Iš italų kalbos vertė Goda Bulybenko. Viršelio dailininkė Živilė Adomaitytė.
Claudio Magris „Dunojus“ – nėra kelionių literatūra, nors realią autoriaus kelionę labai nesunku apibrėžti geografiškai. Autorius leidžiasi į kelionę per Dunojaus baseino teritoriją: kelionė palei upę ir upe driekiasi per Bavarijos žemes, Austriją ir Vengriją, Balkanų šalis, Vidurio Europą – nuo Juodosios Girios į Juodąją jūrą.
Tačiau kelionė geografinė tiek, kiek autorius atpažįsta paukščių ar augalų rūšių skirtingose šalyse, o visa kita – kultūriniai-istoriniai-socialiniai-politiniai sluoksniai.
Tad tokią kelionę būtų galima vadinti kultūrine arba atminties-vaizduotės kelione. Autorius ne tik aprašo vaizdus ir vaizdinius, bet pakeliui atmintin susirenka įvairiausių mielų smulkmenų – vadinamosios vokiškos-vengriškos-slaviškos-romaniškos-žydiškos Mitteleuropos – Centrinės Europos – atminties liudijimų: senas teatro afišas, traukinių stočių pokalbius, epų ir mūšių atpasakojimus, antkapių užrašus, laikraščių iškarpas, skelbimus užeigose ir parapijose.
O svarbiausia, kad per 20 metų, kol rašė knygą, C. Magris ne tik išlandžiojo kiekvieną įdomesnį to regiono kampelį, bet ir viską perskaitęs apie Dunojaus regioną. Ir, pasirodo, „Dunojus nėra žydros spalvos, kaip teigia Karlo Izidoro Beko eilės, Štrausui įkvėpusios kerintį ir melagingą valso pavadinimą.
Dunojus yra šviesus, a szőke Duna, kaip sako vengrai. {...} O žemiškasis Žiulis Vernas savo romaną norėjęs pavadinti Le Beau Danube Jaune. Gelsva dumblo spalva, vanduo, susidrumsčiantis laiptelių apačioje.“
Tačiau svarbios čia ne tik šios žemiškosios detalės. „Dunojaus“ autorius pakeliui aptarinėja egzistencinius klausimus: epinį ar net familiarų europiečio santykį su mirtimi, amžinąją melancholiją, ideologijų našlaitystę ir literatūrinę benamystę, „Vienos literatų grupę“ ir „autostopų“ ar „džinsinius“ romanus, fotografijos meno ar medicinos mokslo iliuziškumą, architektų ir restauratorių nuopelnus, nacizmo randus ir tikrojo elito prigimtį bei paskirtį, žmogaus vidujybės dramą ir autentiškumo paieškas, kraujo ryšį ir šeimos židinį. O gvildenant šias ir daugybę kitų temų, „Dunojuje“ rikiuojasi nuostabi praeities ir „įstabiojo XX a.“ ekspozicija – nuo Marko Aurelijaus ir Ovidijaus, L. von Beethoveno, B. Brechto, E. Canetti, L. F. Céline’o, S. Freudo, F. Kafkos, R. Musilio ir kitų.
Claudio Magris (g. 1939 m.) – italų romanistas, eseistas, kultūros filosofas, vokiečių literatūros profesorius, 2008 m. nominuotas Literatūros Nobelio premijai. Į italų kalbą yra išvertęs H. Ibseno, J. L. Borgeso, W. Heine’s, E. T. A. Hoffmanno, F. Kafkos, R. M. Rilke’s ir kitų autorių kūrinių. Pats jis yra gimęs kosmopolitiškajame Italijos uoste, esančiame greta Slovėjinos sienos, Trieste, kuris jį išugdęs kaip enciklopedinių žinių ir kūrybiško smalsumo kupiną rašytoją. Jo knyga „Dunojus“ – įtraukta į Guardian visų laikų geriausių Kelionių kategorijos knygų dešimtuką, išversta į daugiau nei 30 pasaulio kalbų.
