Šios knygos veiksmas prasideda ten, kur baigėsi „Vėjo vardas“. Pagrindinis knygos veikėjas Kvoutas dėl kivirčų su galingu kilminguoju išmetamas iš universiteto. Vienišas, be skatiko kišenėje jis iškeliauja į tolimą miestą, kur įsipainioja į dvaro intrigas ir patiria dar įdomesnių nuotykių nei aprašytieji pirmoje knygoje.
P. Rothfussas meistriškai pasakoja istoriją apie jauno žmogaus kelionę per gyvenimą ir kuria įspūdingą fantastinį pasaulį, kuriame plėtojamas veiksmas, neabejotinai padovanosiantis daugybę malonių akimirkų skaitytojams. Ypač mėgstantiems tokių rašytojų, kaip George’as R. R. Martinas ir Brandonas Sandersonas, kūrybą.
Patricką Rothfussą kalbino amerikiečių rašytojas, leidėjas Jeffas VanderMeeris.
- Pasirodė antroji „Karaliaus žudiko kronikų“ dalis „Išminčiaus baimė“. Ar planavote, kad tarp pirmos ir antros knygos bus ketverių metų tarpas?
- Manote, turėjau kokį nors planą? Tikrai ne. „Vėjo vardas“ – mano pirmoji knyga. Tai reiškia, kad iki tol man neteko visą dieną „dirbti“ rašytoju. Niekada neteko skubintis, kad pabaigčiau knygą iki numatytos datos.
Aš išvis neturėjau supratimo, ką darau. Buvau šventai įsitikinęs, kad knyga išeis per metus. Bet tada nieko neišmaniau ir visiškai neturėjau patirties – nė neįsivaizdavau, kiek kartų reikės peržiūrinėti ir taisyti antrą knygą, kol ji galiausiai pasieks skaitytoją.
- Ar jūsų požiūris į savo kūrybą kaip nors pasikeitė po „Vėjo vardo“ sėkmės?
- Požiūris į kūrybą – nelabai, bet užtat požiūris į skaitytoją tikrai smarkiai pasikeitė. Pirmą knygą rašiau įsivaizduojamam skaitytojui, bet dabar skaitytojas man jau nėra hipotetinis. Sutikau šimtus „Kronikų“ gerbėjų, gavau tūkstančius jų laiškų. Taigi, kartelė smarkiai pakilo. Kartais apima jausmas, kad rašant knygą man per petį žvilgčioja ketvirtis milijono žmonių...
- Ar buvo Jus nustebinusių, pralinksminusių ar išgąsdinusių skaitytojų atsiliepimų, reakcijų?
- Bendravimas su skaitytojais man teikia malonumą – 99,99 procentų. Mano gerbėjai – dėmesingi, įdomiai mąstantys ir mieli žmonės. Labiau nustebino mano knygas skaitančių žmonių įvairovė. Pavyzdžiui, su manimi susisiekė Afganistane tarnaujantys kariai.
Laiškus atsiuntė netgi dešimtmetės mergaitės iš Brazilijos. Apstulbau pamatęs, kiek daug skirtingų žmonių pamėgo mano knygas. Jų entuziazmas irgi buvo maloni staigmena. Viena šeima net pavadino kūdikį mano sukurto personažo vardu. Daugybė žmonių elektroniniu paštu parašė, kad jie mane sapnuoja, papasakojo savo sapnus… Tai nuostabu, bet kartu keista. Labai keista.
- Kiek jums, kaip rašytojui, reikia asmeninės erdvės?
- Idealiu atveju? Kokių 23-25 kvadratinių metrų…
- Kokią didžiausią klaidą padarėte per pastaruosius ketverius metus?
- Norėdamas skirti daugiau laiko rašymui, atsisakiau kai kurių man svarbių užsiėmimų. Antra knyga rašėsi ne taip greitai, kaip norėjau, taigi apkarpiau asmeninį gyvenimą. Nustojau mokyti fechtavimo. Atsisakiau universiteto feminisčių patarėjo pareigų.
Nustojau lankytis „Žaidimų naktyse“ – kas dvi savaites vykstančiuose susitikimuose su draugais. Žinoma, atsirado daugiau laiko rašyti, bet daugiau tikrai neparašydavau.
