Šie atsiminimai aprėpia visą verslininko gyvenimo kelią: nuo pirmųjų vaikystės metų tremtyje pilietinio karo krečiamos Rusijos platybėse iki grįžimo į Lietuvą.
Vėliau - nelengvi žingsniai protėvių žemėje, mokslai, santuoka, darbas Vilniaus savivaldybėje ir pogrindžio kovos su okupantais. Antrajam pasauliniam karui baigiantis emigranto kelias į Vokietiją, vėliau į JAV. Sėkmingas verslas už Atlanto, įtakingos pažintys ir pagaliau - pirmosios kelionės į tėvynę po 35-erių metų. Nuolatinės pastangos, kad Vakarų valstybės atvertų duris mūsų šaliai, o pasaulinis verslas atsigręžtų į Lietuvos ūkį.
Dr. J. Kazicko atsiminimus puikiai papildo ištraukos iš jo žmonos Aleksandros Kazickienės dienoraščio.
Pirmoji atsiminimų knygos laida pasirodė 2002 metais. Prabėgo dešimtmetis. Išėjo amžinybėn A. Kazickienė. Naujoje knygos laidoje J. Kazickas atvirai pasakoja pastarojo dešimtmečio išgyvenimus, prisimena, kaip garsaus Rusijos verslininko, dabar kalinčio Michailo Chodorkovskio padedami, su žmona ir vaikais vėl apsilankė savo gimtinėje Čiornaja Padinos kaime, kur prasidėjo jo Vilties kelias.
Dr. J. Kazickas tarsi apibendrina savo gyvenimą ir, nepaisydamas negandų, garbaus amžiaus naštos, su neišsenkamu optimizmu kalba apie žmogui tenkančius išmėginimus ir jo lemtį. L. rytas.lt skaitytojams pateikiame antrąją ištrauka iš naujos dr. J. Kazicko atsiminimų knygos laidos.
Pirmąją ištrauką galite perskaityti čia.
* * *
Tai buvo sunkus dešimtmetis, mus ėmė slėgti garbaus amžiaus našta, užgriuvo ligos ir galiausiai ištiko didžiausia nelaimė – netekau Aleksandros.
Vis dėlto didesnė dešimtmečio dalis nebuvo liūdna. Džiaugėmės gyvenimu, dažnai atvykdavome į Lietuvą, keliavome ir į kitus kraštus.
Ypač jaudinanti buvo kelionė į gimtąjį Čiornaja Padinos (Rusija) kaimą. Ši atsiminimų knyga prasideda priešistore – apie mano protėvių tremtį 1863 metų Kūčių vakarą į Saratovo gubernijos stepes. Ten po daugiau nei penkių dešimtmečių gimiau aš. Man buvo vos ketveri, kai su tėvais iškeliavau iš Čiornaja Padinos į Lietuvą.
Dar prabėgo daugiau kaip aštuoniasdešimt metų ir aš jau drauge su savo vaikais vėl išvydau šią žemę. Tarsi apsisuko gyvenimo ratas ir sugrįžau, iš kur išėjau.
Man tai nepamirštama kelionė. Ją surengė vėliau Vladimiro Putino režimo politiniu kaliniu tapęs „Jukos“ bendrovės prezidentas Michailas Chodorkovskis. Verta prisiminti ir pačią pažinties su šiuo iškiliu žmogumi istoriją.
Būdamas Niujorke, kartą sulaukiau seno pažįstamo JAV Rytų–Vakarų instituto prezidento Johno Edwino Mrozo skambučio. Jis pasakė, kad į jo įstaigos biurą Maskvoje kreipėsi „Jukos“ atstovai ir prašė, susisiekus su manimi, išsiaiškinti, ar nesutikčiau papietauti Niujorke su Michailu Chodorkovskiu.
Man tai buvo visiškai netikėta. Nepažinojau nė vieno „Jukos“ vadovo ir tik spaudoje buvau skaitęs, kad ši bendrovė iš „Williams“ rengiasi pirkti „Mažeikių naftą“.
Be abejo, ponui Mrozui atsakiau, kad man būtų didelė garbė pabendrauti su Michailu Chodorkovskiu ir pasiteiravau, kur ir kada galėtų įvykti toks susitikimas. Išgirdau „Jukos“ prezidentą klausiantį, kada man būtų patogu pasimatyti su juo, kai atskris į Niujorką.
