Rolfas Dobelli (g. 1966 m.) – šveicarų autorius, St. Galleno universitete įgijęs ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Jis buvo įvairių "Swissair" grupės antrinių įmonių generalinis direktorius, šiuo metu – verslininkas.
R. Dobelli įkūrė žymiausių pasaulio mokslo, kultūros ir verslo veikėjų bendruomenę ir Sprendimų radimo akademiją. Vienas iš getAbstract, didžiausio pasaulyje glaustai pateikiamos ekonominės literatūros tiekėjo, įkūrėjų. Laisvalaikiu Rolfas Dobelli rašo romanus. Šveicarų autorius gyvena Liucernoje.
Tad kas gi rašoma jo knygoje „Aiškaus mąstymo menas“? Atsakymas: iš jos sužinosite, kodėl nuolat pervertiname savo žinias, o kitus laikome kvailais, nors jie iš tiesų tokie nėra. Kodėl koks nors teiginys netampa tiesa, net jeigu jį įsitikinę kartoja milijonai žmonių. Kodėl laikomės įsikibę seniai paneigtų teorijų?
Šveicarų autoriaus knyga padės išjudinti mąstymą ir į pasaulį pažvelgti kitaip – aiškiau, paprasčiau ir išmintingiau.
„Die Zeit“ žurnalistei Christine Meffert duotame interviu, Rolfas Dobelli pasakoja apie savo mąstymo klaidas, apie didžiausią, autoriaus manymu, žmonių mąstymo klaidą, apie tai, kad mūsų smegenys išvis nesuvokia ekonomikos ir apie tai, kas daugelį vyrų daro nelaimingus.
- Kada paskutinį kartą galvojote neteisingai – kitaip tariant, kokias mąstymo klaidas padarėte?
- Sent Galeno universitete, Šveicarijoje, studijavau ekonomiką. Tai buvo didžiausia mano gyvenimo klaida.
- Tačiau Sent Galenas laikomas elitiniu universitetu.
- Man labai patiko tiek gamtos mokslai, tiek ekonomika. Ir tada padariau klaidą, pasirinkdamas studijuoti ekonomiką. Daug ten nėra ko studijuoti. Arba tai turi kraujyje, arba išmoksti praktiškai.
Man buvo nuobodu. Universitete pilna dvidešimtmečių, besipuikuojančių kaklaraiščiais. Siaubingas vaizdas.
- Tačiau Jūs ten išmokote tam tikro mąstymo būdo?
- Ne, anuomet studijos neturėjo nieko bendra su mąstymu, veikiau tai buvo bandymas nieko nereiškiančiomis metaforomis apibūdinti, kas yra ekonomika.
- Tuomet kas formavo Jūsų mąstymą, jeigu ne universitetas?
- Jau vaikystėje tapau savamoksliu. Trylikos eidavau į biblioteką, kai kiti žaisdavo su draugais. Vėliau jie pirmąkart įsimylėjo, o aš tebetūnojau bibliotekoje, mokydamasis matematikos ir fizikos.
- Kodėl jus taip traukė mokslai?
- Galbūt bijojau mergaičių arba tiesiog norėjau suprasti, kaip funkcionuoja pasaulis. Kai trylikos metų suprasdavau mokslinius straipsnius, man tai būdavo pasiekimas. Be to, buvo labai įdomu: kokio dydžio yra visata, kada ji atsirado, kas laiko atomus kartu? Tai elementarūs klausimai, kurie man kildavo galbūt šiek tiek anksčiau nei kitiems.
- Ar užsiimti gamtos mokslais yra taip puiku todėl, kad visada galima suprasti, kas yra teisinga, o kas klaidinga?
- Fizikai ir matematikai tai tinka. O jeigu kalbėsime apie chemiją, tuo ne visuomet galime būti tikri. Dabar mane domina sritys, kur negalime būti niekuo tikri – tokios, kaip psichologija. Šiuo metu mane nepaprastai domina tema, kurią galima būtų apibendrinti klausimu: ar egzistuoja protinga etika?
- Ką tuo norite pasakyti?
- Kalbu apie seną kaip pasaulis žmonijos svajonę – moralę atsieti nuo jausminio pagrindo ir suteikti jai kažką panašaus į stabilų, loginį ir empirinį pagrindą. Į tai daugelis jau atšipino dantis: Aristotelis, Hume‘as, Kantas, Rawlsas. Nesitikėkite, kad aš įveiksiu šią problemą, aš iš savęs irgi to nesitikiu, tačiau ši tema mane vis tiek domina.
- Savo tekstuose faktus iš psichologijos ir filosofijos sričių jungiate su anekdotais, kad apsaugotumėte skaitytojus nuo mąstymo klaidų. Kada, Jūsų manymu, žmonės dažniausiai klysta?
- Visų mąstymo klaidų motina – „sutvirtinimo klaida“. Visi mes turime pilnas galvas mėgstamiausių teorijų – apie eurą, gyvenimo prasmę ar savo kaimynus. Mūsų smegenys sistemingai filtruoja informaciją, kuri prieštarauja šioms teorijoms. Tai pavojinga.