Mažiau mankštinausi, mažiau linksminausi, mažiau bendravau su įvairiomis socialinėmis bendruomenėmis. Dienų dienas nekišdavau nosies iš namų. Suprantama, tai neišėjo man į gera. Maža to, kad toks savęs ribojimas visais atžvilgiais nesveikas, aš dar ėmiau nekęsti knygos, lyg ji būtų koks pavydus sutuoktinis, reikalaujantis viso mano laiko. Tikrai ne tokius jausmus norisi puoselėti savo knygai… Rašytojas turėtų mylėti savo knygą, džiaugtis ją rašydamas.
- Pagaliau „Išminčiaus baimė“ parašyta ir išleista. Kaip manote, kuo ji skiriasi nuo „Vėjo vardo“?
Antroje knygoje skaitytojas ras platesnį pasaulį. Čia bus daugiau veiksmo, daugiau meilės, daugiau jaudulio. Kvoutas jau vyresnis, o tai reiškia, kad jis gali įsipainioti į kur kas rimtesnius nemalonumus.
- Ko išmokote rašydamas antrą knygą?
- Daug išmokau. Daugiau nei galėčiau papasakoti interviu. Įgijau daugybę svarbių įgūdžių. Praeitą mėnesį universitete vedžiau kūrybinio rašymo kursus. Buvo žiemos semestras, tvarkaraštis beprotiškas. Paskaitos trukdavo pusketvirtos valandos ir vykdavo aštuonias dienas iš eilės. Bet baigiantis kiekvienai paskaitai suvokdavau, kad ir vėl pritrūko laiko, o dar yra tiek daug ką papasakoti…
- Jei kalbėtume apie kitų rašytojų įtaką Jūsų kūrybai, kaip manote, kokio autoriaus pavardė labiausiai nustebintų Jūsų skaitytojus?
- Mane labai paveikė Gwendolyn Brooks poezija. Ko gero, nedaug žmonių apie ją pagalvotų…
- Jūsų kūryba dažnai apibūdinama kaip herojinė fantastika. Ar esate skaitęs tinklalapyje „Big Hollywood“ pasirodžiusią Leo Grino esė apie tai, kad šiuolaikinė herojinė fantastika nieko verta? Jei taip, ką apie tai manote?
- Patikėsite ar ne, bet nežinau, kas vyksta tinklaraštininkų bendruomenėje. Tiesiog neskaitau tinklaraščių. Net ir tų, kurie man tikrai patinka – Neilo Gaimano ir Johno Scalzi. Labai retai į juos užmetu akį. Keista, bet visai neseniai kažkas atkreipė dėmesį būtent į šį pranešimą. Gavau ilgą elektroninį laišką su daugybe nuorodų į kitus tinklaraščius, kuriuose tebevyksta diskusija.
Per daug nesigilinau, bet iš to, ką mačiau, galiu pasakyti tik tiek: Grinas daro tą patį, ką žmonės darė prieš šimtus metų – apverkia mylimo žanro mirtį. Homerui parašius „Odisėją“, kai kurie jo amžininkai veikiausiai piktinosi, kad kūrinyje per daug sekso. Arba kad jo ten per mažai. Arba kad seksas ne toks, koks turėtų būti… Čia paprasčiausias zyzimas. Pokyčių baimė ir perdėtas atsidavimas tradicijai, tam, kas gerai pažįstama...
- Ar suprantate, kad parašęs knygą suaugusiesiems „Adventures of the Princess and Mr. Whuffle: The Thing beneath the Bed“, sugriovėte man viską, kas šventa ir tyra? Argi taip galima?
- Jau esu girdėjęs panašių nusiskundimų… Daviau knygą Paolo Bacigalupi, Hugo ir Nebula premijų laimėtojui, per paskutinį mūsų susitikimą.
Rodos, jo žodžiai buvo tokie: „Ši knyga sužeidė man sielą.“
Aš asmeniškai norėčiau, kad jie būtų įrašyti ant kito knygos leidimo viršelio…
Pagal blog.shelfari.com parengė Jūratė Dzermeikaitė.
