rašiusi apie meilės skausmą, šį kartą labai norėjau parašyti apie meilės šviesą. Apie jos giedrą. Toks troškimas reikalavo ir kitos teksto melodijos, negu man įprasta. Skaidrumo ir šviežumo. Parašiusi pagalvojau, kad parašiau ne romaną, bet romansą. Romansą proza.
Taigi pasijaučiau taip tarytum išradau naują literatūrinį žanrą. Nors tai, tikriausia, nauja tik man pačiai. Galėčiau įvardinti ne vieną rašytoją, ne tik E. Hemingway, kuris rašė suspaustai, lakoniškai, o aš visada tokio stiliaus pavydėjau, pati niekaip neišlipdama iš galybės žodžių ir sakinių klampumo.
Išmokti rašyti glaustai – Knutas Hamsunas, Margueritte Duras – visada buvo mano siekiamybė, bet tik šį sykį man išties pavyko ištrūkti iš ilgų „epinių“ pasakojimų.
– Kaip jūs, kaip rašytoja, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Jeigu aš įsivaizduočiau tik tiek, kad gyvenu Lietuvoje, būtų prastai. Bet aš dažnai jaučiuosi gyvenanti ne Lietuvoje, o Visatoje. Žemė yra Visatos dalis, mūsų valstybėlė Žemės dalis, o aš tos valstybėlės dalis. Taigi pažvelgus į visumą – aš galiu jaustis gyvenanti Visatoje. Kai man šitą jausmą pavyksta ištraukti virš visko, aš jaučiuosi visiškai laiminga. Einu per pūgą, šypsausi ir sakau: „Dieve, dėkoju tau, dėkoju“. Toks mane ištinka stiprus Dievo apkabinimas.
Bet, žinoma, kur aš dingsiu. Žinoma, kad esu priversta dalyvauti išlikimo realybės šou – kiekviena diena, kaip koks mūšis. Smaugia neįmanomi, nenormalūs mokesčiai, drumsčia sielą neteisybės, skurdas, žiaurumai.
Bet aš tam jau atidaviau 22 savo gyvenimo metus, azartiškai dirbdama žurnalistinį darbą. O ką reiškia būti rašytoja? Manau, kiekvienas rašantysis žino savo versiją. Mano versija yra tokia: gyvenimas viską atiminėja, o aš stengiuosi neatiduoti ir išsaugoti – pragyventus metus, mėnesius, dienas, valandas. Išsaugoti ir uždaryti į savo pasakojimų narvelius. Tik tiek.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Romanu „Anarchistės išpažintis“ ir poezijos knyga „Imperijos moteris“.
– Tiek šis, tiek ir kiti jūsų romanai sulaukė labai prieštaringų vertinimų. Kaip jūs reaguojate į kritiką?
– Jeigu rašydama sukčiau galvą, ką apie tai pasakys kritika, tikrai išvis nieko niekada neparašyčiau. Kai skaitau savo knygų recenzijas, kurios iš tiesų visada buvo labai prieštaringos, skaitau taip, tarytum tai būtų parašyta visai ne apie mano knygas, o kažkokio man nežinomo autoriaus. Tiek mažai tai turi bendro su tuo, ką aš įsivaizduoju sukūrusi.
Pagyros – kaip putos vonioje. Jos lygiai taip pat greitai nusėda ir išsisklaido. Patyčios, „sudirbinėjimai“ irgi manęs nekliudo, nes turiu galingą žurnalistinę praktiką, todėl esu pripratusi tiek prie nuožmių puldinėjimų, tiek prie liaupsių, o tai neišvengiamai lydėdavo daugelį mano straipsnių laikraščiuose ir žurnaluose. Bet tikrai nerašau pati sau. Noriu būti paskaitoma, perskaityta ir labiausiai džiaugiuosi, kai žmonės man parašo, taip nutinka neretai, kad mano knygose atpažįsta savo pačių jausmus, mintis, potyrius, kurių gal būt negalėjo patys sugauti, įvardyti, „įžodinti“. Tai ir yra, mano supratimu, kūrybinė sėkmė – per save atspindėti kito žmogiškumą.