- Kaip Jums kilo idėja pradėti tyrinėti mąstymo klaidas? Ir kaip Jūs dirbate?
- Norėdamas lengva ranka neiššvaistyti kapitalo, kurį sukaupiau kaip verslininkas ir literatas, ėmiau sudarinėti sisteminių mąstymo klaidų sąrašą, pildyti jį pastabomis ir anekdotais iš savo gyvenimo. Rašiau tik sau. Žinios apie mąstymo klaidas darė mane ramesnį ir sąmoningesnį. Galėjau anksti atpažinti manęs tykančius mąstymo spąstus ir jų išvengti, kol jie nepadarė didelės žalos.
- Prasidėjus euro krizei, daugelis žmonių bijo dėl savo pinigų. Ar jūs suprantate finansų sistemą?
- Ne. Mes iš viso nesuprantame ekonomikos. Mes sukūrėme pasaulį, kurio nebesuprantame. Mes galime pritaikyti porą triukų, kuriuos aprašiau savo knygose. Tačiau mūsų smegenys nėra pritaikytos iki galo suvokti finansų sistemos. Jos skirtos tam, kad į ateinančią kartą katapultuotų kuo daugiau genų.
- Ar Jums nebaisu, kad daug ko nesuprantate?
- Žinoma, baisu. Tačiau aš žinau, kad nėra išeities.
- Ar tos baimės genami žmonės perka Jūsų knygas?
- Aš nežinau. Jei egzistuotų formulė, kaip parašyti sėkmingą knygą, visi rašytų pagal tą pačią schemą. Laimei, jos niekas nežino.
- Po daugybės įvairiausių patarimų knygų, propaguojančių intuityvų mąstymą, Jūs agituojate mąstyti racionaliai.
- Intuicija puikiai tinka tose srityse, kuriose turime labai daug patirties arba kuriose per šimtus tūkstančių evoliucijos metų esame ištobulinę nuojautą.
Kitose srityse intuicija – tik atsikalbinėjimas nenorint įtempti smegenų ir imti mąstyti logiškai. Racionaliam mąstymui reikia daug daugiau gliukozės, jis reikalauja pastangų ir stiprios valios.
- Taigi intuityvus mąstymas – tas, kuris vis dar suterštas jausmų?
- Nėra taip paprasta. Intuicija ir jausmai turi savo teises. Tai šis tas gražaus.
Tačiau dažnai aiškios mintys ir protingi veiksmai padeda pasiekti tikslą daug greičiau.
- Galvoti, nepaisant jausmų, – labai sunku.
- Taip, jausmų visai arba beveik neįmanoma pažaboti. Visiškai išjungti jų mes nepajėgūs. Tačiau pasitreniravę galime bent truputį kontroliuoti.
- Esama klišės, kad vyrai racionalesni už moteris.
- Mums, vyrams, racionaliai mąstyti nėra lengviau. Tai pavyksta tik sprendžiant etinius klausimus. Tyrimai parodė, kad moterys nelinkusios prisiimti atsakomybę už vieno žmogaus mirtį – net jeigu paaukojusios vieną, jos gali išgelbėti dešimties žmonių gyvybes. Vyrams tokioje situacijoje apsispręsti lengviau. Užtat moterys daug aiškiau mąsto tose srityse, kuriose vyrai susirūpinę tik savo statusu.
Evoliucija mus išmokė: jeigu nesusikursime statuso, neturėsime moterų. Todėl vyrai trūks plyš siekia statuso. Tai daugelį iš jų padaro nelaimingus. Ypač kai vyrai karštligiškai susitelkia tik į tai, kad taptų generaliniais direktoriais ar roko žvaigždėmis, parašytų knygą, nusipirktų Porsche "Cayennes". Dažniausiai tai vyksta nesąmoningai.
- Jūs ir pats buvote generalinis direktorius...
- Taip, po studijų pradėjau dirbti "Swissair", kai ji dar buvo ori, savarankiška bendrovė. Aš buvau įvairių dukterinių įmonių vadovas JAV, Australijoje ir Honkonge.
- Ir kaip tai pakeitė jūsų mąstymą?
- Aš supratau, kaip funkcionuoja žmonės versle, kaip veikia didžiosios bendrovės ir kokia jų politika: ten visą laiką reikia vaidinti povą. Supratau, kad man tas netinka. Aš neturiu tam būtinų savybių ir socialinių įgūdžių. Kai kuriems žmonėms tai pavyksta natūraliai, be ypatingų pastangų.
Supratau, kad jeigu taip turėsiu elgtis visą gyvenimą, iš manęs tai pareikalaus per daug pastangų. Šias pastangas verčiau skirsiu kitam tikslui pasiekti.
- Tada įkūrėte getAbstract, savo įmonę.
- Aš buvau sotus didelių įmonių ir jų vadovų. Kaip premiją gavau atostogas Haymano saloje, nes dirbdamas generaliniu direktoriumi Honkonge pasiekiau gerų rezultatų. Pirmas tris dienas tik miegojau, o paskui, truputį atsigavęs, išėjau pabėgioti pakrante. Tada man kilo mintis – padaryti visų gerų knygų santraukas. Ši idėja manęs nepaliko dvejus metus. Pagaliau su dviem gerais draugais ėmiau ją įgyvendinti. Aš subūriau redakciją ir staiga tapau vyriausiuoju redaktorium, o aplink mane buvo rašantys žmonės. Tai buvo gerai.