Dar labiau nustebau, kad ponas Chodorkovskis netgi pasirengęs derinti savo neabejotinai įtemptą darbo grafiką su mano planais. Atsakiau, kad būsiu pasirengęs pasimatyti bet kurią dieną jam viešint Niujorke. Netrukus gavau žinią iš pono Mrozo, kad Michailas Chodorkovskis kitą savaitę atskrenda į JAV.
Paprašiau perduoti jam, kad kviečiu vakarienės į senų tradicijų prestižinį verslo žmonių klubą „Club 21“. Jame yra lankęsi garsiausi pasaulio verslininkai ir daugybė valstybių vadovų.
Mano pasiūlymas buvo priimtas ir suderintas konkretus laikas. Iš anksto užsakęs staliuką, laukiau svečių. Pirmas atvyko ponas Mrozas, netrukus pasirodė ir Michailas Chodorkovskis, lydimas kelių palydovų, bet prie stalo jis sėdo tik su vienu padėjėju – norvegu, kuris dirbo jo asmeniniu sekretoriumi.
„Man didelė garbė su jumis bendrauti, bet būtų įdomu sužinoti, kas paskatino jus susitikti su manimi?“ – pokalbio pradžioje pasiteiravau pono Chodorkovskio.
Pirmiausia jis pasakė, kad „Jukos“ įsigijo „Mažeikių naftą“ ne siekdama greito pelno, o ketindama nuolat dirbti ir investuoti Lietuvoje. „Suprantu, kad tai stambiausia jūsų šalies bendrovė, kuriai tenka ir svarbus socialinis vaidmuo, todėl noriu užmegzti pasitikėjimu grindžiamus ryšius su Lietuvos visuomene ir prašyčiau jūsų patarimų bei pagalbos siekiant šio tikslo“, – pareiškė ponas Chodorkovskis.
Atsakiau, kad gerbiu tokį jo norą, nes tarpininkavau ne vienai JAV bendrovei, sumaniusiai Lietuvoje imtis verslo, bet niekada neteko išgirsti prašymo padėti suartėti su mūsų šalies visuomene, todėl mielai jam patarsiu, kaip tai būtų galima padaryti kuo sėkmingiau.
Taip prasidėjo labai malonus ir įdomus pokalbis su ponu Chodorkovskiu, net, sakyčiau, išsyk užsimezgė draugiškas ryšys.
Patariau pašnekovui į Lietuvos žmonių širdis eiti pasirinkus kurį nors iš šių dviejų kelių – remiant krepšinį arba meną. Dar geriau – abi sritis. Michailas Chodorkovskis pasakė žinąs, kaip Lietuva dievina krepšinį, taip pat girdėjęs, kad šviesuomenė labai domisi opera, simfoninės muzikos koncertais, todėl mielai paremtų tiek sporto, tiek meno projektus, bet norėtų tai daryti subtiliai, netriukšmingai ir nepompastiškai.
Jis net neklausiamas pabrėžė: „Patikėkite, „Jukos“ Lietuvoje neturi jokių politinių interesų, vienintelis mūsų tikslas – sėkmingai plėtoti verslą ir, tikimės, taip galėsime prisidėti prie jūsų krašto gerovės. Tik tokių minčių vedami ir norėtume dalyvauti Lietuvos visuomeniniame gyvenime.“
„Pone Chodorkovski, – tuomet atsiliepiau šyptelėjęs, – nafta ir politika – neatsiejami dalykai. Vargu ar ir jums pavyks išvengti politinio šleifo, nors nė kiek neabejoju, kad jūs labai nuoširdžiai nenorite painiotis į politiką.“
Kaip vėliau paaiškėjo, politika, tiksliau Kremlius, uždusino ir jo verslą Lietuvoje, ir „Jukos“ bendrovę, o jį patį ilgiems metams įgrūdo už grotų. Aišku, tuomet vakarieniaujant Niujorke niekas iš mūsų negalėjo net nujausti tokių likimo išbandymų.
Linkėdamas ponui Chodorkovskiui sėkmingo verslo Lietuvoje, užsiminiau, kad esu gimęs Rusijoje.
„Jūs gimėte Rusijoje?“ – nustebęs perklausė pašnekovas.
„Taip, bet tai buvo visai kita Rusija. Mane dar 1922 metais tėvai išsivežė į Lietuvą“, – atsakiau.