– Ar rašote kasdien? Ar turite kokių nors rašymo įpročių?
– Rašau priepuoliais. Kai rašau, diena nuo nakties jau nebesiskiria. Rašau tol, kol parašau. Mažai miegu, mažai valgau. Nebendrauju. Nesvarbu, kiek tai trunka – kartais mėnesį, o kartais ir tris. Muzikos išties kartais prireikia, bet nerašant, o prieš pradedant, tarkim, naują knygos skyrių. Bet tik tuo atveju, kai nėra savaiminio įkvėpimo. Muzika tai narkotikai, adrenalinas – nežinau kas.
Įsiklausau D. Šostakovičių, sukyla vidinės jėgos, tada skubiai viską išjungiu ir puolu rašyti. Bet rašau tada, kai turiu ką užrašyti – kai manyje būna visiškai užaugęs tekstas. Kol to nėra mano viduje, aš nieko rašyti negaliu.
Kokių dar įpročių? Žalingų, žinoma, yra. Rūkau rašydama, bet nedažnai, nes tai trukdo. Alkoholis niekaip nesiderina su rašymu, bet baigus knygą ir įteikus ją leidyklai, nutinka tokia bėda. Knygą atidavei, o smegenys dirba toliau – jos vis dar teberašo. Neleidžia miegoti, nieko kito galvoti, persijungti. Beprasmiškai kankina. Tada alkoholis – greitoji pagalba. Padeda perjungti bėgį. Jeigu turiu už ką, išvažiuoju į Prancūziją pas mylimą savo vaikelį. Ir vaikštau prie jūros. Jūra šiaurinė, labai graži. Išplauna smegenis.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Džiaugiuosi, kad jį turiu. Žmonės man paskambina, parašo daug laiškų, daug žinučių socialiniame tinkle „Facebook“. Tie atsiliepimai sudaro iliuziją, kad rašiau ne veltui. Bet tam sykiui paguodžia. Manau, geras žodis niekam nesutrukdo.
– Kas yra gera knyga?
– Tai tokia knyga, kuri duoda mano mintims maisto. Kuo daugiau to maisto, tuo geresnė knyga. Kai tos knygos mintys sukelia manyje mano pačios minčių potvynius ir griūtis. Išprovokuoja, prišaukia.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Fiodoro Dostojevskio romano „Idiotas“ herojė Nastasja Filipovna. Anna Karenina. Iš Vinco Mykolaičio Putino romano „Altorių šešėlyje“ – Liucija. Tos moterys užgavo širdį. Gal meilė joms ir priblėso, bet užtat išliko užuojauta ir supratimas.
O H. Hesse's „Stepių vilko“ pagrindinis herojus irgi yra aš. Ir tokių vardinti daug daug nematau prasmės. Užimtų per daug vietos. Aš visada skaičiau ir skaitau nežmoniškai daug. Bijau apakti. Bet skaitymo man niekas negali nurungti – nei kinas, nei televizija, nei internetas. Knygos pakelia iš ligos patalo, gydo, supranta, guodžia, knygos maitina ir protą, ir sielą. Knygos moko. O mokytis, kaip žinia, niekada nebus pakankamai.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
- Nenorėčiau nieko pasisavinti ar pasigrobti. Net ir fantazijose. Aš noriu parašyti savo gyvenimo knygą. Išskirtinę. Tai buvo ir tebėra didžiausia mano gyvenimo svajonė. Kol kas man dar nepavyko to padaryti. Siela sunkiai atiduoda savo patirtį užrašymui.
Tūno, kaip koks džinas butelyje ir nepajėgiu išlupti kamščio. Antra vertus, jeigu man tai kada nors ir pavyktų, kažin ar aš išlikčiau gyva ir įgali užrašyti. Labai smarki srovė muštų. Gali ir užmušti.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Jerzy Pilcho „Stiprusis angelas“, Charles'o Bukowskio „Paštas“ ir Venedikto Jerofeevo „Ostavte moju dušu v pakoje“, kurią pirkau senokai Izraelyje, o tik dabar perskaičiau.