- Tada ir pats tapote rašančiu žmogumi, ir netgi populiariu romanistu. Kaip tai nutiko?
- Sulaukęs trisdešimt penkerių metų išgyvenau ankstyvą vidutinio amžiaus krizę. Persitempiau ir perdegiau, ir tai mane labai sukrėtė. Norėjau suprasti, kas iš tiesų įvyko, ir apie tai papasakoti. Parašius tris puslapius, man toptelėjo, kad visa tai turiu rašyti išgalvoto asmens lūpomis. Taip atsirado knyga.
- Ją išleido „Diogenes“ leidykla, kurioje vėliau pasirodė dar trys Jūsų romanai ir dvi aforizmų knygos. Ar rašymas pakeitė Jūsų mąstymą?
- Aš tiesiog rašiau ir rezultatą lyginau su savo itin vertinamais autoriais, tokiais kaip Maxas Frischas ir Philippas Rothas. Pradėjau mąstyti vaizdiniais ir scenomis. Rašytojai juk skaito knygas visai kitaip: jie išdoroja tekstus tarsi mėsininkai, gilinasi, nagrinėja, kaip kiti rašytojai tai padarė. Skaityti pasidaro sunku.
- Ar susikūrėte savo rašymo techniką?
- Pirmuosius romanus rašiau tiesiog iš širdies, tada perrašinėdavau, pamatęs, kad vėl netinka, trindavau ir vėl perrašinėdavau, kol imdavo sektis. Tai labai neproduktyvus procesas. Paskutinę savo knygą, „Massimo Marini“, jau susiplanavau. Rašytojas Martinas Suteris davė man patarimą: pasidaryk planą kaip architektas, tada rašymas nebus toks skausmingas.
Iš pradžių surašiau siužetą, ant grindų išdėliojau korteles su atskirų scenų aprašymais. Kambaryje nebeliko kur pastatyti kojos. Atskiras scenas stumdžiau tol, kol seka daugmaž atitiko mano sumanymą. Parašęs romano santrauką, išvažiavau atostogauti. Grįžęs dar kartą perskaičiau santrauką – ir ji man patiko. Tik tuomet ėmiau rašyti, ir pradėjau nuo sunkiausios scenos. Po jos ėjo antroji pagal sunkumą ir taip toliau. Toks metodas leidžia džiaugtis kiekviena tavęs laukiančia lengva scena.
- Jūsų nueitas kelias neįprastas, nuo verslininko – iki rašytojo, nuo racionalaus mąstymo prie intuityvaus?
- Šioje žemėje mums skirta apytiksliai 28 tūkstančiai dienų. Beje, tai mano žmonos konsultacinės firmos šūkis. Ji padeda vadovams suprasti, kas jiems gyvenime svarbu. Iš šitų 28 tūkstančių dienų daug jau praėjo, ir aš nieko negaliu pakeisti, o pabaigoje laukia dar vienas etapas – senelių namai, ligos. Lieka vidurys, o jame ne tiek daug laiko. Jame kaip tik ir esu. Ir verčiau darysiu ką nors prasminga, kas dar teikia ir džiaugsmą, nei veiksiu bet ką, kad tik užsidirbčiau pinigų.
- Ar tai reiškia, kad prieš tai buvę žingsniai – Sent Galenas, "Swissair" – buvo klaidų virtinė?
- Sent Galenas buvo klaida. Kiti žingsniai – ne. Klaida yra klaida tik tuomet, kai turėdamas tą pačią informaciją, kurią turėjai anuomet, šiandien apsispręstum kitaip.
- Ar kartais neužsimanote visai nemąstyti?
- Taip, kartais tikrai.
- Pavyksta?
- Taip, pavyzdžiui, kai skrendu. Kartais išsinuomoju mažą sportinį lėktuvą ir su žmona paskraidome. Skraidydamas turi galvoti tik apie tai, ką darai, kitaip nukrisi. Reikia liautis mąstyti, reikia įtempus visas jėgas žiūrėti – ar gerai veikia lėktuvas, ar gerame aukštyje esu? Ar teisingu greičiu leidžiuosi? Mane tai nuo visko atriboja, ir tai – puiku.
Bandžiau šito pasiekti praktikuodamas jogą, bet tuo užsiimdamas nuolat galvoji: „Tikiuosi, aš dabar nemąstau?“ ir suprantęs, kad vis tiek mąstai, baisiai susierzini. Gal po kokių dešimties metų praktikos man ir pavyks nemąstyti.
- Ar galima mąstant tapti laimingam?
- Ne. Esi laimingas ar ne – 90 procentų lemia prigimtis. Iš prigimties aš nesu labai laimingas žmogus. Veikiau – vidutiniškai laimingas. Tačiau galiu liautis daręs kvailas klaidas, kurios mane daro dar nelaimingesnį.
