Nors tremtinių atsiminimų, mirtinai skausmingų ir dokumentiškai tikslių – pilnos bibliotekos, knygos autorė neabejoja, kad verta pasakoti apie skaudžią savo tėvų ir senelių patirtį, ypač dabar, užaugus naujai kartai, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo esanti labai toli nuo Sibiro:
Ar dar yra kas nors šia tema nepasakyta? Ką aš galėčiau pridurti? Viską pakartoti? Kartojimas. Kai kurias pamokas reikia nuolat kartoti. Slebizavoti, bet kartoti. El ie bus Lie. Kartojimas ir karta. Kiekviena karta turi pasikartoti šią slebizavonę.
Asta Gudonienė (Mockaitytė), autorės mama, su šeima, kaip daugybė kitų lietuvių, buvo ištremta į Sibirą – Altajaus kraštą, Ust Kano kaimą, kuriame gyveno iki pat 1964-ųjų.
Nors jaudinanti istorija pasakojama pirmu asmeniu, iš tiesų pasakotojų yra net trys – trijų kartų moterys: autorė, jos močiutė ir mama:
Bet nesiūlyčiau skaitytojui svarstyti, kas konkrečiai šią akimirką pasakoja, autentiška tai patirtis ar ne. Nes atmintis nebūtinai yra tai, ką atsimenam. Atmintis yra ir tai, kokie šiandien esame. Tautai svarbūs istoriniai įvykiai nesibaigia sulig konkrečia data, jie neišvengiamai daro įtaką ištisoms kartoms. Kiek šiandien mumyse Sibiro – pagrindinis knygos klausimas.
Jau pabaigusi knygą, Eglė Gudonytė kartu su savo mama nukeliavo į Sibirą, Altajų. Po šios kelionės gimė knygos epilogas, dar kartą patvirtinęs, kad Sibiras nėra toli:
Aš žinau, mes žinom, jie / jūs / jos žino, kas yra Sibiras. Ten alkstama, šąlama, važinėjama šunų kinkiniais ir miesto gatvele marširuojama, apsikabinus girtą mešką... Sibiras yra nenusakomose tolybėse. Jo net beveik nėra. Aiškiausiai, nors nepaaiškinamai, suprantu erdvės reliatyvumą – tik iš Lietuvos Sibiras toli. O iš Sibiro Lietuva arti. Neparašiau šiurpiųjų tremties skaičių ir istorijų. Mes juos žinom. Aš / tu / jūs /jie / jos žino. Privalom žinoti.
„Tekstas grakščiai pakyla virš temos rifų, parodydamas, kaip nužmogėjimo sąlygomis galima teigti žmogiškumą – pačios aukščiausios prabos, apimantį ir patriotiškumą, pilietinį sąmoningumą bei panašius šiandien išsibarsčiusius, išsikraipiusius dalykus.“
Literatūros kritikas, doc. Marijus Šidlauskas
„Žavi ne tik įtaigiai perteikta dar viena tremties istorija, bet ir stilistinė raiška, kūrinio forma, kurią galima pavadinti modernia.“
Rašytoja Renata Šerelytė
„Sovietinio režimo organizuota lietuvių ir kitų tautų genocido akcija – masiniai trėmimai į Sibirą – tai istorija, kurioje taškas dar nepadėtas. Šiuo metu Sibire, Altajaus krašte, gyvena apie 500 lietuvių. Mums labai svarbūs ir brangūs visi atgarsiai, pasiekiantys iš Lietuvos.“ Altajaus krašto lietuvių kultūros draugijos pirmininkė Irina Koričko