Michailas Chodorkovskis susidomėjęs ėmė klausinėti, kaip mano tėvai atsidūrė Rusijoje. Keliais sakiniais papasakojau apie 1863 metų sukilimą, savo prosenelių ir senelių tremtį, kaip jie išgyveno atšiauriomis stepių sąlygomis, o ilgainiui – ir prasigyveno, kaip ten gimė mano tėvai, kaip vėliau ir aš atsiradau po šia saule Saratovo plynumose, kurias vasaromis svilina karštis, žiemomis kausto speigai, ir kaip visą laiką svajojome sugrįžti į protėvių žemę, kol pagaliau po Pirmojo pasaulinio karo ir revoliucijos viską, ką turėję, palikome ir iškeliavome į nepriklausomą Lietuvą ir ten gyvenimą pradėjome kurti iš naujo, nuo pamatų.
„O kur yra ta jūsų gimtoji Čiornaja Padina?“ – pasiteiravo Michailas Chodorkovskis.
Kai pasakiau, kad anuomet tai buvo Saratovo gubernijos kaimas, jis kone aiktelėjo: „O! Dabar tai Saratovo sritis – ten mūsų bendrovės įmonėse dirba 40 tūkstančių žmonių. Kada ten buvote paskutinį kartą?“ – dar perklausė „Jukos“ savininkas.
Pasakiau, kad savo gimtojo kaimo nesu daugiau regėjęs, kai 1922 metais su tėvais parkeliavome į Lietuvą.
„Ar nenorėtumėte ten nuvykti?“ – paklausė jis.
„Žinoma. Tai būtų labai jaudinanti kelionė. Ne kartą apie tai galvojau“, – atsakiau.
„Tuomet praneškite man, kada jums būtų patogu keliauti. Galėsiu atsiųsti jums lėktuvą ir nuskraidinti į Saratovą“, – pasiūlė ponas Chodorkovskis. Padėkojau už tokią ypatingą ir jaudinančią dovaną ir pasiteiravau, ar negalėčiau į kelionę pasikviesti ir savo vaikų.
„Be abejo, lėktuve pakaks vietos ir jiems. Kvieskite drauge skristi ką tik norite“, – geranoriškai siūlė „Jukos“ prezidentas.
Sutarėme, kad paskambinsiu kartu prie stalo sėdėjusiam jo asmeniniam sekretoriui norvegui.
Ponas Chodorkovskis netrukus atsiprašė, sakė turintis skubėti į kažkokį susitikimą Jungtinių Tautų būstinėje, ir išvyko. Daugiau su juo susitikti nebeteko. Tačiau pažadą surengti man kelionę į Čiornaja Padiną ponas Chodorkovskis ištesėjo.
Kartą vasarą man būnant Vilniuje, atskrido visi mano vaikai. Pamaniau, pasitaikė puiki proga apsilankyti Čiornaja Padinoje. Paskambinau pono Chodorkovskio sekretoriui ir pasiteiravau, ar būtų galima surengti žadėtą kelionę. Išgirdau atsakymą: „Prašau, mes jus mielai nuskraidinsime ir paglobosime.“ Sutarėme, kad į kelionę pasikviesiu vaikus ir savo giminaitį Rolandą Auksakį bei Rusijoje likusių tremtinių gyvenimą tyrinėjančią etnologę Gražiną Kadžytę.
Sutartą valandą atvykę į Vilniaus oro uostą, išvydome naujausio modelio verslo klasės lėktuvą „Gulfstream V“, kuriame telpa 15 keleivių. Juo galima perskristi ir Atlantą. Prieš pakylant su mumis atėjo pasisveikinti orlaivio vadas ir jo padėjėjas. Mus aptarnavusios ir šampanu bei rusišku papročiu blynais su juodaisiais ikrais vaišinusios dvi žavios stiuardesės gerai kalbėjo angliškai.
Saratove mus sutiko miesto meras, surengė kelionę laivu Volgos upe, ten mums buvo pasiūlyta ir vakarienė. Kitą dieną turėjome iš Saratovo į Čiornaja Padiną skristi sraigtasparniu, bet šis skrydis kažkodėl buvo atšauktas ir išvykome, kaip sužinojome, visiškai neseniai pirktu naujutėlaičiu labai komfortišku autobusu.
