Sovietams okupavus Lietuvos valstybę, užsienyje liko ir iki krašto nepriklausomybės atkūrimo dirbo Lietuvos diplomatinė tarnyba (LDT). Jos šefu buvo Stasys Lozoraitis (1898–1983), kuris šias pareigas ėjo daugiau nei keturiasdešimt metų.
Remiantis archyviniais šaltiniais bei moksline literatūra, pristatomi svarbiausi diplomatinės tarnybos šefo politinės biografijos momentai: LDT ir paties S. Lozoraičio padėtis po Lietuvos okupacijos, šefo veikimo ribos ir galimybės, taip pat atskleidžiamas pačių diplomatų požiūris į diplomatijos šefo įgaliojimus ir S. Lozoraičio pozicijos, sprendžiant personalo ir pasiuntinybių išsaugojimo klausimus.
Kitas svarbus LDT šefo biografijos momentas: jo paties santykiai ir bendradarbiavimas su lietuvių išeivijos politinėmis grupėmis, kaip Vyriausiuoju Lietuvos Išlaisvinimo komitetu ir liberaliojo sparno atstovais. Tad čia pristatomi ir analizuojami S. Lozoraičio politiniai sprendimai, nuostatos, požiūriai į Lietuvos laisvės bylą ir į kovą už valstybės nepriklausomybės atstatymą, kurie atskleidžia jo įtaką Lietuvos valstybingumo raidai ir išeivijos politiniam gyvenimui.