Juokiuosi aš dažnai, nes humoras yra nebloga pagalba žmogui, kuris stengiasi išlikti. Tiesa, vienam juoktis nėra labai smagu. Ypač garsiai. Geriau juoktis dviese. Nesvarbu, ar kino filmą žiūri, ar knygą skaitai. Kai nėra su kuo kartu pasijuokti – tikra nelaimė.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Labai lengva atsakyti. Tereikia ratu apeiti aplinkui lovą ir pasižiūrėti, kas ant darbo stalo. Tik ar ne per ilgas vėlgi bus tas sąrašas?
Šiandien yra taip: Tamara Katajeva „Drugoj Pasternak“ (poeto Boriso Pasternako biografija), Romainas Gary „Emile'io Ajaro gyvenimas ir mirtis“, Kurbanas Saidas „Ali ir Nino“, Marguerite Duras „Meilužis“ ir jos „Vicekonsulas“, Pablas Neruda „Poezija“, Charles'is Baudelaire'as „Paryžiaus splinas“, Jorge Luisas Borgesas „Kolekcija“ (rusų kalba), Darija Aslamova „Zapyski drianoj divčonki“ (žinomos rusų žurnalistės autobiografija), Levas Karsavinas „Toje akimirkoje – amžinybė“, David Bret „Marlen Dietrich“ (biografija, rusų kalba), Jonas Mekas „Žmogus be vietos“ (dienoraščiai), Naujasis Testamentas (visada šalia) ir Daniil Andrejev „Roza mira“ (rusų rašytojas-mistikas).
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
- Reiktų surašyti daug rusų (aukso ir sidabro amžių rašytojų). Savo dešimtuko nesu sudariusi, nenoriu ir galvos sukti. Po rusų seka prancūzų klasika.
Bet ir šiuolaikinėje literatūroje pasitaiko perliukų, nors tai jau man nedaro tokio triuškinančio įspūdžio, kokį ilgus gyvenimo metus darė rusų ir prancūzų klasika – proza ir poezija.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Man sunkoka bendrauti su žmogumi, kuris nieko neskaitė. Tai trunka neilgai. Aš imu nuobodžiauti ir pabėgu.
– Ką manote apie elektronines knygas?
- Man patinka knygos – jų kvapas, svoris rankoje, patinka versti puslapius, žymėtis paraštėse. Man patinka knyga rankoje, po pagalve, ant kelių lovoje. Man patinka matyti knygas, daug jų turėti, gyventi knygų, mano ištikimų draugų, apsuptyje. Todėl aš elektroninių knygų nesu atradusi ir, manau, kad neatradinėsiu.
* * *
Svarbiausi biografijos faktai
D. Jazukevičiūtė (g. 1952) - žurnalistė, poetė, prozininkė. Vilniaus Universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Drogobičiuje (Ukraina) dirbo archyve, vėliau - dienraščio „Respublika“, žurnalų „Laiko balsas“ ir „Veidas“ darbuotoja.
1969 m. tapo respublikinio moksleivių literatūrinio konkurso poezijos laureate. 1989 m. Z. Gėlės premijos laureatė už pirmąją poezijos knygą „Atsisveikinimai“. 2003 m. apdovanota kardinolo A. J. Bačkio premija už krikščioniškosios tapatybės puoselėjimą ir lietuvių tautos dvasinio paveldo saugojimą žurnalistinėje veikloje. Už trečiąją poezijos knygą „Imperijos moteris“ (2007) apdovanota S. Nėries prizu.
Nuo 2007-ųjų ėmėsi rašyti prozą. Per metus sukūrė tris leidykloje „Tyto alba“ išleistus romanus: „Anarchistės išpažintis“ (2007), „Juodas kvadratas“ (2007), „Dviejų mėnulių baras“ (2008). Vėliau išleido poezijos rinktinę „Šimtas eilėraščių apie meilę“ („Tyto alba“) ir dar tris romanus: „Stiklinis paukštis“, „Gyvatė keičia odą“, „Jos vardas Sibiras“ (visus išleido „Alma littera“).