Kartu su mumis važiavo pačiame autobuso gale įsitaisiusi keistokos elgsenos moteris. Ji su mumis visiškai nebendravo, gal nemokėjo anglų kalbos, mes nė nesupratome, kokios jos pareigos šioje kelionėje. Važiavome kelias valandas. Netoli Čiornaja Padinos mūsų autobusą sustabdė milicija ir kažko labai ilgai klausinėjo vairuotojo, tačiau mums nieko nesakė.
Kai įvažiavome į Čiornaja Padiną, krito į akis, kad kaimo gatvelė visiškai tokia pat, kokia iš vaikystės išlikusi mano atmintyje. Laikas tarsi sustingo.
Atrodė, kad čia niekas nepasikeitė nuo 1922 metų. Pagalvojau, kad regiu savo gyvenimo vilties kelio pradžią, tik jis mane išvedė iš šios vietos į pasaulį, o ištisoms kaimo žmonių kartoms šis kelias buvo ir pradžia, ir pabaiga. Be vilties.
Manęs būtų laukęs toks pat likimas, jei ne mano tėvų išmintis ir tikėjimas Lietuva. Pamatę, kokios žudynės vyko per revoliuciją, jie laiku suprato, kad reikia bėgti iš Rusijos, kol dar nevėlu.
Čiornaja Padinoje mus pasitiko visa kaimo bendruomenė. Vyresnės moterys ryšėjo baltas prijuostes, vyrai mūvėjo išeiginėmis kelnėmis ir vilkėjo išlygintais švariais marškiniais. Atėjo ir visi mūsų giminės: iš tėvo pusės – Kazickaitės ir Kazickai, iš mamos – Sereičikaitės ir Sereičikai.
Jie per šimtmetį išlaikė senąsias pavardes, nors lietuvių kalbą jau buvo pamiršę, bet dvi mano pusseserės septyniasdešimtmetės Kazickaitės dar kalbėjo lietuviškai, galėjau su jomis susikalbėti be vertėjo. Jos – vienintelio Rusijoje pasilikusio mano dėdės Konstantino, nesiryžusio palikti užgyvento turto, bet greitai vis viena visko netekusio, dukros. Visi kiti dėdės ir tetos sugrįžo į Lietuvą.
Čiornaja Padinoje mūsų jau laukė baltomis staltiesėmis dengti stalai, nukrauti visokiausiais valgiais – rūkytomis lašišomis, jūrų gėrybėmis, įvairia mėsa, nestigo ir gėrimų.
Tą puotą kaimui ir mums surengė „Jukos“ bendrovė. Jaudinamai sutikti prie autobuso drauge su kaimo žmonėmis pasukome prie netoliese lauke išrikiuotų stalų. Dar labiau sugriebė širdį jaudulys, kai kelios senyvos moterėlės užtraukė lietuviškas dainas. Dainavo, šypsojosi ir kartu verkė, joms ėmė pritarti ir vienas balsingas jaunesnis vyras – prisimenu ir pavardę – Kuosa. Sužinojome, kad jis – kaimo bendruomenės pirmininkas.
Papietavę visi drauge nužingsniavome į kapines, kuriose sugulę mano proseneliai, seneliai – net kelios Kazickų ir Sereičikų bei kitų lietuvių tremtinių kartos. Ten išvydome didžiulį kryžių, ant kurio postamento surašytos palaidotų lietuvių pavardės.
Jį pastatė tremtinių palikuonę vedęs ir į Lietuvą persikėlęs gyventi Viktoras Kazarinas, kurį vėliau, kai Vilniuje susipažinome, pakviečiau statant Čiornaja Padinoje bažnytėlę.
Pasimeldus prie kapų, Čiornaja Padinos lietuviai mus pakvietė užeiti į jų namus. Ėjome nuo trobos prie trobos. Buvo graudu pamačius, kad iš mūsų namų jau nelikę nė pėdsako – jie sudegė ir nesužinojome, kaip tai atsitiko: gal atsitiktinai kilo gaisras, o gal, mums išvykus, buvo tyčia padegti. Neišliko ir bažnyčia. Ten, kur, kaip pamenu, ji stovėjo, buvo kaimo salė, o priešais esančioje aikštėje pamatėme dar tebestūksantį Lenino paminklą.
Be abejo, bendraudami su žmonėmis, išgirdome ir prašymų juos paremti. Matėme, kad jie gyvena labai sunkiai. Viena giminaitė paprašė kombaino, vėliau jai tokią dovaną nupirkome. Išgirdome ir daug kitų asmeninių prašymų. Tiesa, jaunesni žmonės lyg ir drovėjosi prisipažinti, kad jiems reikia pagalbos.
