Žinoma žurnalistė L. Lavaste skaitytojams šmaikščiai atveria netikėtai linksmą, stebinančią, pilną įdomybių Suomiją, keliančią ir nuostabą, ir pagarbą, ir juoką. Knygoje pasakojama ir apie rimtus bei tragiškus suomių tautos įvykius.
Vasara – saldus suomių sapnas
Rugpjūčio pradžioje, kai televizija rodo traukiančiųjų atostogauti automobiliais užkimštus Europos greitkelius, Suomijos keliai irgi sausakimši. Surūgę suomiai iš savo vasarnamių grįžta namo. Jų nuotaika šlykšti. Sukandę dantis ir negailestingai geliami uodų jie visą liepą – vienintelį atostogų mėnesį Suomijoje – kantriai laukė vasaros. Vasara neatėjo. Birželis buvo šaltas, o kiaurą liepą lijo. Belieka tik nusižudyti.
Suomijoje vasara yra labai sudėtingas dalykas. Ji kaip sapnas, kuris niekada netampa tikrove. Kai pagaliau išaušta karšta diena, kaip tyčia ją sugadina atvykusi uošvė. Arba užplūdę draugai, neturintys vasarnamio. Arba reikia dalyvauti konfirmacijos šventėje ir šusti užsivilkus juodą kostiumą.
Suomių nedžiugina ir karštas rugpjūtis. Jie jaučiasi lyg pavėlavę į karnavalą ir radę tik praūžusios šventės serpantinus. Kai visa Europa lepinasi paplūdimiuose, jie kinkuoja į darbą. O vaikai – jau rugpjūtį marš į mokslus! Kad visiems būtų vienodai blogai.
Bloga vasara suomiams yra ir blogų metų pradžia. Be jėgų ir nuotaikos jie pradeda darbą, kur vienintelis džiaugsmas yra 15 minučių kavos gėrimo pertraukėlė. Suomiai daug tikisi iš vasaros. Per daug. Ateina ruduo – populiariausias Suomijoje savižudybių metas.
• Suomiai – vasarnamių tauta
Suomiai Europoje – vasarnamių čempionai. 5,2 milijono gyventojų turi 600 000 vasarnamių. Kasmet pastatoma 5000 naujų. Čia jie vengia technikos naujovių: tik 67 procentai vasarnamių turi šaldytuvus, 12 procentų – skalbiamąsias mašinas, 6 procentai – indaploves. Tik trečdalyje yra elektra, septintadalyje – vandentiekis. Žemė kasmet brangsta 10 procentų.
Suomija – šalis, kuri gyvena tik vasarą. Čia ji tokia trumpa ir jos taip ilgai laukiama, kad tampa mistinė. Vasarą nepažinsite tyliųjų suomių. Jie prisigalvoja tiek švenčių, kad kiaurus metus karščio varginami pietiečiai, palyginti su jais – tik nuobodūs prisirpę arbūzai.
Veltui turizmo agentūros vilioja suomius į pigius ir saulėtus Pietų kurortus. Save gerbiantis suomis neišdrįs pasigirti, kad vasarą atostogavo Turkijoje ar Floridoje. Atostogų mėnesį – liepą – suomių automobilių vilkstinės 1000 kilometrų driekiasi iš Helsinkio į šiaurę, pakeliui išsibarstydamos į rytus ir vakarus prie 100000 ežerų.
Prasideda didysis tautos kraustymasis į vasarnamius. Suomiai yra pamišę dėl jų. Suomių vasarnamiai – tai ne pietiečių vilos. Iš tikrųjų tai tik kesä-mökki – vasaros trobelės: visos medinės ar iš rąstų, ir beveik visos raudonos.
„Ir kodėl tie namai raudoni?“ – nuolat gidų klausinėja užsienio turistai. Kol nebuvo „Sadolin“ dažų, šimtmečiais namus Šiaurėje dažydavo iš daug raudono dažo turinčios žemės pasigamintais dažais. Iki šiol suomiai laikosi šios tradicijos. Jie labai saugo savo praeitį, todėl vasarnamiai dažnai primena muziejų.
Virtuvėlėje puikuojasi nušveista koklių krosnis ir variniai kavos virduliai, grindys nuklotos iš skudurėlių austais kilimais, lentynose – seni mokykliniai vadovėliai, o ant sienų – protėvių vestuvinės nuotraukos.
Saunoje jie išvis neįveda elektros – čia turi šviesti žvakės ir žibalinės lempos. Elektrinė krosnelė vasarnamio saunoje laikoma nesusipratimu. Tokių nesusipratėlių – tik 6 procentai. Suomiai atrodo tarsi nukritę iš medžio, kai paklausiu, ar jie mėgsta atostogauti poilsio namuose kurortuose, prie jūros.
Žodžio „kurortas“ suomių kalboje nėra. Visa žalia, švari, rami, ežerų ir miškų nuklota šalis yra ištisas kurortas. O kai išvydau Suomijos vakarinius krantus skalaujančią Baltijos jūrą, supratau, kodėl jie netraukia prie jos lyg į atlaidus. Čia jūra atrodo kaip didžiulis ežeras, iki horizonto nusėtas žaliuojančių salų.
Tradiciškai suomiai statėsi namus prie ežerų, kur turėjo miško ir dirbamos žemės. Ką gi jie veiks prie jūros, jei čia nėra vasarnamio?
Kada suomiai tampa vyrais
Kai atvažiuoju į savo draugės Sajos vasarnamį, čia pilna namiškių ir svečių. „Tikra tiesa, kad žuvis ir svečiai pradeda dvokti trečią dieną“, – juokdamasi Saja cituoja Benjamino Franklino posakį. Iš tiesų kaip suomiai, susispaudę mažučiuose nameliuose, ištveria kartu visą mėnesį, ypač jei be perstojo lyja?
„Vasarojimo vasarnamiuose paslaptis ta, kad čia griežtai pasidalijami darbai ir aplinka, – aiškina Saja, vadovaujanti draudimo kompanijai. – Čia mes pamirštame emancipaciją, feminizmą ir Europos Sąjungos direktyvas“.
Vos atvykęs į vasarnamį suomis iškart tampa vyru. Pasiima knygą ir užlipa į antrą aukštą skaityti, nekreipdamas dėmesio, kad žmona jį šaukia pietų. Nereikia net aiškinti, kad tą knygą jau seniausiai perskaitė jo žmona, kol jis siurbė kilimus miesto bute. Bet idilė trunka neilgai. Vasarnamiuose suomiai pagaliau gali tapti tikrais vyrais: priskaldyti malkų saunai, suremontuoti valtis, plaukti žvejoti, kūrenti sauną, dažyti vasarnamį, kuopti išvietę (laimė, tik kartą per vasarą) – jų rūpestis.
Vaikams priklauso ežero pakrantė, paslaptinga mansarda, pilna senų rakandų, meškerės ir lieptas, ant kurio gali liūdėti. Močiutės, vasarą pasiimtos iš senelių namų, sėdi verandose ir supasi krėsluose. Nėra tik senolių – jie ir Suomijoje miršta pirmi.
Svečiams leidžiama suplauti indus ir prinešti iš ežero vandens – tam nereikia kvalifikacijos. Vakaras visus vasarotojus sukviečia draugėn. Ant laužo čirška dešrelės, vyrai geria alų ir kūrena pirtį. Bet praustis pirmos eina moterys. Kodėl? Kad spėtų jiems paruošti vakarienę, kol šie saunoje politikuoja. Juk vasarnamyje, ne Helsinkyje esame!
Tiesa, yra Suomijoje vienas darbas, kurį per atostogas privalo atlikti kiekviena šeima – visa tauta ežerų pakrantėse plauna kilimus. Laikraščiai pilni fotografijų, kaip kilimus šepečiais šiūruoja ministrai, parlamento nariai, operos žvaigždės. Tai tradiciška ir patriotiška, nes skuduriniai kilimai yra tartum suomių bambagyslė, siejanti juos su praeitimi.
Nuo seno suomiai iš namų neišmesdavo jokio skuduro. Sudėvėtos paklodės, staltiesės, užuolaidos, seni drabužiai būdavo suplėšomi juostelėmis, o iš jų audžiami kilimai. Iki dabar tai mėgstamiausias pensininkų užsiėmimas. Kiekvienuose namuose, prabangiose svetainėse, būtinai puikuojasi senelės ar mamos austi skuduriniai kilimai.
Valyti jų negalima – tik plauti. Jie nutempiami į pakrantes, patiesiami ant specialių medinių stalų ir plaunami pušų muilu, kad nebūtų teršiama aplinka. Kilimams plauti miestuose yra įrengtos specialios plovyklos. Išmazgoti ir ant stovų sudžiauti spalvingi kilimai lyg vaivorykštės gabaliukai praskaidrina netgi niūriausią suomiškos vasaros dieną.
Baiminasi nelauktų svečių
„Hanibalas prie vartų!“ – tokia žinia gali sukrėsti suomių šeimą, ramiai leidžiančią vasarą vasarnamyje. Jie labiausiai bijo nekviestų svečių, kurie vasaroja važinėdami iš vienų draugų vasarnamių į kitus. Paprastai atsiveža šunį ir vaikų. Atsiveža ir dovanų – kavos pakelį ar saunos termometrą. Jeigu jau atvyko svečių, suomis pasirodys esąs paslaugus šeimininkas.
Dieną svečiai galės žuvauti, mėtyti strėles į taikinį, ištrypti pievelę ar ežere išmaudyti šunį, pavakare – skanauti ant ugnies keptų dešrelių, o vakare nuo maudynių pirtyje juos išgelbėtų tik gydytojo pažyma, kad jie esą visai netoli mirties.
Geriausias būdas išvengti svečių – patiems sumėtyti pėdas. Todėl suomiai mėgsta prie automobilio prikabinti turistinį vagonėlį ir keliauti po šalį. Dažniausiai – iš vieno festivalio į kitą. Vasarnamio raktas tuomet saugiai guli po kilimėliu.