Buvo ir bendruomeninių prašymų – kaimo mokyklą prašė paremti jos direktorė, beje, rusė. Viena lietuvė – Albina Vilutienė – mane ypač sujaudino paprašiusi padėti ne jai asmeniškai, o pastatyti nors mažytę koplytėlę katalikų bendruomenei. Ji nusiskundė, kad net nėra kur išsiverkti.
Šie jos žodžiai įstrigo į sąmonę. Ėmiau galvoti, kad reikėtų pastatyti Čiornaja Padinoje bent koplyčią. Parskridęs į Lietuvą, paskambinau Viktorui Kazarinui padėkoti už kryžių tremtiniams atminti Čiornaja Padinos kapinėse.
Jis atvažiavo į Vilnių, susipažinome, ėmėme bendrauti. Sykį jam pasakiau, kad norėčiau Čiornaja Padinoje pastatyti koplyčią. „Aš galėčiau imtis šio darbo, pažįstu vietos žmones, turiu ten draugų, žinau, kur reikia kreiptis dėl leidimų, kaip tvarkyti reikalus, – pasisiūlė Viktoras Kazarinas. – Jei jūs finansuotumėte projektą, galiu nuvykti į Čiornaja Padiną ir prižiūrėti statybą.“
Sutarėme, kad jis pirmiausia nuskris pasižvalgyti ir išsiaiškinti situacijos. Grįžęs pasakė, kad gali pastatyti ir nedidelę bažnytėlę, sutarė, kad jai vieta bus skirta kaimo centre, beveik ten pat, kur stovėjo ir sudegusi senoji bažnyčia.
Viktoras Kazarinas sudarė statybų sąmatą. Sutikau finansuoti ir jis su savo broliais, draugais ir keliais vietos pagalbininkais palyginti greitai pastatė bažnyčią, kurios atidarymas tapo šventė visai nedidelei Saratovo katalikų bendruomenei.
Maldos namus pašventino Saratovo vyskupas, buvo atvykę ir vietos valdžios atstovai, tik aš dar kartą atskristi į Čiornaja Padiną jau negalėjau. Tačiau ne viskas buvo taip paprasta. Būta įtampos su vietos stačiatikiais, kuriems nepatiko, kad kaime pastatyta katalikų bažnyčia, o cerkvės nėra.
Išgirdau, kad ir mano apsilankymas ne visiems rusams patiko, nors „Jukos“ pasiūlytų vaišių tuomet niekas neatsisakė ir kirto išsijuosę. Kad nurimtų aistros, buvo nutarta leisti ir stačiatikiams bažnyčioje melstis.
Taip būtų galima užversti mano atsiminimų apie Čiornaja Padiną paskutinį puslapį. Tačiau šie išgyvenimai mano atminty susipynė su tebesitęsiančia Michailo Chodorkovskio, kuriam esu dėkingas už jaudinamą sugrįžimą į gyvenimo kelio pradžią, drama. Niekuo jam negaliu padėti, tik pareikšti solidarumą.
Pirmąsias žinias, kad Kremlius kabinėjasi prie Michailo Chodorkovskio, išgirdau 2003 metų rudenį – prabėgus vos keliems mėnesiams, kai grįžau iš Čiornaja Padinos ir parašiau jam padėkos laišką už puikiai surengtą kelionę.
Netrukus sužinojau, kad jis suimtas. Mane tai smarkiai sukrėtė. Nė akimirkos nepatikėjau, kad jį areštavo ir vėliau nuteisė iš tiesų už finansinius nusikaltimus. Net prisiminiau Stalino laikus. Neabejoju, kad tai politinis susidorojimas.
Buvo sunaikinta ir „Jukos“, kaip kalbama JAV verslo sluoksniuose, bene skaidriausia Rusijos bendrovė. Turbūt vienas gabiausių ir talentingiausių šios šalies verslininkų (Michailo Chodorkovskio išmintį, įžvalgų jėgą spėjau pajusti net ir per mūsų vienintelį pokalbį) buvo paverstas politiniu kaliniu ir kankiniu.
Netgi buvau sumanęs parašyti Michailui Chodorkovskiui į kalėjimą laišką, bet pagalvojęs šio sumanymo atsisakiau, nes supratau, kad atjautos žodžius, kuriuos jam parašysiu, skaitys ne jis, o Rusijos specialiųjų tarnybų agentai.
